Pokalbis su devynerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenančia Virginija Stukaite buvo labai šiltas, įdomus ir kupinas netikėtumų. Buvo juntamas didžiulis pašnekovės entuziazmas ir atsidavimas savo veiklai, tikėjimas jos prasmingumu. Virginija jau kelerius metus vadovauja Londone įkurtai lietuviškai etnokultūros ir dramos mokyklėlei „Bitė“, organizuoja įvairias šventes ir stovyklas, kuriose laukiami visi lietuviai, ir dirba švietimo teisės srityje. Lietuvių filologijos ir etnokultūros specialybę Klaipėdos universitete įgijusi Virginija visada manė, kad gyvens Lietuvoje, – niekuo čia nesiskundė. Tačiau kelių savaičių išvyka į Jungtinę Karalystę pažadino viduje avantiūristės ugnelę… ir moteris neatsispyrė norui pasisemti kitokios patirties. Norėdama pažinti britų kultūrą, ji pirmiausia nukeliavo… į kapines. Ir dabar, kai gali anglams nemažai papasakoti apie jų etnokultūrą, nebijo prisipažinti, kad lankyti kapines yra vienas jos pomėgių. Daug kas nustebtų, kiek daug įdomių dalykų galima jose atrasti!
Ne ką mažiau stebina ir pašnekovės devynmetė dukrelė Saulė: ji ne tik labai noriai mokosi lietuvių kalbos, bet ir sudomina ja kitatautes drauges. Visos kartu jau rezga planus, kaip vieną dieną apsigyvens Lietuvoje.
Papasakokite apie mokyklėlės „Bitė“ atsiradimą. Kas paskatino ją įkurti?
Kai atvykau į Jungtinę Karalystę, dukrai buvo 9 mėnesiai. Galbūt ji ir buvo didžiausias (bet ne vienintelis) akstinas mąstyti apie mokyklėlės įkūrimą. Atrodė savaime suprantama, kad lietuvių vaikams čia reikia lietuviškos ugdymo įstaigos. Tačiau „Bitės“ mokyklėlė neatsirado iš karto. Iš pradžių turėjau kitokios lietuviškos veiklos – porą metų dirbau kitoje lituanistinėje mokykloje vakarų Londone. Tačiau kai gavau nuolatinį darbą anglų įmonėje, nebebuvo tiek galimybių važinėti iš pietų Londono į vakarų Londono mokyklą. Tad nusprendžiau – reikia kurti savo mokyklą. Be to, tvirtai žinojau, kad galiu ir noriu organizuoti lietuvių bendruomenei įdomios veiklos.
Ar buvo sunku įgyvendinti šį sumanymą, pritraukti vaikų?
Kai dar nebuvo mokyklos, su bičiule rengdavome lietuvių mamų susitikimus įvairių švenčių ir kitomis progomis. Turbūt taip atsirado pirmieji „Bitės“ mokiniai. Žinia apie ją pasklido iš lūpų į lūpas. Tad negaliu sakyti, kad buvo sunku pritraukti vaikų. Lietuviams reikia tokių mokyklų, gyvendami svetur, jie jaučia lituanistinio švietimo, kultūros poreikį ir stygių. Sudėtingiausia turbūt buvo rasti tinkamas patalpas, kurios atitiktų mokyklos idėją, būtų pritaikytos vaikams.
Nuo kelerių metų tėvai jau gali atvesti vaikus į „Bitės“ mokyklą?
Į mokyklą priimami vaikai nuo 2,5 metų. Vyriausiems nėra jokio amžiaus cenzo. Dabar vyriausieji skaičiuoja dešimtus–vienuoliktus metus. Mokinius į grupes skirstome ne vien pagal amžių, bet ir pagal lietuvių kalbos gebėjimus. Vaikui gali būti ir 6 metai, bet jeigu jis jau pradėjęs lietuviškai skaityti, jeigu jo žodynas yra gana platus, jis gali eiti lietuvių kalbos mokytis ir į vyresniųjų grupę. O per kitas pamokas mokiniai lavinasi su bendraamžiais.
Kuo „Bitė“ išsiskiria iš kitų lituanistinių mokyklų?
„Bitė“ skiriasi tuo, kad tai etnokultūros ir dramos mokykla. Lietuvių kalbos čia mokoma ne vien per lietuvių kalbos pamokas. Per dramos pamokas vaikai ne tik drąsėja scenoje, bet ir plečia savo lietuvių kalbos žodyną. Tai labai svarbi lietuvių kalbos mokymosi dalis. Etnokultūra – tai kiekvieno mūsų dalis, kurios pažinimas labai svarbus tapatybės formavimuisi. Tad jai taip pat skiriama daug dėmesio mūsų mokykloje.
„Bitės“ veikla yra paremta idėja, kad vaikas mokosi ne vienas, o šeimoje – šeima yra viso mokymosi proceso dalis. Todėl mes organizuojame renginius tėvams apie vaiko lavinimąsi, psichologiją ir kt. Kartu tai jiems padeda suvokti, kodėl „Bitėje“ yra propaguojamos tam tikros idėjos.
Mūsų mokykloje ypatinga pirmoji pamoka, kurią galima vadinti šeimos etnokultūros pamoka. Ji skirta visai mokyklai. Tas žmogus, kuris atveda vaiką į mokyklą, lieka kartu su juo pirmoms 15–20 minučių. Per šią pamoką sveikinami tą savaitę gimtadienį švenčiantys vaikai, visi kartu mokomės dainų, sekame pasakas ir jas inscenizuojame, žaidžiame žaidimus. Taip mažieji suvokia, kad „Bitė“ yra saugi vieta jiems likti. Be to, per pirmąją pamoką tėvai sužino įvairių vaikų lavinimo būdų, kuriuos galima taikyti ir namie.
„Bitėje“ didelis dėmesys skiriamas ir psichologijai. Savo mokykloje pirmieji ir vieninteliai iš lituanistinių mokyklų mokome pagal „Zipio draugų“ ir „Obuolio draugų“ psichologijos programas. Programos „Zipio draugai“ tikslas – ne tik padėti vaikams atpažinti savo jausmus, išmokti įveikti juos užklupusius sunkumus, bet ir parodyti, kaip svarbu kalbėtis su kitais žmonėmis, kai apima liūdesys ar pyktis, ir kaip svarbu išklausyti kitus, kai jiems liūdna ar pikta. Vienas iš programos modulių yra skirtas priekabiavimui ir patyčioms. Vaikai išmoksta atpažinti patyčias bei padėti sau ir kitiems. Daug dėmesio skiriama vaiko gebėjimui priimti ir suteikti pagalbą. Tyrimais įrodyta, kad vaikai, dalyvavę minėtose programose, pasiekia daug geresnių akademinių rezultatų ir jiems geriau sekasi. Šias pamokėles dėsto trys mokymuose dalyvavusios mokytojos. Kad galėtume įdiegti šią programą, mokyklai reikėjo atitikti tam tikrus kriterijus.
Jau antrus metus dėstome ir kitą psichologijos programą „Empatijos šaknys“. Ji pritaikyta mokomajai programai. Vaikai mokosi užduoti klausimus, plečia matematikos žinias. Įdomi detalė, kad šioje pamokoje mokytojas yra ne didesnis kaip dviejų mėnesių kūdikis. Stebėdami kūdikio ir mamos bendravimą vaikai supranta, kaip kūdikis bendrauja su pasauliu, kaip suaugusieji supranta jo poreikius ir kodėl svarbu juos patenkinti. Vaikai matuoja kūdikėlį, stebi jo augimą ir vystymąsi. Kurso pabaigoje, kai vaikai jau pasirengę, jiems leidžiama kūdikėlį paimti ant rankų, jei mama sutinka! Iki to laiko mokomasi paimti specialią lėlę. Vaikai skatinami suvokti skirtumą tarp lėlės ir vaiko ir nevadinti vaikų lėliukais, kaip dabar daugeliui įprasta. Ši programa skatina suprasti kito poreikius ir jausmus, būti empatiškus. Tyrimai rodo, kad programoje dalyvavę vaikai būna daug geresni broliai ir seserys bei geresni tėvai.
„Bitėje“ dirba profesionali vaikų psichoterapeutė, su kuria galime pasikonsultuoti, kai kyla įvairių klausimų.
Šiais metais, kad dar geriau pažintume savo mokinius, pradėjome pildyti individualiuosius profilius. Vaikai su tėvais parašo, kokia veikla jiems patinka, kas nepatinka, koks vaikas būna, kai supyksta, ir kas jį gali supykdyti. Išdėsto, kas patinka mokykloje, kur patinka būti, kokioje vietoje lengviau nusiraminti, atsikvėpti. Labai svarbu pažinti vaiką ir kiek tik galima bandyti atliepti jo poreikius, nekelti jam nemalonių jausmų ir pan. Viliuosi, ši naujovė duos puikių rezultatų.
Ar netenka susidurti su vaikų priešiškumu, nenoru mokytis? Juk jie į mokyklą eina šešis kartus per savaitę, ne kiekvienam lengva suprasti, kodėl ir savaitgaliais reikia mokytis…
Į vaiką žiūrime holistiškai ir tiek, kiek galime, vadovaujamės Valdorfo ir Štainerio teorijomis. Pavyzdžiui, mums, mokytojams, nekyla jokių problemų, jeigu, vaikams pildant pratybas, vienas jų atsisako tai daryti. Mažesniųjų mokinių mokytojai turi asistentus, tad, kol vieni vaikai pildo pratybas, padėjėjai gali su kitais vaikais žaisti vaidmenų žaidimus – per juos taip pat mokomasi lietuvių kalbos. O kai šie mokiniai jau būna pasirengę, skatiname juos prisijungti ir dirbti kartu su kitais. Juk ir suaugusiesiems būna nedarbingų dienų. Gražaus skatinimo metodika veikia, vaikai tikrai įsitraukia į pamokų veiklą. Jei dalyvauti pamokose atsisakytų nuolat, tikrai tai spręstume kalbėdamiesi, galvodami, kaip galime paįvairinti savo užsiėmimus, labiau sudominti ir pan.
Minėtoji metodika svarbi tam, kad vaikai suvoktų, jog „Bitė“ yra saugi vieta išreikšti savo mintis ir emocijas. Kad yra saugu pykti (tai yra normalus jausmas), svarbiausia – neskriausti draugo, nelaužyti daiktų. Galbūt dėl to, kad skatiname minėtus dalykus ir kad vaikai čia jaučiasi gana laisvai, mes nesusiduriame su jų priešiškumu, neiškyla didelių problemų. Kartais sunkiau nuo tėvų atsiskiria tik pradėję lankyti anglišką mokyklą vaikai. Tai normalu. Vaikai dar nedideli ir nori kuo daugiau laiko leisti su tėvais. Kadangi turime asistentų, galime skirti vaikams nemažai individualaus dėmesio, tad ir atsiskyrimo graudulys greitai dingsta.
Kartais mažieji net nesuvokia, kad mokosi, nes jiems tai atrodo kaip žaidimas. Tačiau iš tikrųjų tai nėra tik žaidimas, tai – mokymosi dalis.
Prisiminiau tėvų papasakotą problemą. Viena šeima sakė, kad šeštadieniais norisi ilgiau pamiegoti, bet vaikai atsikelia šeštą valandą ryto ir klausia: „Ar jau važiuosim į „Bitę“?“ Tad vaikų nenoras lankyti mokyklą šeštadieniais ne visada jaučiamas. Vaikams mokymasis lituanistinėje mokykloje gali būti ir labai maloni veikla.
Turbūt kiekviena lituanistinė mokyklėlė organizuoja didesnius ar mažesnius renginius. Kokie svarbiausi „Bitės“ mokyklos bendruomenės renginiai?
Su mokyklos bendruomene visada paminime Vėlines, nes ne visi gali aplankyti artimųjų kapus Lietuvoje. Šiemet ketiname rengti daugiau etnokultūrinių renginių, t. y. kalendorinių švenčių, kad vaikai suvoktų, kas yra, pavyzdžiui, Velykos. Pernai vienoje skautų stovyklavietėje šventėme Užgavėnes. Šiais metais planuojame ten pat švęsti ir Užgavėnes, ir Velykas bei Rasų šventę. Tai nėra labai masinės šventės, tačiau pakviečiame ir tuos lietuvius, kurie neturi galimybių kas šeštadienį atvažiuoti į mūsų mokyklą, – jie taip pat gali dalyvauti „Bitės“ renginiuose.
Susiformavo tradicija kasmet organizuoti „Bitės“ šeimų stovyklą. Ji vyksta liepos mėnesio pirmąjį arba antrąjį savaitgalį (mokslo metams pasibaigus). Šiemet joje dalyvavo net 30 šeimų (pirmaisiais metais buvo 14). Ši stovykla buvo skirta amatams ir seniesiems žaidimams. Darėme dirbinius iš molio, vario, odos, gaminome lėlytes ir t. t. Šių stovyklų tikslas – kad būtų veiklos ir mažiems, ir dideliems ir kad tėvai įsitrauktų į bendras veiklas su vaikais. Šios stovyklos būna labai jaukios, po jų sulaukiame daug gerų atsiliepimų.
Kokią prasmę Jums turi ši lietuviška veikla? Juk ir be to turbūt turite daug veiklos…
Neįsivaizduoju savęs, nedalyvaujančios lietuvių bendruomenės plačiąja prasme gyvenime. Ne tik dėl tol, kad man labai patinka organizuoti, – suprantu, jog labai svarbu gyvenant emigracijoje palaikyti lietuvybę, suvokti, kas mes esame. Manau, kad lietuviška veikla gyvenant užsienyje turėtų būti labai svarbus lietuvių gyvenimo elementas.
Augau patriotiškoje šeimoje. Mano tėtis, senelis buvo labai dainingi – tikri tautosakos lobiai. Lietuvybė yra neatskiriama mano tapatybės dalis. Norėčiau, kad ir mano dukra Saulė didžiuotųsi esanti lietuvė, kad vėliau perduotų savo šeimai tautinės tapatybės suvokimą.
Ar Jūsų pagrindinis darbas taip pat susijęs su švietimo sritimi?
Taip. Dirbu ugdymo teisės srityje Kroidone. Tik mano darbas susijęs su specialiųjų mokymosi poreikių turinčiais vaikais. Trumpai apibūdinti savo darbo pobūdį gana sunku. Viena iš mano pareigų – informuoti specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvus arba jaunus žmones (nuo 16 metų) apie jų teises mokykloje ar savivaldybėje, kitaip tariant, paaiškinti, kokią pagalbą jiems gali suteikti mokykla, ką jie gali gauti, kokios papildomos priemonės gali būti naudojamos, informuoti tėvus bei mokyklas apie mokymosi planus ir t. t. Mūsų tarnyba vadinasi Specialiųjų mokymosi poreikių ir neįgalumo informacijos ir pagalbos bei tarpininkavimo tarnyba (angl. SEND, Infomation, Advice, Support and Mediation Service). Tokia tarnyba privalo būti kiekvienoje savivaldybėje. Tėvai turi turėti galimybę pasikonsultuoti su nepriklausomu specialistu dėl to, kokią pagalbą vaikui gali suteikti mokykla, ar teisėtai vaikas buvo išmestas iš mokyklos, aptarti tam tikrus savivaldybės sprendimus, pvz., atmesti valstybinio specialiųjų poreikių įvertinimo prašymą, ir tuos sprendimus užginčyti per tarpininkavimo tarnybą ar pateikti apeliaciją teismui.
Dalyvauju daugybėje susitikimų mokykloje ir vietinėje savivaldybėje. Labai patinka tai, ką darau. Nebūna vienodų dienų. Niekada negali tiksliai visko numatyti, kartais tenka kaip reikiant pasukti galvą, kad vaikas gautų jam būtiną pagalbą ir galėtų kokybiškai tęsti mokslus.
Ypač norisi padėti besikreipiančioms lietuvių šeimoms. Jeigu matau, kad kam nors reikia paaiškinti tam tikrus su mano specializacija susijusius dalykus, mielai skiriu tam asmeninio laiko, nes žinau, kad gana sudėtinga susigaudyti švietimo teisės sistemoje, suvokti, ką reiškia vieni ar kiti terminai. Norisi padėti, nes lietuvių bendruomenė man iš tiesų yra svarbi.
Akivaizdu, kad labai vertinate savo gimtąją šalį ir tautą. Kas gi sugebėjo Jus atvilioti į Jungtinę Karalystę?
Tai buvo tikra avantiūra. Prieš devynerius metus į Jungtinę Karalystę atvažiavau ne gyventi (visada žinojau, kad gyvensiu tik Lietuvoje), o tik praleisti joje dvi savaites… Ten būdama susisiekiau su tuomete Anglijos lietuvių laikraščio „Infozona“ (dab. „Mano Anglija“) redaktore Zita Čepaite ir pasisiūliau parašyti straipsnių apie lietuvių kultūrą. Pirmąjį straipsnį parašiau apie Užgavėnes. Taip ir įsitraukiau į žurnalistinę veiklą. Pagalvojau: o kodėl gi nepabandžius ko nors nauja – įdomaus, malonaus, nepatirta. Ir pasilikau… Netrukus pradėjau dirbti ir lituanistinėje mokykloje.
Dabar kartais pagalvoju: galbūt būtų smagu pagyventi Prancūzijoje ar dar kur nors kitur, tik nebesinorėtų vėl nuo nulio mokytis kalbos.
Ar nestinga Lietuvos?
Stinga. Todėl ir važiuojame į ją gana dažnai. Lietuva dabar yra mūsų atostogų šalis. Ypač dėl to, kad devynmetė dukra auga be galo didelė patriotė. Kartą paklausiau jos: „Saule, kodėl taip nori į Lietuvą? Kas tau yra Lietuva?“ (dažniausiai vaikai kokią nors šalį sieja su žmonėmis, pvz., seneliais). Ji atsakė: „Mama, aš gi ten gimiau, ko tu manęs dar klausi?“ Man buvo toks smagus jos atsakymas. Ji netgi netapatina Lietuvos su konkrečiais žmonėmis, bet vis tiek labai nori į ją vykti. Mane tai be galo džiugina. Taip pat džiaugiuosi, kad jai patinka mokytis lietuviškai rašyti, skaityti ir dalyvauti lietuvių bendruomenės renginiuose.
Ar ji norėtų gyventi Lietuvoje?
O, taip! Ji su draugėmis jau turi sukūrusi planą, kaip ten nuvykti ir apsigyventi. Įdomiausia tai, kad šios draugės neturi lietuviškų šaknų. Beje, viena iš jų – lenkaitė – netgi susigundė lankyti lietuvišką mokyklą. Jai čia labai patinka. Jos planuoja Lietuvoje steigti mokslo biblioteką, yra gerai apgalvojusios visus šio plano žingsnelius. Saulė neabejoja, kad gyvens Lietuvoje. Ir aš tam neprieštarauju. Bus įdomu stebėti, ar ilgainiui tie norai keisis ir kokių kitų planų ji sugalvos.
Ar tenka sutikti anglų, kurie nelabai įsivaizduoja, kas ta Lietuva ir kur ją rasti?
Tekę sutikti visokių žmonių. Kai kurie šiek apie mus žino, pvz., kas yra Lietuvos sostinė, kad buvome Tarybų Sąjungoje, kur yra Lietuva ir t. t. Dažniausiai akcentuoja, kad tai yra Rytų Europa. Dalis Lietuvą žino dėl krepšinio. Kai kurie – dėl Rūtos Meilutytės. Aišku, yra tokių, kurie neturi nė menkiausio supratimo, kur mūsų šalies ieškoti. Nors esame Europoje, jiems Lietuva gali būti ir, sakykime, Sibire.
Vis dėlto tenka sutikti gana daug išsilavinusių žmonių. Neseniai bendravau su viena savivaldybės darbuotoja, kurios kaimynai yra lietuviai. Ji ėmė manęs klausinėti apie kalendorines lietuviškas šventes ir t. t. Mes labai gražiai pasikalbėjome apie tai, kokių bendrų bruožų turi britiškoji ir lietuviškoji etninė kultūra.
Kokių kultūrinių panašumų pastebite?
Atvykusi į Jungtinę Karalystę pagalvojau, kad lietuvių kalbos iš karto griebtis negaliu, bet etnokultūra gali būti tai, kas įdomu tiek britams, tiek lietuviams. Pirmiausia apkeliavau šiaurės Londono kapines, kurios yra įkvėpusios sukurti daug siaubo filmų. Kapinėse gali pažinti žmonių mąstymo būdą, atrasti, kuo jie tikėjo. Tai ypatinga vieta etnokultūros tyrinėtojams. Pradėjau analizuoti užrašus ant paminklinių akmenų ir tai, kaip puošiami kapai. Čia, kaip ir Lietuvoje, esama nekrokulto liekanų, kurios gerokai sušiuolaikintos. Pavyzdžiui, ant kapaviečių galima rasti sveikinimo atviručių, daiktų, susijusių su žmogaus veikla, pvz., teniso kamuoliukų. Vaikams nešami žaislai, tiesiami (galbūt buvę mėgstami?) vaikiški kilimai ir pan. Muzikantui paminkliniame akmenyje iškalamos natos. O šunis mėgusio žmogaus paminkle iškalamas šuns bareljefas ir dar užrašoma: „Didžiam šunų mylėtojui…“ Kapas apdedamas gėlių pagalvėlėmis, ant pagalvėlių iš gėlių sudedamas žodis „Mum“ ir pan.
Kai britams pasakau, kad vienas iš mano pomėgių – lankyti kapines, jie visada perklausia, ar gerai išgirdo. Bediskutuojant pasirodo, kad jiems vis dėlto patinka, jog domimasi jų kultūra. Jie patys nustemba, kiek daug įdomių dalykų ten galima rasti.
Pasiskaičius apie britų Vėlinių papročius, taip pat galima atrasti daug panašių etnokultūros dalykų. Pavyzdžiui, britai žvakes ant palangių degdavo tam, kad parodytų mirusio artimo žmogaus sielai, kur keliauti, kur yra jos namai. Tą patį darydavo ir senovės lietuviai. Žvakė ir lietuvių, ir britų kultūroje ir kelią vėlei rodė, ir apsaugojo gyvuosius nuo aplink šėlstančių dvasių. Vėlinių vaišės – irgi abiem kultūroms būdingas dalykas. Britai jau nerengia Užgavėnių su persirengėliais, kaukėmis, bet per šią šventę vis dar valgo blynus (saulės simbolika) ir organizuoja bėgikų su blynais varžytuves. Dar ir dabar Velse gyva tradicija Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių ceremonijoje būtinai turėti arklio personažą. Arklio kaukolę velsiečiai džiovindavo ir laikydavo ant krosnies. Lietuvių kalendorinių švenčių papročiuose arklys irgi yra ypatingas: apdainuojama, kad jo ausys dangų siekia, o uodega žemę šluoja, akimis arklys žvaigždes skaito. Arklys yra ir viena iš svarbiausių bei archajiškiausių Užgavėnių kaukių. Anksčiau britai per Velykas daužydavo bei nuo kalno ridendavo kiaušinius, vėliau kiaušinius pakeitė apelsinai. Dabar jie ir to nebedaro. Visai neseniai išnyko ir Didžiosios savaitės papročiai. Taigi senojoje britų kultūroje daug mūsų kultūrai artimų elementų. Tai leidžia suvokti, kad šie bendri elementai keliauja per pasaulį ir skirtingomis formomis galima juos pastebėti labai skirtingose kultūrose.
Kokius geruosius Jungtinės Karalystės pavyzdžius norėtumėte matyti ir Lietuvoje? Kokiose srityse linkėtumėte Lietuvai tobulėti?
Norėtųsi, kad lietuviai suvoktų, jog reikėtų didesnį dėmesį skirti kultūrai, ypač teatrinei veiklai. Tam galėtų būti skiriamas didesnis valstybės finansavimas. Anglijoje labai populiarūs miuziklai. Kad ir kokiu metu nueitum į muzikinį teatrą, salė būna artipilnė. Ir kad ir kokį miuziklą žiūrėtum, matyti, jog kūrėjai turėjo iš ko jį statyti. Nesakau, kad Lietuvoje labai blogai, bet iš to, ką tenka skaityti, susidaro įspūdis, jog joje kultūra atlieka labiau podukros vaidmenį ir teatrų gyvenimas gana sunkus. Jungtinėje Karalystėje žmonės įvairiais būdais skatinami lankytis teatruose. Kad kuo daugiau žmonių, ypač vargingų šeimų, apsilankytų teatruose, daugelyje vietų bilietai yra subsidijuojami. „Bitė“ irgi yra teatro projekto „Family First Night. Mouse Trap“ partnerė. Mes platiname skrajutes, su kuriomis net 6 žmonės teatro bilietus gali nusipirkti po 5 svarus vietoje 50 ar net 70 svarų! Žmonės, dalyvavę projekte, nuolat gauna pasiūlymų įsigyti subsidijuojamų bilietų. Tai yra labai geros patirties, kurią galima pritaikyti ir Lietuvoje, pavyzdys. Kultūrai yra būtinas didesnis dėmesys ir finansavimas.
Labai norėtųsi, kad Lietuvos švietimo sistema imtų gerąjį pavyzdį ne tik iš Jungtinės Karalystės, bet ir iš kitur. Labai atsargiai vertinčiau tą mintį, kad vaikai turėtų kuo anksčiau pradėti lankyti mokyklą. Iš tikrųjų tai, kad vaikai pradeda eiti į mokyklas tik nuo septynerių metų, yra pats nuostabiausias dalykas. Į mokyklos suolą vaikai turi sėsti tada, kai būna subrendę siekti mokslo, o ne tada, kai turi lakstyti lauke, voliotis pievose, žarstyti smėlį, laipioti medžiais ir t. t. Iki septynerių metų vaikas turi žaisti, lavinti savo motorikos įgūdžius ir kt. Dėl mokyklinio amžiaus man priimtinesnė dabartinė Lietuvos ir Skandinavijos šalių pozicija. Tikrai ne britiškoji!
Taip pat manau, kad specialieji poreikiai Lietuvos mokyklose yra visiškai nepažinta, neatrasta šaka. Lietuvoje yra žinoma, kas yra, pvz., autizmas, disleksija ar hiperaktyvumas, bet labai norėtųsi, kad ir mokytojai, dirbantys su šiais vaikais, sulauktų pagalbos susidūrę su kilusiomis problemomis. Kai klasėje mokosi, sakykime, 30 vaikų, iš jų 28 yra panašaus lygio, o dviem reikia ypatingo dėmesio, mokytojui yra labai sunku. O kartais vaikų, turinčių papildomų poreikių, būna gerokai daugiau. Kaip tada mokytojui, dirbančiam be asistento, efektyviai organizuoti darbą? Jeigu pamokose dirbtų ir pagalbininkas, būtų gerokai efektyviau diferencijuojamos užduotys. Vaikai gautų daugiau individualaus dėmesio ir pasiektų geresnių rezultatų. Norėtųsi, kad švietimo sistemoje būtų tam tikrų reformų, kurios padėtų specialiųjų poreikių turintiems vaikams integruotis į mokyklos bendruomenę ir apskritai į gyvenimą. Tada ir mokykloje būtų daugiau ramybės, ir tie jauni žmonės įgytų daugiau reikalingų įgūdžių, gebėtų geriau savimi pasirūpinti ir turėtų pozityvesnį požiūrį į gyvenimą. Šioje srityje tikrai galima sekti britų pavyzdžiu.
Kokių gerųjų mūsų šalies pokyčių pastebite iš šalies?
Smagu, kad Lietuvoje ekonomika gana stabili. Lietuviai yra verslūs, plėtoja partnerystės ryšius, nestovi vietoje. Daug lietuvių pasaulyje pastebimi kaip geri technologijų žinovai, išradėjai – tai išties puiku. Dar mane labai džiugina įvairios tautiškumo išraiškos Lietuvoje, tai, kad imame labiau didžiuotis esantys lietuviai. Pavyzdžiui, nesigėdijama puoštis lietuviška simbolika, stengiamasi rašyti lietuviškais rašmenimis, o ne šveplai. Labai džiugu, kad, stebint iš šono, Lietuva atrodo išties moderni ir atvira šalis. Nesame tokie konservatyvūs, kaip mums patiems atrodo.
Keista, kad išvykusieji kartais apie Lietuvą kalba daug gražiau nei kai kurie joje gyvenantieji…
Kai išvyksti ir pagyveni ilgesnį laiką svetur, pamatai, kad tikrai ne šventieji puodus lipdo. Ir valdžia, kurią mėgstama pakeikti, visur yra vienodai gera ir vienodai bloga. Blogų dalykų gali atsitikti visur. Gali gyventi kad ir pačioje geriausioje pasaulio šalyje, valdžia vis tiek padarys ką nors ne taip, kaip žmogui norisi, tačiau padarys ir gerų dalykų. Visur priimama populiarių ir nepopuliarių sprendimų.
Per atstumą matyti, kad Lietuvoje nėra viskas taip blogai. Ir pasakymas, kad „taip gali atsitikti tik Lietuvoje“, yra visiškai neteisingas, reikėtų jo vengti. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Londone buvo didelis šurmulys, kai vienas iš Parlamento narių iš mokesčių mokėtojų pinigų pirko savo šuniui ėdalo… Ar reikia komentaro?
Išvykęs ne vienas supranta, kad sunkiai dirbti reikia visur, nesvarbu, kur gyveni. Ilgiau pagyvenęs supranti, kad tikrai ne visi įstatymai tau patinka, bet jų reikia laikytis. Yra patyčių, yra nacionalizmo apraiškų, yra neteisybės darbe ir ne visi gauna gerą darbo užmokestį, gali išsinuomoti butą ar namą – visko yra. Niekas Jungtinės Karalystės ar Norvegijos, ar Prancūzijos neapgaubė stebuklingu gaubtu. Tačiau žmogus toks jau yra, mano, jog geriau ten, kur jo nėra.
Manau, kad Lietuva tikrai yra nuostabi šalis. Turime saugoti savo kalbą, istoriją, puoselėti tradicijas ir tiesiog didžiuotis, kad tokie esame. Reikėtų daugiau dėmesio skirti geriems, o ne blogiems dalykams. Pasižvalgykit – kokia nuostabi Lietuvos gamta, kokie šilti, nuoširdūs ir svetingi Lietuvos žmonės!
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Virginijos Stukaitės asmeninio archyvo