Virš miškų, virš miestų, girių
Varpas gaudė ir nutilo.
Šventas rytas ima aušti:
„Jau Velykos!“ – gieda paukščiai…
Iš D. Lipčiūtės-Augienės rinkinio „Eilėraščiai mažiems nedideliems“, išleisto 1992 m.
Šiomis dienomis minime išeivijos šviesuolės, Tautos gyvasties puoselėtojos, poetės, dramaturgės, vaikų rašytojos, visuomenės ir kultūros veikėjos gerbiamos Danutės Lipčiūtės-Augienės 100-ąjį gimtadienį. Ji yra poeto klasiko, kunigo ir prof. Jono Mačiulio-Maironio artima giminaitė – jo sesers Kotrynos Mačiulytės ir Juozo Lipčiaus tryliktas vaikas. Dailininko, knygų iliustruotojo Pauliaus Augustinavičiaus-Augio žmona, tapybos įkvėpėja, jo mūza ir vaikų motina.
Dar mokydamasi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, Kaune, Danutė parašė kūrinį vaidinimui, skirtą Vytauto Didžiojo jubiliejui. Kūrinys buvo pastatytas ir sulaukė pasisekimo. Jo autorė Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą. Jos mokytojais buvo prof. V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, P. Skardžius ir kt. Buvo „Šatrijos“ draugijos narė, choristė, eilėraščių kūrėja. Nuo 1932 m. dirbo žurnale „Naujoji Vaidilutė“.
1944 m. Lipčiūtės-Augienės šeima išvyko į Austriją, vėliau – į Vokietiją. Tremtyje moteris kūrė, rašė, o vyras tapė, piešė. 1949 metais persikėlė į Ameriką. Nuo 1951 metų bendradarbiavo su vaikų žurnalu „Eglutė“: kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas. 50 metų atidavė šiam žurnalui. Niekada nesureikšmindama savo kūrybos sakydavo, jog „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje nesuamerikonėtų“. Atskiromis knygelėmis vaikams išėjo „Pupos pasaka“, „Močiutės dovanėlė“, „Močiutės pasakos“. Parašyta nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams. Lietuvių telkiniuose išeivijoje buvo vaidinamos jos pjesės „Užburti vaikai“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“, „Ropė“, alsuojančios meile lietuviškam žodžiui, savai žemei. Po vyro mirties, augindama 4 vaikus, 1966 m. Čikagoje išleido monumentalų albumą-monografiją „Paulius Augius“. Rašytoja rašė literatūros ir meno temomis išeivijos lietuviškoje spaudoje: laikraštyje „Draugas“, „Šv. Kalėdų aiduose“, žurnaluose „Aidai“ ir „Ateitis“.
1976 metais atsiradus vilčiai aplankyti Lietuvą, rašytojos didelė bibliotekos dalis atkeliavo į gimtąjį kraštą ir papildė Lietuvos muziejų, mokyklų ir jos giminių knygų lentynas. Naujas moters misijos tarpsnis prasidėjo kartu su atgimimu. Ji ėmė dalyvauti literatūriniuose renginiuose Maironio gimtinėje, muziejuose, mokyklose. Ypač nuoširdūs rašytojos ryšiai užsimezgė su jos tėviškėje esančios Pikčiūnų pagrindinės mokyklos vaikais ir pedagogais, su kai kuriomis Kauno ir kitų miestų mokyklomis, vaikų darželiais ir globos namais. Gyvi ryšiai jai buvo viena iš didžiausių vertybių, teikiančių džiaugsmo ir įprasminančių gyvenimą. Sekdama savo dėde Maironiu, rašytoja Danutė nuolat skatino eiti į nepriklausomą ateitį.
Rūpindamasi vyro kūrybiniu palikimu, D. Lipčiūtė-Augienė Vilniaus dailės muziejui padovanojo jo darbų kolekciją. 1992 m. Lietuvoje išspausdinta jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai“ su dailininko Pauliaus iliustracijomis. Po metų moteris išleido devynias jo darbų reprodukcijas. Jos dėka išleistos Pauliaus iliustruotos nuotaikingos knygos „Pupų pasaka“, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, vysk. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuvės“.
Amerikoje vaikams sukūrus šeimas, D. Lipčiūtė-Augienė nenorėjo likti vieniša. Ji persikėlė į Putnamą (Konektikuto valstijoje), į Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserų vienuolyną. Tada tai buvo lietuvybės židinys, vykdavo kultūriniai renginiai, juose gausiai lankydavosi lietuviai. Čia poetė parašė dar eilėraščių, eiliuotų tekstų, šie virto dainomis ir giesmėmis. Mielai mokė iš šiaudelių verti žaisliukus Kalėdų eglutei puošti. Paskata kurti buvo meilė artimui, noras pradžiuginti, išreikšti dėkingumą. Kūryba Danutei buvo sielos atgaiva buities rūpesčių verpetuose ir galimybė realizuoti savo, kaip tautos nario, pašaukimą siekti, kad tautos didžiosios vertybės – gimtoji kalba, šeima, vaikai, tikėjimas, meilė, menas, mokslas – sudarytų kiekvieno lietuvio gyvenimo esmę. Negailėdama jėgų ir sveikatos, jautrios širdies, tikra lietuvė patriotė, nepaprastai mylinti Lietuvą, norėjo būti naudinga tėvynei, jai padėti. Prieš kelerius metus man duodama interviu ji sakė: „Aš supratau, kad žmogus gali būti žmogumi tik atiduodamas save kitiems. Aš supratau, kad tikroji meilė – tai gyvenimas kitiems.“
Pal. Jurgio Matulaičio slaugos namuose rašytojos pagerbti atvyko Konektikuto apygardos pirmininkė, Rytinės Konektikuto apylinkės valdybos nariai, vaikai su šeimomis ir vaikaičiai. Rašytoja sulaukė daug sveikinimų paštu. Tarp jų ir Eugenijaus Urbono – Lietuvos maironiečių draugijos iniciatoriaus ir pirmininko. Primintina, kad Lietuvos maironiečių draugija įsteigta 1989 metais. Antrą dešimtmetį skaičiuojanti draugija veikia kultūros, kraštotyros ugdymo srityse. Tai viena didžiausių moksleivių organizacijų Lietuvoje. Leidžia laikraštį „Sandrava“. Jį atsiunčia ir rašytojai Danutei (paskaitau aš pati, nes rašytoja jau silpnai mato), organizuoja kraštotyros stovyklas įvairiuose Lietuvos miestuose. Rengia Baltų vienybės dienas, krepšinio turnyrus, meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijos konkursus. Ši draugija ne tik puoselėja didžio Lietuvos poeto Maironio atminimą, bet ir ugdo jaunimo tautiškumą ir patriotizmą, meilę didingai Lietuvos istorijai ir kalbai, jos gamtai, žmogui. Prasminga veikla skatina kuo daugiau mokinių mylėti savo gimtąjį kraštą, kalbą. O rašytoja Danutė, nuėjusi 100 metų gyvenimo kelią ir daug nuveikusi, tik nuolat kukliai kartojo: „Aš neverta tiek dėmesio.“
Parengė Irena Nakienė-Valys, JAB LB Rytinės CT apylinkės valdybos pirmininkė
Nuotraukos Prano Valio