Lietuvoje, ypač didžiuosiuose šalies miestuose, kultūrinis gyvenimas yra toks įvairus… Čia turbūt kiekvienas gali rasti kažką artima širdžiai: nuo senąsias kultūrines vertybes puoselėjančių ir istoriją primenančių renginių iki šiuolaikinio meno pasirodymų. O kaip gyvena tautiečiai svetur, pavyzdžiui, kitapus Atlanto? Ar jiems netrūksta lietuviškos muzikos, lietuviškų dainų, šokių?.. Galbūt vieni atsakytų, kad ne, kad puikiai įsiliejo į svetimą kultūrą, priėmė tai, ką duoda šiuolaikinis pasaulis, kiti apgailestautų, jog tautiškų renginių iš tiesų trūksta. O dar kiti nieko nelaukia ir ima burtis į lietuviškus meno kolektyvus, organizuoti renginius patys. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijoje, gyvenanti Ilona Babinskienė – viena iš tų, kurie savosios kultūros taip lengvai nepamirš, puoselės ją, kad ir kur būtų, ir skatins tai daryti savo vaikus. Kaip pati teigia, atvykusi su šeima į JAV, iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą. Meniška moteris gyvendama svetur subūrė lietuvių chorą „Laisvė“, ir šis jau daugiau nei 10 metų yra bene didžiausia jos sielos atgaiva. Per tą dešimtmetį su choru nemažai kur dalyvavo, o šių metų gegužės mėnesį ryžosi ir pati organizuoti lietuvių kolektyvų susibūrimą – koncertą-vakaronę „Margi Lietuvos paukšteliai“.
Renginio tikslas, kaip teigia ponia Ilona, buvo suburti mažuosius lietuvius (kolektyvų narių amžius įvairus: nuo 2–3 iki 14–15 m.), kad jie norėtų toliau tęsti savo tėvų tradicijas, kad galėtų pasimokyti vieni iš kitų, pabendrauti ir pasiklausyti lietuvių liaudies dainų. Ji sakė norėjusi sukurti šiltą šeimyninę aplinką, kad visi tarpusavy nepažįstami jaustųsi patogiai ir laisvai.
Renginyje dalyvavo keturi kolektyvai: vaikų instrumentinė grupė „Spindulėlis“ iš Niujorko (grupės įkūrėja ir vadovė – Violeta Kundrotienė), Birutės Mockienės vadovaujama dainų ir šokių grupė „Varpelis“ iš Elizabeto (Elizabeth), Filadelfijos lituanistinės V. Krėvės mokyklos mokiniai „Krėviukai“ (juos paruošė mokyklos direktorė Irina Brusokienė), rudenį susikūrusi ir kol kas pavadinimo neturinti vaikų šokių grupė, vadovaujama Esteros Washovsky.
„Visi kolektyvai susilaukė daug žiūrovų aplodismentų, – pasakojo renginio organizatorė. – Ypač įdomu buvo žiūrėti į pačius mažiausius (2–3 metukų) vaikučius, kai jie ėjo rateliu ir dainavo.“
Paprašyta trumpai papasakoti apie renginio programą ponia Ilona sakė: „Programą pradėjome mes, šeimininkai, daina „Sveiki gyvi, sveteliai“. Tada a capella buvo atliekama keletas lietuvių liaudies harmonizuotų dainų, pavyzdžiui, „Per girią girelę“, „Už jūrų, marių“, „Lėk, gerve“, „Saulutė tekėjo“. Atlikus jas į sceną buvo pakviestas „Spindulėlis“. Po jo savo pasirodymus pristatė „Varpelis“, „Krėviukai“ ir šokėjai. Kiekvienas kolektyvas turėjo ko nors naujo išmokyti ir svečius, įtraukti visus dalyvius ir klausytojus į programą.“
Po pasilinksminimo kolektyvų vadovų laukė konkursas. Jiems buvo užduota muzikinių klausimų, mįslių, paprašyta padainuoti dainų. Taip pat kiekvienas kolektyvas turėjo paruošti savo stalą ir taip save pristatyti kitiems. „Tai buvo tarsi savotiškas konkursas – visi labai stengėsi, stalai buvo išties išmoningai paruošti“, – gyrė kolektyvų kūrybingumą renginio organizatorė ponia Ilona.
Tokį renginį, kaip minėta, I. Babinskienė organizavo pirmą kartą, tačiau norėtų, kad jis išaugtų į tradicinį.
Paprašyta papasakoti apie savo pačios suburtą chorą „Laisvė“, ponia Ilona pasidžiaugė, kad šis rudenį jau atšventė choro 10-metį, ir prisiminė jo pavadinimo pasirinkimo istoriją: „Prieš Čikagos dainų šventę paprašiau, kad kiekvienas dainininkas pagalvotų bent po vieną choro pavadinimo variantą. Nors vieną. Tačiau nė vienas neturėjo jokio varianto. Buvau labai nustebinta, nes visi tikrai norėjo važiuoti į dainų šventę. Tada vienas iš dainininkų paklausė, ar aš turiu ką nors pasiūlyti. Ir aš pasakiau: „Laisvė.“ Kažkam kilo klausimas: „Kodėl?“ Atsakymas buvo labai paprastas. Kažkada buvo choras pavadinimu „Viltis“. Jį įkūrė lietuviai, atvykę į JAV karo metais. Tačiau jam nutraukus savo veiklą, keletą dešimtmečių nebuvo jokio choro. Kadangi mes atvykome iš laisvos Lietuvos, tai „Viltis“ išaugo į „Laisvę“. Buvo siūlyta pasivadinti senuoju vardu, tačiau manau, kad tai jau praeitis, tad turime tai saugoti kaip istoriją ir kurti nauja.“
Kaip pasakoja ponia I. Babinskienė, choras repetuoja Šv. Andriejaus parapijos patalpose. Ji prisimena, kad kai reikėjo vargonininkės šv. Mišiose, sutiko ja būti. Kartu pradėjo kviesti žmones giedoti. Šie rinkosi sunkiai, bet daugiau nei 10 metų darbas nenuėjo veltui – dabar choras gali pasidžiaugti tuo, kiek yra pasiekęs ir kaip skamba.
„Nuo pat veiklos pradžios kiekvienais metais atliekame kalėdinę programą prieš Bernelių mišias, minime Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, – apie choro koncertus pasakoja ponia Ilona. – Buvome pakviesti į renginį „Baltic foundation“ Vašingtone, taip pat koncertavome Baltimorėje, Niujorke, Konektikute, dalyvavome Čikagos, Kanados dainų šventėse. Vienas pačių įsimintiniausių pasirodymų buvo mūsų choro gyvavimo 10-mečio koncertas! Šiais metais atlikome ypatingas šv. Mišias su choru iš kitos bažnyčios ir instrumentiniu pritarimu. Kasmet rengiame pavasario koncertus.“
Choras „Laisvė“ šiemet turės progą aplankyti ir Lietuvą: vyks į šių metų Lietuvos dainų šventę. „Laisvės“ repertuaras platus: jį sudaro tiek giesmės, tiek lietuvių liaudies harmonizuotos dainos, sutartinės, originalūs ir klasikiniai kūriniai.
Nors poniai Ilonai kur kas mieliau pasakoti apie savo chorą, muziką ir neseniai organizuotą renginį nei apie save, tačiau buvo smalsu daugiau sužinoti ir apie ją pačią. Lietuvoje ji baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklos (dabar jau konservatorija) akordeono klasę ir Valstybinės konservatorijos (dabar jau akademija) Klaipėdos fakultetą. Baigusi mokslus dirbo meno vadove kultūros namuose, vėliau – Garliavos vaikų muzikos mokyklos Raudondvario ir Vilkijos filialuose. 2000 m. su šeima išvyko į JAV, apsistojo Niujorko valstijoje. Nuo tada ir važinėja į Filadelfiją, priklauso Filadelfijos lietuvių bendruomenei.
„Atvykę į JAV, iš karto įsitraukėme į lietuvišką veiklą, nes aplinka tada atrodė svetima, – prisimena gyvenimo svetur pradžią Ilona.
Suburtas choras moteriai tapo didžiausia sielos atgaiva. „Aš visada norėjau palikti ką nors po savęs, kad žmonės tai prisimintų taip, kaip prisimena „Viltį“, – atvirauja choro „Laisvė“ įkūrėja, – tačiau niekada nemaniau, kad teks vadovauti chorui. Tai tikra kūryba, reikalaujanti daug energijos ir laiko, tačiau teikianti didžiulį malonumą.“
Linkime šiam chorui ir kitiems svetur susibūrusiems ir lietuviškąją kultūrą puoselėjantiems kolektyvams gyvuoti ilgai ilgai ir perduoti meilę tam, kas lietuviška, ir savo vaikams.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos Rimo Gedeikos