Kino dokumentika dažnam asocijuojasi su nuobodžiais pasakojimais apie savaime suprantamus dalykus. Dabar, kai esame įpratę prie nestandartinių, normas laužančių vaizdinės raiškos formų, dokumentinių filmų kūrėjai susiduria su nemažu iššūkiu – sudominti žiūrovus iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis situacijomis, sukelti atjautos ar kitokius jausmus.
Užpaliuose kraštotyrininkas, kino mėgėjų būrelio vadovas Algimantas Juknys įskiepijo supratimą apie kiną, kuris niekada nebuvo paremtas nevilties ašarų provokacija. A. Juknys fiksavo kasdienybę joje ieškodamas to, prie ko norisi sugrįžti savyje atrandant tikrąsias vertybes. Pats mokydamasis kino meno pagrindų iš knygų, žiniomis dalijosi ir su mokiniais. Dalyvaudamas Lietuvos kino mėgėjų draugijos (dabar – sąjungos) festivaliuose-konkursuose, vežė ir savo mokinių filmus į moksleiviams skirtus festivalius-konkursus. Lyg savaime suprantama, moksleivių pristatomuose filmuose mokytojo pavardės nebuvo. Gausų tokių filmų sąrašą galime rasti mokytojo sąžiningai pildytame kataloge. 1968 metų skiltyje fiksuojami pirmieji žingsniai dokumentinių mėgėjiškų filmų konkursuose Vilniuje – filmai „Sporto šventė“ (aut. A. Juknys) ir „Nelaiminga diena“ (aut. moksleivės N. Gabytė, V. Skardžiūtė). Po dvejų metų XIII respublikiniam festivaliui mokytojas pristatė vaidybinį filmą „Nuoskauda“, o J. ir F. Kuliešiai su animaciniu filmu „Išeitis surasta“ dalyvavo V respublikiniame moksleivių mėgėjų kino filmų festivalyje Radviliškyje. 1975 m. fiksuotas J. Kuliešiaus ir N. Petrausko vaidybinio filmo „Meilės istorija“ debiutas I sąjunginiame darbo žmonių meno ir saviveiklos festivalio respublikiniame konkurse. Tada prieš patenkant į finalinį respublikinį mėgėjiškų filmų festivalį reikėdavo įveikti zoninius etapus, kuriuose dalyvaudavo iki 160 filmų.
Mėgėjams dalyvauti konkurse, kurio komisijos nariai yra profesionalus kino režisierius, operatorius ir scenaristas, – rimtas išbandymas. Moksleiviui V. Morozui su filmu „Miške“ 1988 metų XXX respublikinis festivalis buvo lemtingas – laimėta trečioji vieta, o mokytojas A. Juknys aukščiausią įvertinimą, I laipsnio diplomą, iš Vilniaus parsivežė 1983 metais, XXV konkurse parodęs dokumentinį filmą „Pamėgau iš mažens“ apie skulptorę Oną Šuminaitę-Jurkienę.
Pirmosios vietos pergalės jausmas į Užpalius sugrįžo tik po 30 metų. A. Juknio sūnus Vytautas kartu su Birute Minutkiene komisijos pripažinimo sulaukė už filmą „Viktorija“ apie užpalietę žirgininkę Viktoriją Jovarienę. O šie metai buvo lemtingi filmui „Sielininkas“. Šis filmas sukurtas remiantis A. Šarakausko prisiminimais ir filmuota medžiaga iš Sekminių šventės Užpaliuose, kai buvo atkartojamas sielių plukdymas.
Nuo 1994 m. Lietuvos kino mėgėjų sąjungai vadovaujantis Vidmantas Gaigalas džiaugiasi išlaikęs senas tradicijas turintį festivalį, kuris šiemet vyko jau 56-ąjį kartą. Jis sako, kad anksčiau laimėję filmai sunkiau patekdavo į konkursus už šalies ribų, o dabar laimėta pirmoji vieta yra tiesus kelias į Baltijos ir Šiaurės šalių festivalius Taline. Pernai šiame festivalyje filmas „Viktorija“ įvertintas specialiu diplomu. Norint pakartoti sėkmę arba palypėti dar aukščiau, reikės paieškoti naujų idėjų filmui „Sielininkas“. Svarbu sudominti žiūrovus, nesuprantančius nei mūsų kalbos, juo labiau tarmės, nei tradicijų. Nuo 1992 m. Lietuvos kino mėgėjų sąjunga yra Tarptautinės kino mėgėjų organizacijos (UNICA) narė, o pergalė Baltijos ir Šiaurės šalių festivalyje atveria duris į aukščiausio lygio festivalį.
Galvojant apie kino dokumentiką sunku įvardyti, kas svarbiau – laimėjimai ar užfiksuoti išliekamąją vertę turintys epizodai. Turbūt svarbiausia, kad pradėti prasmingi darbai turi tęstinumą.
Parengė Birutė Minutkienė
Nuotraukos Vytauto Juknio