Žinote, kas bendra visiems poetų klubo „Poetautojai“ nariams, nepriklausomai nuo jų amžiaus skirtumo? Jaunatviškos, gyvos ir draugiškos akys! Tik įžengus į jų kūrybinę erdvę, pasijauti jaukiai. Tave apgaubia puiki kultūringų ir šiltų žmonių sukurta atmosfera, kuri palanki norintiesiems įsilieti į veiklą ir bendradarbiauti, tobulėti ir laisvai realizuoti savo kūrybines idėjas. Tačiau tikriausiai daug kam „Poetautojų“ pavadinimas yra negirdėtas. Keletas iš klubo narių – Andrius, Silvija, Antanas ir Raimonda – sutiko papasakoti apie klubą, ryšį tarp puotavimo ir „poetavimo“, įkvėpimą, laisvės pojūtį ir kitus su jų veikla susijusius dalykus.
Kaip gimė idėja įkurti klubą?
ANDRIUS: Mintis įkurti klubą kilo Rūtai Vyžintaitei. Ji atlikinėjo praktiką Kauno kultūros centre „Tautos namai“ ir pastebėjo, kad yra laisva niša – nėra rašytojų klubo. Rūta pažinojo keletą bendraminčių, iš pradžių rinkdavomės keturiese, pamažu atsirado daugiau norinčiųjų prisijungti prie „Poetautojų“ klubo. Klubo atidarymo proga surengėme renginį. Po jo pasklido gandas, daugiau žmonių apie mus sužinojo, pradėjome skleisti žinią apie „Poetautojus“. Taigi atėjo daugiau žmonių, pamatė, kad veikiame kažką įdomaus, ir prisijungė.
Kiek šiuo metu yra nuolatinių narių?
ANDRIUS: Vidutiniškai susirenka dešimt.
RAIMONDA: Yra dvylika narių, o į kiekvieną susitikimą ateina aštuoni arba devyni žmonės.
ANDRIUS: Tai nėra įsipareigojimas ar darbas. Kas nori, kas randa laiko, tas stengiasi ateiti.
Ką reiškia klubo pavadinimas „Poetautojai“?
ANDRIUS: „Poetautojai“ – tai žmonės, kurie „poetauja“. Kaip egzistuoja puotautojai, taip yra ir „poetautojai“. Puotautojai kelia puotą, gardžiuojasi maistu, mėgaujasi tam tikromis linksmybėmis, o mes visaip žaidžiame poezija, rašytu žodžiu, jį „skanaujame“. Klubo pavadinimas linksmas ir įsimenamas.
ANTANAS: Aš internete ieškojau informacijos apie poetus, kurie man tuo metu buvo neįdomūs. Benaršydamas pamačiau „Poetautojų“ pavadinimą. Jis mane ir suintrigavo.
Kaip ir kur Jus rasti žmonėms, norintiems mokytis kurti poeziją ir dalytis savo kūryba?
SILVIJA: Tam yra skirtas viešas „Poetautojų“ puslapis socialiniame tinkle „Facebook“.
ANDRIUS: Nėra būtinybės kurti atskirtą tinklalapį, labiau reklamuotis. Mes prisiglaudę „Tautos namuose“, esame tarsi jų globotiniai: jie mums suteikia erdvę, galimybių visapusiškai reikštis.
Ar paprasta naujiems žmonėms įsilieti į klubo veiklą?
ANDRIUS: Aš manau, kad sunkiausia naujam žmogui yra ateiti, o ne apsispręsti, ar pasilikti klube, ar ne, nes tas lietuviškas, kaunietiškas poetas gana vienišas. Jis susikūręs išankstinių nuostatų, kad neįsilies į veiklą, kad jam nepavyks kurti, liks vienišas, todėl nusprendžia neiti.
SILVIJA: Nors „Poetautojų“ klubą apibūdiname kaip labiau poetišką, tačiau čia gali rinktis ir įvairūs prozininkai, tiesiog menu užsiimantys žmonės.
ANDRIUS: Tiesiog rašytojai.
SILVIJA: Rašytojai ir kitų gebėjimų turintys žmonės, nes sujungus jų visų gabumus galima padaryti iš tiesų daug.
Žinoma, kad poeziją mėgstate maišyti su kitomis meno rūšimis, pavyzdžiui, muzika, vizualiaisiais menais. Papasakokite, kaip tai daroma. Iš kur kyla idėjų?
SILVIJA: Turbūt iš noro sukurti kažką nauja.
ANDRIUS: Iš pradžių, kol nebuvome apsikrovę mokslais, buvo labai daug entuziazmo kurti, maišyti. Ir šiaip mes linkę skatinti žmogų iš turimų priemonių išspausti kiek įmanoma daugiau ir dar papildomai dvidešimt procentų, kad tikrai būtų gerai. Tai duoda rezultatų. Klubo nariai ir patys nenori ką nors kartoti, organizuoti renginį, kuris Kaune jau vyksta. Jie nori reikštis savaip. Taip atsiranda savitų idėjų. Mes jas sugrupuojame, apsvarstome, kaip jas galima realizuoti, ko mums reikės, kaip kiekvienas gali prisidėti, ir tada jas įgyvendiname. Pavyzdžiui, šv. Valentino dienos proga buvo organizuojamas jungtinis neoklasikinio šokio teatro „Releve“ ir „Poetautojų“ klubo pasirodymas.
RAIMONDA: Kauno kultūros centro „Tautos namai“ modernaus baleto grupė „Releve“ panoro derinti šokį su poezija ir pasiūlė mums prisijungti prie jų šokio tam tikrų dalių. Pabandėme padaryti bendrą projektą, ir jis išties pavyko.
Organizaciniai reikalai tikriausiai atima labai daug laiko?
ANDRIUS: Iš tikrųjų daug. Renginį su šokio teatru „Releve“ pradėjome planuoti penktadienį, o per kitą savaitę turėjo būti sukurti eilėraščiai ir visas pasirodymas. Žmonės užtruko labai daug laiko. Mes rinkomės repetuoti vos ne kasdien, nė vienas mūsų prieš tai to nebuvo daręs, todėl tai buvo mums iššūkis. Vis dėlto jį labai greitai įveikėme – vos per savaitę. Visiems savo renginiams pasiruošiame per vieną ar dvi savaites. Kiekvieną dieną sėdime prie organizuojamo renginio tarsi prie darbo, tai nemažai nervų kainuoja, bet rezultatai džiugina. Tikimės, kad džiugins ir ateityje. Ir ne tik mus.
RAIMONDA: Kartais viskas vyksta ekspromtu: kas nors pasiūlo, ir padarome. Pasiūlyti – viena, o padaryti – visai kas kita. Kai pamatai, ką turi nuveikti per tas penkias dienas, praleidi penkiolika valandų repetuodamas, bet vis tiek jaudiniesi, savęs klausi, ar tikrai taip viskas įvyks, kaip planuota. Bet kad ir koks iššūkis būtų, tu jį įveiki, nes esi menininkas, ir taip augi kaip žmogus, įgyji patirties ir mokaisi iš klaidų.
ANTANAS: Norėčiau pridurti dėl spontaniškumo. Čia renkasi daugiausia jauni žmonės. Jie yra drąsūs šiame laisvame pasaulyje, kitaip negu mes, kitos, sovietinės, kartos žmonės. Anksčiau tas spontaniškumas buvo stabdomas, atsirasdavo profesionalų, žinovų, mokytojų, sakančių, kad taip negalima, aiškinančių, kaip reikia daryti. Dėl to varžymosi viskas būdavo dirbtina, o šiuo atveju viskas vyksta spontaniškai ir laisvai.
Šiandienos kartos idealizuoja bohemišką tarpukario Kauną, tuometės inteligentijos veiklą. Kiek ta dvasia atsispindi Jūsų klubo veikloje?
ANDRIUS: Mano manymu, ji neatsispindi. Čia niekas nieko nesivaiko. Yra labai geras posakis, kad mes gyvename pasaulyje, sukurtame ne protingesnių už mus. Kam kurti tai, kas buvo.
SILVIJA: Kiekvienas iš klubo narių yra savitas, savaip ką nors gerai daro. Mes vienas kitą papildome, nesistengiame įtilpti į jokius rėmus. Žinoma, būna, susigalvojame temų, darome pagal jas, bet tai nereiškia, kad pasiimame jau naudotus motyvus.
ANTANAS: Čia bendradarbiaujama, bandoma pritapti, susidraugauti. Kiekvienas dalijasi savo patirtimi, kūrybiniu žvilgsniu. Kad ir kuo dalijamės, iš to kyla idėjų, kurias kažkas gali įgyvendinti.
Papasakokite daugiau, kaip „Poetautojai“ bendradarbiauja.
ANDRIUS: Čia yra kultūringų žmonių kultūrinė terpė, kurioje nėra ribų ir yra daug darbo medžiagos. Vienas nori daryti, bet nežino ką, o kitas turi idėjų ir jas pasiūlo. Ateini, pabendrauji, paklausai poezijos, prozos, pasidaliji mintimis ir kitą kartą pats ką nors atsineši.
SILVIJA: Stengiamės vienas kitam padėti, išsakyti kritiką, bet vien tik tam, kad tobulėtume. Čia nėra geresnių ar blogesnių.
ANTANAS: Svarbu tai, kad čia nėra tos nesveikos konkurencijos, kuri dažnai vyksta tarp kitų sričių menininkų.
Ar būtina poetui turėti ką pasakyti, gimdyti kūrybą iš lyrinio jausmo, o gal tai gali būti tik beprasmis žaidimas žodžiais?
SILVIJA: Aš manau, kad beprasmių dalykų žmonės nekuria. Bent jau menininkai. Jie nori ką nors pasakyti pasauliui, galbūt apie savo potyrius, jausmus, ar atkreipti dėmesį į problemas.
ANTANAS: Tikriausiai kiekvieną žmogų, nesvarbu, jis menininkas ar ne, jaudina kiekviena jo gyvenimo situacija. Menininkas galbūt kiek jautresnis, į tą situaciją žvelgia kitaip ir nori ją paimti, išgelbėti ir parodyti žmonėms.
Kiek poezijai reikia įkvėpimo ir kiek darbo?
SILVIJA: Turbūt kiekvienam kūrėjui skirtingai.
ANTANAS: Kiek aš supratau skaitydamas ir bendraudamas su menininkais, įkvėpimas yra skirtingas, bendra tik pati sąvoka. Kaip ir kvėpavimas: vieno žmogaus jis tankesnis, kito – retesnis.
Ar tie įkvėpimo šaltiniai gali kartotis?
ANTANAS: Jie mums duoti iš prigimties. Kaip mąstymas, taip ir įkvėpimas. Vienų jis gilesnis, kitų paviršutiniškesnis, trumpesnis.
RAIMONDA: Ta pati eilutė gali būti užrašoma per dvi sekundes, valandas, dienas, savaites. Tačiau tos klajojančios eilės gali būti rašomos ir dvidešimt metų. Taip jau yra. Vieną dieną po dvidešimties metų per dvi minutes surašai tai, kas klajojo ilgiausius metus. Aš tikrai turiu tokių eilėraščių.
Kyla klausimas, kur riba tarp įkvėpimo ir darbo.
ANDRIUS: Manau, darbas prasideda tada, kai nebėra malonumo. Tai galima palyginti su automobilio vairavimu. Pirmą kartą atsisėdus prie vairo, malonu. Bet ar tai trunka ilgai? Kažkada tai atsibosta, ir tada prasideda darbas.
Ką daryti, kad neatsibostų?
SILVIJA: Kiekvienam savaip. Kažkam ateina tylos laikotarpis. Žmogus padaro pertrauką, tiesiog nekuria. Arba nekuria, arba keičia savo mūzas.
ANTANAS: Labai geras palyginimas su vairavimu. Vairuoti visiems smagu, bet kai kas nors nesiseka, turi dirbti. Vis dėlto vis tiek nori kurti ir įveiki tą sunkumą. Šie du dalykai – įkvėpimas ir darbas – yra suderinami.
Poeziją mėgstančių, kuriančių žmonių, atrodytų, nėra labai daug. Kaip, Jūsų manymu, pritraukti daugiau žmonių? O gal tai nėra siekiamybė?
SILVIJA: Gal tik tokia iliuzija, kad tokių žmonių nedaug. Kuriančiųjų yra daug, bet ne visi drįsta parodyti savo kūrybą.
ANDRIUS: Pritariu Silvijai. Mano manymu, yra daug nuostatų, perimtų iš tėvų, atsineštų iš sovietinio laikotarpio. Tėvai prisitaikė prie to laikmečio taisyklių, jie turbūt nejučia ir vaikus tų taisyklių išmoko. Vaikas jaučia, kad viskas yra galima, bet dažniausiai bijo veikti. Galbūt bijo išeiti už komforto zonos, gėdijasi, mano, kad kažko nemoka. Rašančių žmonių tikrai yra nemažai. Tik vienas parašo eilėraštį per metus, kitas – per dieną.
RAIMONDA: Labai svarbus kitų žmonių paskatinimas. Pasižvalgiau keliuose kūrybos tinklalapiuose – kiek daug ten rašančių žmonių! Poetų armija. Vieni rašo gerai, kiti – dar geriau. Esmė ta, kad reikia ne prie kompiuterių sėdėti, o išnirti iš virtualaus pasaulio ir ateiti, jungtis prie žmonių, bendrauti gyvai. Tik tada galima daugiau pamatyti, keistis mintimis, tobulėti.
Kokie artimiausi Jūsų organizuojami renginiai laukia Kauno žmonių?
SILVIJA: Kol kas turime utopinių idėjų, bet manome, kad jas pavyks įgyvendinti. Norėtume organizuoti poetines stovyklas.
ANDRIUS: Norėtume organizuoti mokomąją rašytojų dvikovą: jie ir mokytų, ir tarpusavyje pakovotų.
SILVIJA: Dar kyla minčių pasikviesti žymių rašytojų į savo klubą, rengti diskusijas. Visa informacija bus viešinama oficialiame „Poetautojų“ puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“.
Ar dar vyksta tradiciniai paskutinio mėnesio ketvirtadienio renginiai?
ANDRIUS: Taip. Tik tie renginiai nėra pompastiški, todėl ir informacinių plakatų nekabiname. Idėjų yra daug, tiesiog žmonės čia neįdarbinti, turi atsakomybės tiek, kiek jos nori turėti. Reikia taikytis prie tam tikrų situacijų. Balandį tikrai bus renginių.
Kokia „Poetautojų“ ateitis?
ANTANAS: Aš tikiu, kad šita grupė galbūt išsiplės į didesnę žmonių grupę, skaidysis ir eis toliau, kitur organizuos ką nors panašaus. Taip ta veikla plis, kaip kad ląstelės dauginasi. Tai gražu.
Dėkoju už pokalbį. Galbūt norėtumėte ką nors pridurti?
SILVIJA: Menui prijaučiantys žmonės, užsukite pas mus – pavaišinsime sausainiais su pienu ir poezija. Gal patiks.
Kalbino Linas Matiukas
Nuotraukos iš „Poetautojų“ asmeninio archyvo