Nuo pat vaikystės Edita Venckutė turėjo svajonę nuvykti į Prancūziją, nors net neįsivaizdavo, kuriame pasaulio kampelyje ši šalis yra. Tapusi studente, ji metė sau iššūkį ir pusmečiui išvyko mokytis Prancūzijos universitete. Žengė drąsų žingsnį savo svajonės link, nes negali gyventi ramiai. Juk be išbandymų ir iššūkių mūsų gyvenimas tarsi praranda prasmę.
Vietiniai gyventojai
Pašnekovė gyveno Puatjė (Poitiers) miestelyje (Vakarų Prancūzijoje), kuris žinomas kaip vienas didžiausių universitetinių šalies miestų. Puatjė turi 27 tūkst. universiteto studentų, iš jų apie 4 tūkst. yra atvykę iš užsienio universitetų. Edita buvo viena jų. Nors miestelyje gyvena apie 87 tūkst. žmonių, tačiau pašnekovė sako, jog „žmonės ten tokie draugiški, šilti ir svetingi, kad miestelis atrodė toks mažas ir savas.“
Dažnai galime išgirsti kalbų, jog prancūzai yra nacionalistai ir tiems, kurie nuvažiuoja į Prancūziją ir nemoka prancūzų kalbos, yra sunku gauti reikiamos informacijos ar pagalbos: esą prancūzai, išgirdę, jog su jais kalbama angliškai, nekreipia dėmesio ir tiesiog atsuka žmonėms nugaras. Tačiau pašnekovė yra linkusi paneigti šią nuomonę apie prancūzus: „Dabar galiu pasakyti, kad jie – viena mandagiausių ir šilčiausių mano sutiktų tautų. Mane visada supdavo neįtikėtinai paslaugūs žmonės. Ten gyvendama, kasdien rasdavau daugiau priežasčių šypsotis nei vaikščioti niūriu veidu. Kol nueidavau į universitetą, pasisveikindavau su daugybe žmonių, nors jie manęs net nepažinojo. Ten sveikintis įprasta, net tvorų dažytojai nustodavo dažyti tvorą ir laukdavo, kada prie jų prieisiu, kad pasakytų „bonjour“. Žinoma, pašnekovė pataria, prieš vykstant į Prancūziją, bent minimaliai pramokti kalbą, žinoti bent kelias prancūziškas frazes, kad būtų lengviau.
Edita taip pat prisimena siauras gatveles, nukrautas šiukšlių maišais ar nusėtas šunų išmatomis. Ji pasakoja: „Vienas didžiausių prancūzų trūkumų – tai tvarkos stoka, ypač gatvėse. Dauguma jų yra labai siauros, o šaligatviai nukrauti šiukšlėmis, nes žmonės šiukšlių maišus palieka lauke, prie durų, kad juos surinktų už tai atsakinga tarnyba. Taip tie šiukšlių maišai išguli kelias dienas. Taip pat nuolatos tekdavo stebėti, kur dedu koją, nes gatvės dažnai pilnos šunų išmatų. Matyt, ta tvarka, kad šeimininkai privalo surinkti savo augintinių išmatas, dar neprigijo. Kartą net teko matyti, kaip senyva moteris pro langą išmeta savo katiną, kad šis pasivaikščiotų, o tada vėl atidariusi langą jį šaukia sugrįžti.“ Štai tokia vietinių gyventojų kasdienybė, kurios dažnas turistas, neilgai pabuvęs Prancūzijoje, nelabai pastebėtų.
Svajonės virsta tikrove
Taip, Prancūzija yra šalis, kurią daugelis žmonių norėtų aplankyti. Apie ką dažniausiai galvoja turistai, vykdami į Prancūziją? Žinoma, apie Eifelio bokštą arba Versalio rūmus. Tačiau Edita visiems pataria aplankyti ne tik šias įspūdingas vietas. „Mano miestelyje įspūdingai atrodo, kai vakare 15 minučių bažnyčia apšviečiama įvairiomis spalvomis. Toks jausmas, kad staiga pilkas vaizdas virsta spalvotu, kaip kokioje knygoje, pasakoje. Nuvykę į kitus miestelius, dažniausiai lankydavome svarbiausius to miesto statinius, įspūdingas pilis, muziejus ir kitas vietas. Daugiausia įžymių vietų aplankiau viešėdama Paryžiuje: Eifelio bokštą, Luvrą, Versalio rūmus, Triumfo arką, Orsė muziejų ir kt. Kiekviena vieta paliko neišdildomą įspūdį.“ Nesunku nuspėti, kad Editai tikriausiai didžiausią įspūdį paliko Eifelio bokštas. „Vos nuvykus į Paryžių, pirmoji aplankyta vieta buvo Eifelio bokštas. Pamenu, kad nuvykusi prie Eifelio bokšto sustojau, išsitraukiau telefoną ir parašiau žinutę namiškiams: „Žinot ką? Svajonės pildosi.“
Pašnekovė primena, kad visiems, kuriems dar nėra 26 metų, į daugumą Prancūzijos lankytinų objektų galima įeiti nemokamai, svarbiausia turėti asmens dokumentą. Editai daug įspūdžių paliko ne tik Eifelio bokštas, Versalis ar Luvras: „Vieną ryškiausių įspūdžių paliko Paryžiuje matytas pagal „Broadway“ pastatytas miuziklas „Gražuolė ir pabaisa“. Po jo dar ne kartą juokiausi, kad jeigu Lietuvoje būtų statomi tokio aukšto lygio miuziklai, tai turbūt apsigyvenčiau teatre.“
Rasa Minkevičiūtė
Nuotraukų autorius Khanor Runzi