Jeilio (JAV) universiteto profesorius emeritas, poetas, publicistas, disidentas, intelektualas Tomas Venclova po daugybės metų sugrįžo į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto V. Krėvės auditoriją. Tą pačią, kurioje pats kadaise, studijuodamas Vilniaus universitete, klausė paskaitų. Šįkart akademinė bendruomenė gausiai susirinko pasiklausyti jo.
Negalėjo pradėti lituanistikos studijų
„Kai Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų, išeivijoje būdamas T. Venclova rašė esė apie Vilniaus universitetą: „Pasirinkau lietuvių literatūros studijas, bet kažkaip negalėjau jų pradėti. Universitetas mane išmokė vieno svarbaus dalyko: kultūra ir laisvės skonis iš esmės negali būti sunaikinti. Po daugybės metų prisimenu savo universitetą kaip vietą, kur mintis negali būti sunaikinta“, – taip simboliškai prof. T. Venclovos ryšį su jo universitetu atskleidė vienas diskusijos vedėjų doc. dr. Darius Kuolys.
Svečias papasakojo apie tai, kodėl negalėjo pradėti studijų, ir daugelį privertė nusišypsoti: „Pirmieji metai buvo daugiausia karinis parengimas. Mus mokė narstyti į dalis kulkosvaidį, paskui vėl sunarstyti. Tokie užsiėmimai truko ištisus metus, o filologinių kursų beveik nebuvo, išskyrus tautosakos kursą, kuris buvo skaitomas gana vidutiniškai. Baigdami universitetą studentai laikydavo karinio parengimo egzaminus ir gaudavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Žygyje turėjome iškasti apkasą ir jame įsitvirtinti. Į tai žiūrėjome su humoru. Prisimenu, su Pranu Morkumi kasdami apkasus vienas kitam skaitydavome eilėraščius, kad nebūtų taip bjauru. O iš dujokaukės išmontuodavome tokį ventilį, kad ją užsidėję galėtume normaliai alsuoti. Bet reikėjo mokėti paspausti dar vieną mygtuką, kad dujokaukė nepradėtų kriokti. Ne visada jį rasdavau, tad mane gana greitai demaskuodavo.“
Universiteto asmenybės
Jeigu ne praėjusią savaitę miręs mokslininkas ir visuomenės veikėjas Ramūnas Katilius, galbūt prof. T. Venclova būti tapęs zoologu. R. Katilius norėjo rinktis filologiją, tačiau tam, kad nereikėtų pataikauti valdžiai, pasuko į neutralią sritį – fiziką. „Aš jam pasakiau: „Ramūnai, tai gal tada eisiu į zoologiją, ji mane domina.“ Ramūnas man atsakė: „Ne, nors ir labai sunku mūsų laikais šioje šalyje užsiimti literatūra, bet tau kito kelio tiesiog nėra, vis tiek tam esi gimęs. Eik į tą lituanistiką ir kaip nors tenai krapštykis.“
Lotynų kalbos studijas Vilniaus universitete svečias prisiminė kaip vieną maloniausių periodų, nes lotynų kalba pritrenkė savo taisyklingumu. Įsiminė ir kai kurie to meto dėstytojai. Vienas jų – kalbininkas Juozas Balčikonis: „Kai jis pasimirė, žurnale „Nemunas“ buvo išspausdintas straipsnis gal ne visai mandagiu pavadinimu „Vienu keistuoliu mažiau“ (šypteli – aut. past.). Jis buvo keistuolis, bet savotiškai netgi šventas žmogus, kuris lietuvių kalbą gynė kaip karys prie Termopilų.“
Prof. T. Venclovai įsiminė ir Zigmas Zinkevičius, kuris „sugebėjo lietuvių istorinę gramatiką – tokį sausą ir labai sunkų mokslą – taip pateikti, kad buvo įdomu, net fantastiškai įdomu.“
VU auklėtinis gražiuoju mini ir Vandą Zaborskaitę, Meilę Lukšienę ir Ireną Kostkevičiūtę. Minėtos asmenybės, pasak prof. T. Venclovos, anais laikais palaikė universitetinio gyvenimo tonusą ir universitetinio gyvenimo lygmenį.
Lituanistikos svarba
Ilgus metus prof. T. Venclova dirbo Jeilio universitete, dėstė rusų ir lenkų literatūrą. Tam, kaip pats sako, jį paruošė Vilniaus universitetas. Svečias juokavo, kad porą paskaitų jam yra tekę skaityti ir apie lietuvių literatūrą. Rašytojo nuomone, į ją reikia įtraukti ir tai, kas buvo rašoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: „Taip, tai mūsų paveldas, mūsų palikimas, lygiai kaip ir Vilniaus architektūra, kuri beveik visa ateina iš LDK. Būtų juokinga, jei jos atsisakytume. Tai galbūt gražiausia, kas Lietuvoje yra. Panašiai yra ir kalbant apie literatūrą.“
Pasak prof. T. Venclovos, lituanistika yra ne tik kalbos, bet ir literatūros reikalas, o lietuvių literatūra reikalinga dėl to, kad pirmasis lemiamas susitikimas su kultūra įvyksta tik per gimtąją kalbą. „Kas neperskaitė ir nepamilo Maironio, Vaižganto, Žemaitės ir Donelaičio, tas kaip reikiant neperskaitys ir nepamils Dantės ir Šekspyro. Kas nepamilo ir nesuprato Aisčio, Radausko ir Salomėjos Nėries, tas nesupras ir Audeno, Elioto, Pasternako ir Mandelštamo, kuriuos reikia pažinti ir suprasti. Todėl lituanistika įveda jauną, nepatyrusį, ne visada subrendusį protą į pasaulinę kultūrą“, – argumentavo Jeilio universiteto profesorius emeritas.
Prof. T. Venclovos tėvo bibliotekoje buvo du visuotinės literatūros tomai, parengti J. Ambrazevičiaus, J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio. Šią knygą jis prisimena kaip vieną mėgstamiausių vaikystės knygų. Joje yra visa tai, ką turėtų žinoti minimaliai išsilavinęs žmogus. „Šiek tiek pakoregavus knygoje esantį pasaulinės literatūros kanoną reikėtų kaip nors jį mūsų mokyklose diegti, nes jis parengia žmogų kultūringam normaliam gyvenimui“, – kalbėjo svečias.
Šių dienų aktualijos
Diskusijoje neišvengta ir šių dienų aktualijų. Viena jų – emigracija, lietuvių tautos tapimas diasporos tauta. „Šiais laikais emigracija nėra tokia baisi. Anksčiau būdavo taip, kad žmogus išvažiuoja už jūrų marių, ir daugmaž baigta. Bet jis vis tiek dar ilgai išlaikydavo lietuvybę“, – savo požiūrį dėstė išeivijos intelektualas, save irgi pavadinęs diasporos žmogumi.
„Lankausi Lietuvoje, dalyvauju jos visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, turiu susikūręs tam tikrą nišą, rašau ir spausdinu savo tekstus Lietuvoje, o ne kur kitur. Manau, netgi nereikia kelti klausimo, kada gi grįšiu į Lietuvą. Esu į ją grįžęs, esu Lietuvos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo dalyvis“, – drąsiai kalbėjo prof. T. Venclova. Jis prisipažino, kad visada dalyvauja mūsų šalies prezidento rinkimuose, o Amerikos prezidento rinkimuose balsavęs tik kartą – už Baracką Obamą.
Prof. T. Venclova papasakojo, kad prieš porą savaičių jam Kaune teko viešai polemizuoti su Vytautu Landsbergiu. „Pasakiau, kad tarp lietuvių egzistuoja principas, jog viską reikia vertinti laikantis trijų aksiomų. Pirmoji: Lietuva visada teisi, lietuviai visada teisūs. Antroji: jeigu Lietuva neteisi ir lietuviai neteisūs, žiūrėk pirmąją aksiomą. Trečioji aksioma: jeigu kas nors drįsta abejoti pirmosiomis dviem aksiomomis, tai tas tarnauja svetimoms tamsioms jėgoms ir greičiausiai yra jų remiamas. Šiomis aksiomomis drįstu šiek tiek abejoti“, – prisipažino diskusijos svečias. Jis klausė, ar, praėjus 24 metams po nepriklausomybės paskelbimo, dar ne laikas šias aksiomas truputį peržiūrėti ir savikritiškiau pasižiūrėti į oponentų ir mūsų pačių poziciją, veiksmus.
Diskusijos pabaigoje vėl grįžta prie literatūros. Prof. T. Venclovos atsakymas į dr. Mindaugo Kvietkausko klausimą, kaip jis vertina, kad Nobelio literatūros premija įvertintas prancūzų rašytojas Patrikas Modiano, privertė šyptelėti ne vieną: „Į šį klausimą atsakyti gana lengva, nes apie Modiano nieko nežinau. Nesu skaitęs nė vieno jo romano. Matyt, paskaitysiu.“
Pasak mūsų išeivijos intelektualo, būti tarp negavusiųjų Nobelio premijos yra netgi didesnė garbė negu būti tarp tų, kurie ją gavo. Mat Nobelio premijos negavo nei J. Joyce‘as, nei M. Proustas, nei F. Kafka, nei O. Mandelštamas, nei A. Cvetajeva, nei L. Tolstojus, nei A. Čechovas, nei H. Ibsenas.
Parengė Agnė Grinevičiūtė, naujienos.vu.lt
E. Kurausko nuotr.