Margarita Skvarčienė
Gimė Sibire
Gyvena 9 m. Londone
Įmonių „Goodway Travel“, „Mimage Creative Production“ vadovė, projekto „Woman in M. E.“ iniciatorė
Moteris – nepaprasta būtybė, puošianti Žemę. Ji ne tik dovanoja pasauliui naują gyvybę, bet ir parodo jai gyvenimo prasmę, kryptį. Dažnai moteris tampa kelrode žvaigžde ir daugybei kitų ją supančių žmonių. Tuo tik dar tvirčiau galėjo įsitikinti fotografijų projekto „Woman in M. E.“ vykdytojai ir stebėtojai. Jo sumanytoja – Jungtinės Karalystės sostinėje Londone gyvenanti Margarita Skvarčienė. Jau trejus metus projektą, kurio tikslas – atskleisti nepaprastą moters grožį, įkvėpti dailiosios lyties atstoves siekti savo svajonių, vykdanti Margarita pati tapo ne vienos jų įkvėpėja. Žavinga moteris, dviejų nuostabių vaikučių mama, dviejų įmonių vadovė, be galo kūrybinga, stipri, šilta, nuoširdumu ir gerumu kerinti asmenybė – visa tai apibūdina mūsų pašnekovę. Dažnai paklausta, kam jai reikia šio projekto, kodėl tai daro, ši atsako: „Jeigu matai, kad gali kažką pakeisti į gera, kaip gali to nepadaryti?“
Margarita, kaip kilo projekto „Woman in M. E.“ idėja?
Projektas gimė 2012 metais artėjant Valentino dienai. Kai, regis, visi ruošėsi meilės šventei, aš išgyvenau skaudų išsiskyrimą. Viskas, ką kūrėme 10 metų, pradėjo griūti, tad šis projektas tapo man tarsi išsigelbėjimu. Turėjau kažką sukurti, kad išlaikyčiau pusiausvyrą tuo etapu. Todėl nusprendžiau atsigręžti į moters mamos vaidmenį šeimoje ir pasaulyje. Norėjau parodyti tą nepakartojamą moters grožį, kuris galbūt yra kiek pritemdytas kasdienių rūpesčių ir nuolatinio bėgimo.
Projektui įsibėgėjus supratau, kad tema labai aktuali ir palietė daugybės žmonių širdis. Gaudavau daug nuostabių laiškų, kuriuose moterys tiesiog išliedavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad supratau, kad kelio atgal nėra ir net visiškai neturėdama tokio pobūdžio projektų organizavimo patirties kartu su puikia komanda ryžausi realizuoti „Woman in M. E.“ pirmąjį projektą. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad jis taps toks sėkmingas ir svarbus žmonėms.
Šiek tiek papasakokite apie pirmuosius du projektus. Kas Jums padėjo juos įgyvendinti?
Kiekvienu projektu nustebindavome ir užkabindavome širdis vis kitomis, tačiau kartu labai susijusiomis temomis: mama, moteris, aš. Pirmojo projekto užduotis buvo paskleisti žinutę: „Pažiūrėk į mane – aš vis dar ta pati moteris, kurią tu kažkada mylėjai: patraukli, gundanti ir gebanti mylėti net ir būdama mama.“ Pamenu, šis projektas leido mamoms vėl pasijausti gražioms ir mylimoms. Buvo be galo įdomu stebėti, kaip moterys transformuojasi fotosesijos metu, kaip jos atsiskleidžia ir gražėja akyse. Per pirmąjį projektą fotografas Sigitas Matulis buvo pirmasis mano vedlys fotografijos pasaulyje.
Antrojo „Woman in M. E.“ projekto nuotraukos atskleidė ypatingą mamos, dukros ir močiutės santykį. Parodoje buvo pristatomos subtilios akimirkos, įamžintas iš kartos į kartą perduodamas moteriškasis ryšys ir meilė. Be to, per antrąjį projektą tiesėme tiltus tarp Lietuvoje ir Anglijoje kuriančių lietuvių fotografų, kurie yra pelnę ne vieną apdovanojimą fotografijos srityje. Projektui savo unikalių nuotraukų pateikė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, Dovilė Dagienė, dirbančios Lietuvoje ir pelniusios aibę tarptautinių ir Pabaltijo šalių apdovanojimų; Ugnė Henriko, baigusi fotografijos studijas Kembridžo meno mokykloje; jaunas, bet jau pripažintas ir apdovanotas fotografijos menininkas Dainius Ščiuka, šiuo metu studijuojantis fotografiją Portsmouth universitete Anglijoje ir surengęs jau net dvylika savo darbų parodų; Tomas Brazinskas, dirbantis tiek Lietuvoje, tiek Londone, vadovaujantis profesionaliems fotografijos kursams ir išleidęs į pasaulį jau ne vieną jauną talentą.
Kaip kilo būtent šių metų (trečiojo) projekto sumanymas? Kam jis skirtas?
Nenustoju dėkoti likimui, kad dėl šio projekto susipažįstu su vis naujomis, įkvepiančiomis asmenybėmis. Jos nepaliauja manęs stebinti savo energija, asmenybės magnetizmu ir stiprybe. Būtent pastaroji savybė man įsiminė labiausiai. Vis dėlto tai fenomenas – kaip gali tokioje gležnoje būtybėje – moteryje – slėptis tiek daug stiprybės?! Būtent – slėptis! Net nenutuokiau, kiek iššūkių patyrė mano kukliai besišypsanti draugė, su kuria kartkartėmis paskubomis išgerdavome kavos. Arba gležnutė fotografė, kuri pagal savo talento dydį turėtų būti bent jau kokių dviejų metrų aukščio. Arba trijų vaikų mama, kuri sugeba per dieną transformuotis net kelis kartus: iš atsakingos, viską spėjančios mamos virsti į trapią, nežemišką būtybę ir tada vėl tapti tiesiog mama tik tam, kad spėtų kaip tas Angelas Sargas apgaubti savo mažuosius meile ir šiluma…
Tad nusprendžiau trečiąjį „Woman in M. E.“ projektą skirti toms amžinai lekiančioms, svajojančioms, kuriančioms, stiprioms XXI amžiaus mamoms. Tegu jos būna įkvėpėjomis visoms toms, kurios dar nedrįsta savimi patikėti, tegu jos būna šviesuliu, pavyzdžiu ir kelrode žvaigžde – mažu švyturiu kelyje.
Kiek fotografijų, asmenybių jose gali pamatyti parodos lankytojai?
Kiekvienais metais pristatome apie 16 atskirų darbų, kuriuos pateikia 6–7 fotografai iš Lietuvos ir Anglijos. Dalyvauja ne tik šios srities profesionalai: kaskart savo jėgas projekte bando ir keletas savamokslių, pradedančiųjų fotografų.
Kuo išsiskiria šių metų paroda?
Šių metų paroda unikali tuo, kad kiekviena nuotrauka pasakoja savo istoriją. Galėčiau apie kiekvieną nuotrauką kalbėti amžinybę! Mane sužavėjo trys Lietuvos fotografės Eglės Ratkelytės-Bylienės darbai. Pažiūrėjęs į jos nuotraukas, jautiesi tarsi gavęs leidimą pasėdėti jos šeimoje ir prisiliesti prie labai subtilios, moteriškos istorijos. Eglė yra trijų vaikų mama, tad puikiai suprato mano temą ir perteikė ją nuotraukose. Jos ir kitų mamų istorijas surašiau oficialiame projekto puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“. Manau, svarbu, kad žmonės jas žinotų.
Galbūt galėtumėte pristatyti komandą, su kuria dirbote prie šios parodos darbų?
Su džiaugsmu! Visus juos labai myliu ir vertinu. Juk jie patikėjo manimi ir papuošė šią parodą savo kūryba. Parodoje darbus pristatė fotografai: Gytė Gavėnaitė, Sibilė Jančiauskaitė, Domininka Živelienė, Eglė Ratkelytė-Bylienė, Aušra Marcinkus ir Albert Pocej. Pastarojo darbais žavimasi ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse, kuriose vyksta jo seminarai. Albertas ne tik pristatė tris unikalias nuotraukas projektui, bet ir atskrido net iš Monako kartu pasidžiaugti paroda.
Beje, šiemet išdrįsau ir aš pristatyti savo nuotraukas kartu su šiam projektui sukurtu trumpametražiu filmu. Jame kalbu apie amžinai lekiančias, svajojančias, kuriančias XXI amžiaus mamas, kurios sugeba suderinti savirealizaciją su motinyste ir spėti su vis greitėjančiu gyvenimo tempu.
Taip pat prie projekto prisidėjo vizažistės: Donata Galdikė, Lina Šimonienė, Lina Kolpakovienė. Nuotraukose įamžintos: Vilma Milieškienė, Lina Šimonienė, Odeta Sarapinaitė, Severina Baranauskienė, Neringa Pečiulienė, Rūta Rimkus, Ieva Bokej, Eglė Meskevicius-Sadler, Skaistė Nomeikaitė, Rimutė Jasulaitienė, Magdalena Bylaitė, Neringa Dapkuvienė, Živilė Čepulienė, Gintautė Valančiūtė.
Iki kada ambasados lankytojai galės apžiūrėti parodą?
Nuotraukos ambasadoje pabus iki kito menininko parodos pristatymo. Šiemet, kaip minėjo ambasadorės patarėja Gitana Kilinskaitė, itin gausu kultūrinių projektų – tai išties labai džiugina. Pamenu, pirmoji paroda svečiavosi ambasadoje iki pat rudens, ją aplankė garbingi ambasados svečiai. Vieni jų – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ūkio ministras ir visa režisieriaus Oskaro Koršunovo komanda, atvykusi į spektaklio „Hamletas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko mano visų laikų dievaitis Andrius Mamontovas, premjerą Londone.
Ar daug svečių sulaukėte šios parodos atidarymo renginyje?
Kiekvienais metais parodos svečių daugėja! Šiemet teko uždaryti registraciją į renginį likus dviem savaitėms iki parodos atidarymo, nes jau buvome surinkę daugiau nei 130 žmonių ir tiesiog daugiau nebūtų tilpę salėje. Tad jei kitais metais nuspręsiu tęsti projektą, teks pagalvoti apie didesnes patalpas, kad nenuskriausčiau nė vieno meno mėgėjo (šypsosi – red. past.).
Tikriausiai tarp svečių buvo ne vien lietuvių?
Džiaugiuosi, kad į parodą atėjo ir nemažai anglakalbių ir rusakalbių svečių, tad ją teko pristatyti tiek lietuviškai, tiek angliškai. Tarp jų buvo „Red Collection“ galerijos savininkė Irina Karatcheva, Italijos kultūros centro atstovė Marisa Pezutto. Jau antrus metus iš eilės renginį aplanko teisininkas Richard Williams. Ir, kaip prieš tai minėjau, į parodą iš Monako atskrido ir mane labai nudžiugino fotografas Albert Pocej.
Galbūt šis projektas sulaukė ir Londono žiniasklaidos dėmesio?
Paroda susidomėjo net keli Londono lietuvių dienraščiai ir gyvenimo būdo žurnalai. Artimiausiu metu susitinku su „BBC Radio 1“ žurnalistu, kuris paprašė išsamiau papasakoti apie savo veiklą.
Ar ilgai ruošėtės šiai parodai? Galbūt mintimis apie ją gyvenote ištisus metus?
Atvirai kalbant, niekada nebūčiau patikėjusi, kad surengti tokio pobūdžio renginiui reikia tiek daug pastangų ir darbo! Nemeluosiu, jam atidaviau visus tris mėnesius. Kiekvieną dieną skirdavau bent dalį laiko savo vadinamajam „kūdikiui“. Juk kiekvienais metais turėdavau vis kuo nors nustebinti. Tekdavo labai išmaniai paskirstyti laiką, kad nenukentėtų kitos mano pareigos: esu dviejų vaikų mama ir turiu įmonę „Mimage Creative Production“. Todėl kiekvienais metais atvirai sakydavau visiems, kad tai bus paskutinis projektas! Tačiau pamačiusi, koks jis yra svarbus ir kiek paliečia likimų ir širdžių, vėl imuosi naujų idėjų.
Ar jau turite minčių kitiems metams?
Šiuo metu tik džiaugiuosi, kad šis projektas puikai pavyko, ir vis dar mėgaujuosi jo rezultatais ir šiltais atsiliepimais. Mane užplūdo laiškai ir sveikinimai, tad suprantu, kad tai jau ne mano projektas, o tų žmonių, kuriuos jis motyvuoja. Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už šią galimybę ir savotišką misiją. O idėjos ateina pačios, stebint gyvenimą, susipažįstant su naujais žmonėmis, įsiklausant į jų troškimus ir ieškojimus. Tad manau, kad šis projektas niekada neišsisems.
Galbūt šios parodos darbus ketinate eksponuoti ir Lietuvoje?
Tiesą pasakius, svarsčiau Lietuvoje padaryti visų trijų projektų bendrą parodą, kad fotografai iš Lietuvos galėtų pasidžiaugti savo darbais ir parodyti juos fotografijos meno mėgėjams. Džiugu, kad šio projekto atgarsiai nuvilnijo ir Tėvynėje.
Kaip Jūsų sumanymą vertina šeima, kaip ji prisidėjo prie jo įgyvendinimo?
Jau trejus metus mano šeima yra mano vaikai – dešimtmetė dukra Tija ir ketverių Kipras. Mano džiaugsmui, mano vyresnėlė jau aktyviai įsitraukia į „Woman in M. E.“ veiklą. Parodos metu jai savarankiškai pavyko surinkti lėšų projektui paremti. Labai didžiuojuosi savo vaikais! Jie yra puikus įrodymas, kad vaikai auga stebėdami savo tėvus ir mokydamiesi iš jų.
Esate sakiusi, kad įgyvendinti šį projektą Jus skatina mintis, jog taip galite kažką suteikti kitiems žmonėms – daryti juos laimingesnius ar įkvėpti savo pavyzdžiu. Kaip konkrečiau apibūdintumėte šio projekto naudą / prasmę sau ir kitiems?
Puikus klausimas! Ar esate mačiusi David Fincher filmą „Fight club“? Būtent taip pradedu jaustis. Kad ir kur einu, kad ir kada susipažįstu su žmonėmis, visi jie vienaip ar kitaip susiję su projektu „Woman in M. E.“. Vieną dieną nuėjusi palepinti savęs masažu, buvau atpažinta masažistės, kuri, pasirodo, yra viena iš parodos nuotraukose įamžintų mamų. Taip įsikalbėjome, kad net abi apsiverkėme. Rūta (toks šios moters vardas) papasakojo, kaip apsidžiaugė tapusi viena iš „Woman in M. E.“ mamų ir kaip tai ją paskatino labiau savimi pasitikėti. Ir tokių istorijų mano kasdienybės dienoraštyje yra begalės! Tad tikiu, kad ilgainiui „Woman in M. E.“ taps savotišku moterų klubu, kuriame jos semsis įkvėpimo, paskatinimo ir ras bendraminčių. Tai man būtų didžiausias atlygis!
Taip pat sakėte, kad reikia siekti savo svajonių, nesvarbu, kokios jos – didelės ar mažos. Galbūt atskleisite, kokie Jūsų didžiausi norai?
Mano svajonės nėra tikslas. Jos yra kelias į savirealizaciją ir meilę gyvenimui. Noriu, kad mano vaikai ir man brangūs žmonės manimi didžiuotųsi ir būtų laimingi.
Į Jus žvelgiant atrodo, kad esate laiminga asmenybė. Kas kuria Jūsų laimę?
Esu nuo vaikystės apdovanota meile ir sėkme. Manau, tai davė impulsą man tapti tuo, kas esu šiandieną, – laisva, mylinčia, stipria asmenybe. Esu laiminga dėl to, kad viskas, ką atiduodu – energija, laikas, meilė, troškimai, – man grįžta dvigubai. Tad gyvenu neišsenkančiame meilės ir patyrimų sūkuryje. Visa tai neateina lengvai, viskas reikalauja pastangų, ryžto ir kartais įveikti save. Tačiau ši formulė veikia puikiai. Todėl noriu, kad ja patikėtų ir tie žmonės, kurie siekia savo gyvenimo pilnatvės.
Ar ką nors savo gyvenime norėtumėte keisti?
Kiekvieną gyvenimo sprendimą priimu labai atsakingai ir apgalvotai. Tad, manau, visų sunkumų, kurie mane užklupo, išvengti nebuvo įmanoma. Tačiau tvirtai žinau, kad visi ateities įvykiai priklauso nuo manęs ir mano pastangų.
Kiek laiko gyvenate nebe Lietuvoje, o Jungtinėje Karalystėje? Kas lėmė Jūsų išvykimą?
Londone gyvenu jau 9 metus. Čia gimė mano antras vaikas, mano antras verslas. Išvykau ieškodama savirealizacijos galimybių.
Kaip apibūdintumėte gyvenimą šioje šalyje?
Londonas yra tarsi didelis vaišių stalas, pilnas visokių skanių ir keistų dalykų (šypsosi – red. past.). Kiekvienas čia gali išsirinkti sau patinkantį patiekalą.
Minėjote, kad turite įmonę. Su kuo susijęs Jūsų verslas?
Šiuo metu vadovauju dviem įmonėms. Turizmo agentūra „Goodway Travel“ jau ketvirtus metus teikia visas turizmo paslaugas emigrantų rinkai Anglijoje. Sausio mėnesį atidariau ir įmonę „Mimage Creative Production“, kuri daugiau skirta anglų rinkai. Ši veikla yra labai kūrybiška ir reikalauja stiprios komandos. Labai džiaugiuosi, kad dirbu su puikiais žmonėmis. Turiu grafikos dizainerių, vaizdo montuotojų tiek Londone, tiek Lietuvoje. Dirbame reklamų, fotografijos ir žiniasklaidos srityse. Šiuo metu labai įsitraukiau į vaizdo meną. Galėčiau naktimis kurti scenarijus ir laidas. Birželio mėnesiui turiu parengusi naujos televizijos laidos projektą. Šią laidą pradėsime filmuoti, kai tik atsikvėpsiu po „Woman in M. E.“.
Kaip Jums pavyko auginant vaikučius nepaskęsti šeimos rūpesčiuose, skirti pakankamai laiko sau, savirealizacijai?
Man labai dažnai užduoda šį klausimą (šypsosi – red. past.). Mano mėgstamiausias atsakymas yra: „Aš nieko nespėju, man tiesiog sekasi!“ Tačiau tai tik dalis tiesos. Aš labai stengiuosi planuoti kiekvieną savo dienos minutę. Sąvokos „laisvas laikas“ mano galvoje beveik neliko. Todėl toks laiko leidimo būdas, kaip televizoriaus žiūrėjimas ar tiesiog tinginiavimas, man jau senai yra svetimas.
Esate tikra XXI amžiaus moteris. Ar dėl tiek veiklos vaikams netrūksta Jūsų dėmesio?
Aš šventai tikiu, kad visur turi būti pusiausvyra. Tad stengiuosi skirti pakankamai laiko visiems savo prioritetams, tarp jų – vaikams ir namams.
Abu mano vaikai lanko šeštadieninę lietuvių kalbos ir meno mokyklą. Dukra groja trimis instrumentais, rašo apsakymus anglų ir lietuvių kalbomis. Prieš kelerius metus Tija turėjo garbės dalyvauti Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Tad, manau, mano, kaip mamos, indėlis nė kiek nesumažėja dėl mano veiklos ir užimtumo.
Kas Jus veda į priekį?
Tikėjimas, kad viskas yra įmanoma, disciplina ir malonumas sulaukus rezultatų. Be šitų dalykų būtų labai sunku judėti tokiu greičiu.
Ko palinkėtumėte moterims?
Labai norėčiau, kad tikėtumėte savimi. Gyvenimas yra dovana! Kiekvienas etapas ar žmogus, kurį sutinkate savo kelyje, Jums yra mokytojas. Jei jaučiate, kad norite ir galite ką nors padaryti, būtinai ryžkitės tam, nes kiekvienas Jūsų veiksmas turi atoveiksmį, o šis galbūt gali lemti kitą Jūsų žingsnį, priartinsiantį Jus prie svajonės.
Dėkoju už įkvepiantį pokalbį!
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos – „GJ Photography“, Neringos Rekašiūtės
Daugiau nuotraukų ir moterų istorijų galite rasti projekto puslapyje https://www.facebook.com/Project.W.in.Me