Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija (Venezia) išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių. Iš jų didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija, Lidas (Lido), Muranas (Murano), Buranas (Burano) ir Torčelas (Torcello). Salas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo rieda automobiliai ir traukiniai. Vos atvykę turime šias transporto priemones pamiršti. Vietoj įprastų gatvių čia yra vandens kanalai, kuriuos skrodžia vandens autobusai (vaporetto), kateriai, maži keltai (traghetto) ir gondolos. Juk net sakoma, kad Venecijos miestas pastatytas taip, kad juo būtų galima gėrėtis iš vandens.
Kasmet – milijonai turistų
Venecija tokia graži, kad čia atvykus norisi ištirti kiekvieną gatvelę, kiekvieną kanalą, įamžinti jų nepaprastą grožį. Tokių, kaip aš, čia yra ne vienas. Venecijoje turistų daugiau nei vietinių (statistiniais duomenimis, vietinių gyventojų čia nuolat mažėja ir yra vos 62 tūkstančiai, o turistų per metus suvažiuoja 20 milijonų). Apsišarvavę fotokameromis ir naujaisiais planšetiniais kompiuteriais turistai fotografuoja ir filmuoja kiekvieną gatvę, skverą ar kanalą, taip įamžindami įspūdingą kelionę, kuri nepasikartos jokioje kitoje pasaulio vietoje.
Gondola – neatsiejama Venecijos dalis
Venecijoje pasiplaukiojimas gondola tarsi privalomas. Žmonėms suteikiama puiki galimybė žavėtis architektūros kūriniais prieš pat savo nosį, vandeniui teliuškuojant aplink. Ir iš tikrųjų, žvelgdamas į praplaukiančias gondolas, gali regėti jose dėl matomo nepaprasto grožio žmonių veiduose sustingusias šypsenas. Netgi pasiplaukiojimo gondola kaina (trisdešimt minučių plaukiojimo kainuoja aštuoniasdešimt eurų) tampa nebe tokia svarbi. (Kai kuriems rusų ar japonų turistams prireikia sumokėti ir po kelis šimtus eurų, bet tai jau kita istorija…)
Mano kelionės tikslas buvo pasigrožėti ir suprasti, kaip teka gyvenimas šiame vandens apsuptame mieste. O kas gali būti geriau už kelionę gondola ir gondolininko pasakojimus? Juk gondola – neatsiejama Venecijos dalis nuo XI amžiaus. Tai – vienas pagrindinių Venecijos simbolių. O gondolininkai, nors ir prieštaringai vertinami, atlieka miestui itin svarbų vaidmenį.
Gondolininkai – Venecijos paslapčių saugotojai
Carlo Goldoni ir Giacinto Gallina savo pjesėse gondolininką apibūdina kaip „tylų ir ištikimą šeimos, kuriai dirba, paslapčių saugotoją.“ Gondolininkai anksčiau buvo išrinktųjų žmonių klasė: juk jie būdavo arčiausiai šeimininkų, keliaudavo su jais iš vienų vietų į kitas, matydavo visus jų apsilankymus ir netgi išklausydavo jų paslaptis. Gondolininkai buvo išties gerbiami ir branginami savo ponų. Žinoma, yra kūrinių, kur jie apibūdinami kaip gudrūs melagiai, apgavikai, veidmainiai ar nuolankūs dviveidžiai, tačiau esminis apibūdinimas turbūt yra šis: „Šis žmogus dieną ar naktį, per lietų, vėją, šaltį ar karštį – visada yra pasiruošęs pasirūpinti gyventojų patogumu.“ Vėlesniuose kūriniuose jie išaukštinami, apibūdinami kaip atviri ir teisingi, geros širdies ir linksmos dvasios. Tai savybės, itin būdingos venecijiečiams, kurie yra protingi ir kartu atlapaširdžiai (juk daug metų buvo puikūs prekybininkai tarp Europos ir Rytų).
Venecijoje galima girdėti gondolininkų skardžius balsus ir juoką, išgirsti turistams pasakojamų išgalvotų ir neišgalvotų Venecijos istorijų. Sakoma, kad jie niekada neieško žodžio kišenėje, o charizma yra tiesiog jų genuose. Atsispirti atletiškoms jaunų gondolininkų figūroms ir išugdytam itališkam mados jausmui irgi nėra taip lengva. Jie iš visų išsiskiria juodomis kelnėmis, dryžuotais marškinėliais ar megztukais (baltos ir juodos, baltos ir raudonos, baltos ir mėlynos spalvų) ir prabangiais akiniais nuo saulės. Gondolininkų sukurtas įvaizdis tapo neatskiriama Venecijos dalimi, todėl pabandžiau juos pažinti ir pakamantinėti apie Veneciją ir jos kaukes. Šiame pasakojime remiamasi informacija iš pačių gondolininkų lūpų siekiant paaiškinti, kodėl jie yra tokie svarbūs Venecijos istorijai.
Gondolininkų istorija
Vieną rytą, fotografuojant vieną iš daugybės nuostabių Venecijos kanalų, akį patraukė besišypsantis ir dainelę niūniuojantis gondolininkas. Aplink nebuvo turistų, norinčių pasiirstyti, todėl Aurelio (toks šio gondolininko vardas – red. past.) maloniai sutiko papasakoti gondolininkų istoriją: „Venecijos gyventojai mus vadina „pope“, nes ankstesnių laikų Venecijos gondolininkų reglamente buvo vartojamas šis terminas, nurodantis, kad gondolininkas visada turi išlaikyti didingą orumą, būti ištikimas savo šeimininkui ir gabendamas keleivius irkluoti ramiai, neskubėti. Anksčiau gondolininkai dirbdavo savo šeimininkams ir buvo vieni iš nedaugelio miesto tarnautojų, kurie žinojo daugumą miesto paslapčių, istorijų ir apkalbų, sklindančių iš vieno Venecijos kanalo į kitą. Venecijoje visi pastatai turėjo išeigą į kanalą, todėl tik tie, kurie plaukdavo gondolomis per kanalą, galėdavo gerai matyti, kokios intrigos vykdavo siaurose gatvelėse. Tik jie žinojo savo šeimininkų mėgstamiausius maršrutus, žinojo, kas, kur, kiek išbuvo ir ką planavo.“ Taigi įsivaizduokite, kokių paslapčių žinojo tie, kurie irkluodavo gondolas. Pasak Aurelio, anksčiau gondolos būdavo naudojamos susitikimams su meilužėmis ar mylimosiomis (tada buvo naudojami gondolos gobtuvai – po jais mylimieji galėdavo ramiai slėptis nuo smalsių akių). Prisiminkime – juk žymusis Kazanova gimė būtent Venecijoje.
Kuo skiriasi gondolininkų vaidmuo šiais laikais?
Aurelio veide švytėjo šelmiškos akys, tad jo paklausiau, kaip pasikeitė gondolininkų vaidmuo šiais laikais. Jis ėmė pasakoti: „Dabar jau yra kiek kitaip. XVIII a. Venecijoje buvo keli tūkstančiai gondolų, o šiuo metu jų yra likę keli šimtai. Dauguma jų naudojamos turistų, patys vietiniai jomis naudojasi nebent per šventes. Žinoma, šaunūs gondolininkai net ir šiais laikais žino Venecijos istorijų, apkalbų, taip pat žino, kur gyvena garbingi Venecijos žmonės, pasaulio įžymybės, nusipirkusios čia namus. Žino ir gerų restoranų, įdomių pasilinksminimo vietų. Ne paslaptis, kad mažai liko tų, kurie gali susikalbėti dainuodami skirtinguose kanaluose (nebent jei sumokėtumėte papildomai šimtą eurų, galėtumėte savo gondoloje turėti ir dainininką, ir gitaristą, bet tai – jau kita naujųjų laikų paslauga). Tačiau vis daugiau jų sugeba ne itin taisyklinga anglų, vokiečių ar prancūzų kalba papasakoti Venecijos istorijų ir legendų. Taip pat tarp gondolininkų išliko tradicija vienas kitą vadinti pravardėmis, pvz.: Šakius (Forcheton), Uodų valgytojas (Magnamosche), Mažas vyno buteliukas (Fiaschetto).“
Atvykus klientams, gondolininkas Aurelio išplaukė su savąja „Margarita“. Pasirodo, kad kiekviena gondola turi vardą, beveik visada – moterišką. Juos suteikia gondolų vairuotojai. Vardai būna mylimųjų, žmonų, dukrų, mamų ar meilužių… (Italės nelabai noriai tuokiasi su gondolininkais, nes jie nelaikomi itin ištikimais vyrais dėl nuolatinio bendravimo su užsieniečiais, ypač su užsienietėmis.)
Kas gali tapti gondolininkais?
Pirmajam pašnekovui išplaukus su japonų turistų grupe, priėjo jo kolega Flavio, atidžiai sekęs mano interviu. Jis pradėjo pasakoti: „Tai įdomus, bet sunkus darbas. Tapti gondolininku ne taip ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų skaičius yra ribotas – keturi šimtai dvidešimt penki… Pagal tradiciją licenciją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui, jos neįmanoma nusipirkti. Ją reglamentuoja atitinkami įstatymai ir specialios taisyklės.“ Tačiau teigiama, kad šiais metais buvo paskelbtas konkursas aštuonioms papildomoms vietoms užimti ir kandidatuoti galėjo ne vien asmenys iš gondolininkų šeimų. Be to, pretenduoti galėjo ir moterys. Pašnekovas tuo nebuvo patenkintas, nes laikosi senųjų tradicijų. Jo manymu, visos feminizmo idėjos turėtų būti taikomos kitur, tik ne gondolininko darbe. Pasak vyriškio, senosios gondolininkų tradicijos turėtų būti išlaikomos.
Kodėl gondola irkluojama tik vienu irklu?
Netrukus prie mūsų prisijungė dar vienas gondolininkas (sužavėtas mano itališko akcento ir sužinojęs, kad rašau būtent apie jų darbą) ir liepė man būtinai parašyti legendą, kodėl gondola irkluojama tik vienu irklu: „Seniai seniai Venecijoje gondolininkai, kaip ir visi irkluotojai, irkluodavo valtis sėdėdami ir naudodami du irklus. Viskas pasikeitė dėl Anzoleto, gondolininko tinginio. Jis buvo vienas geriausių Venecijos gondolininkų, mintinai žinojo visus kanalus ir visas vagas, viską suprato apie potvynius, sroves ir judančius vandenis. Kai reikėdavo ką nors kur nors nuplukdyti, pasiirdavo keletą kartų, nustatydavo gondolą tam tikru kampu ir atitinkama srovė nunešdavo ją į reikiamą vietą. Aristokratai dėl Anzoleto įgūdžių ir reputacijos norėjo būti plukdomi tik jo ir jam už tai gerai mokėdavo. O tai kėlė kitų gondolininkų pavydą. Vieną vakarą, baigęs darbą, jis nustatė savo gondolą įprasta namų kryptimi ir užsnūdo. Jam miegant, kiti gondolininkai prisiartino ir nukreipė Anzoleto gondolos maršrutą į atvirą jūrą. Miegančio Anzoleto gondolą jūroje pagavo piratai, atėmė iš jo irklą ir jį patį nudūrė. Tai sužinoję pavydūs gondolininkai labai gailėjosi. Nuo tada iki šiol irkluojama tik su vienu irklu ir stovint, taip prisimenant Anzoleto nelaimę.“
Legendos lieka legendomis, o kaip yra iš tikrųjų? Flavio papasakojo visą gondolos atsiradimo istoriją: „Gondola buvo naudojama venecijiečių šeimų kaip pagrindinė transporto priemonė. Kilmingos šeimos jų turėjo po kelias, kaip ir patikimi ir ištikimi jų tarnautojai gondolininkai. Tai pasaulyje unikali ir tipiška antikinė Venecijos valtis. Gondola gaminama iš įvairių tipų medienos, iš 280 skirtingų dalių, turinčių skirtingą paskirtį ir pavadinimą. Jos ilgis – 11 metrų, o svoris – ne daugiau nei 600 kilogramų. Gondolos gaminamos meistrų specialiose dirbtuvėse.“
Pagaminti gondolą buvo menas, todėl šios dirbtuvės buvo be galo svarbios Venecijos amatininkams. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gondola minima kaip „godulam“. Juose pasakojama, jog valdovas padovanojo keliems venecijiečiams gondolas, kad jie galėtų laisvai judėti lagūnoje. Nuo 500 m. ne tik pasikeitė gondolų spalva, bet ir buvo ištobulintas jų korpusas. Anksčiau gondolos buvo itin spalvingos ir padengtos įvairiais brangiais audiniais ir kitomis medžiagomis, po 1562 m. valdovo įsakymu visos buvo nudažytos juodai, kad nebūtų rodoma per didelė puikybė ir turtingumas. Vėliau šią istoriją man paneigė senolė venecijietė. Pasak jos, gondolas nudažė juodai po Venecijoje prasiautusio maro, kuris nusinešė daugybės venecijiečių gyvybę. Juoda spalva buvo pasirinkta dėl gedulo.
O kodėl gondola irkluojama tik vienu irklu? Į šį klausimą sulaukiau tokio atsakymo: „Iš pradžių gondolos buvo irkluojamos dviem irklais. Vėliau, ištobulėjus korpusui ir padarius jį asimetrišką, užteko vieno irklo. Gondola gali grakščiai plaukti lagūnomis ir kanalais, nes jos dešinysis kraštas yra žemiau nei kairysis, todėl, atlikus vieną yrį, ji pati išsitiesia ir grįžta į buvusią padėtį. Plokščiadugnis grakštaus korpuso laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais. O norint išmokti vairuoti gondolą tereikia praktikuotis.“
Patarimai, kad kelionė gondola taptų nepamirštama
- Išsirinkite draugišką ir mėgstantį kalbėti gondolininką, nepulkite sėsti pas pirmą pasitaikiusį, nes dešimties eurų nuolaidą gali padaryti visi.
- Būkite linksmi ir draugiški, tada ir gondolininkas bus jums draugiškas ir papasakos daug daugiau, o pasiplaukiojimas truks visas trisdešimt minučių.
- Nepulkite klausinėti apie Kazanovą, užduokite „protingų“ klausimų, domėkitės architektūra, istorija. Taip bus pagerbtas gondolininko venecijiškumas, todėl gausite aiškius atsakymus, o vėliau jis jums parodys ir žymųjį Kazanovos namą.
- Jeigu nenorite išleisti aštuoniasdešimt eurų už trisdešimties minučių pasiplaukiojimą gondola, bet vis tiek norėtumėte tai išbandyti, sumokėję du eurus galite perplaukti iš vienos kanalo pusės į kitą.
- Pagal Venecijos tradicijas, plaukdami su antrąja puse, turite pasibučiuoti po kiekvienu tiltu, kad jus suptų amžina meilė.
Parengė Dovilė Rutkauskaitė
italijadoc.wordpress.com