Šiuo metu keramikė Audronė Šlyterienė dirba Marijampolės moksleivių kūrybos centre ir Kraštotyros muziejuje. Nors viską daugelį metų šios menininkės kūryboje buvo nustelbusi keramika, tačiau jai įdomios ir kitos meno technikos. Mus žavi ne tik jos kūryba, bet ir gyvenimas, apie kurį moteris kalba labai atvirai ir nuoširdžiai. Net ir mirtį nešančią ligą A. Šlyterienė vadina dovana…
Tarsi sėdėčiau ne savo rogėse…
Esu aukštaitė, gyvenanti Suvalkijoje… Esu pedagogė ir kultūros darbuotoja, dirbanti etninės kultūros sityje. Būdama kito regiono atstovė ir dirbdama tokį darbą, natūralu, jog jaučiuosi, tarsi sėdėčiau ne savo rogėse. O kaipgi kitaip? Turiu būti šio krašto patriotė, tačiau mano prigimtis ima ir išlenda: nejučia lyginu šio krašto ir mano gimtojo Pasvalio (tėvai kilę iš Joniškėlio valsčiaus) ypatumus. Iš gimtosios Aukštaitijos išėjau tik pabaigusi vidurinę mokyklą. Išvykau mokytis į Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą (buvęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas) keramikos specialybės. Pabaigusi mokslus, atėjau paskui vyrą į Marijampolę. Štai dėl to aš šiek tiek jaučiuosi „vaikas su silpnomis šaknimis“. Sunkiai pritapau Suvalkijoje, nes čia žmonės bendrauja kitaip. Aš esu greitesnė priimdama sprendimus, užmegzdama kontaktus, esu labai praktiška darydama bet kokią visuomeninę ir su darbo santykiais susijusią veiklą. Kai susitinku su kitais aukštaičiais, gyvenančiais Suvalkijoje, jie apie suvalkiečius sako tą patį.
Darbai – be pabaigos, o gyvenimas – su pabaiga
Karoliukai pabiro mano gyvenime visai netikėtai… Visą laiką buvau ir esu labai užimta: dirbu daug visuomeninio darbo, esu kelių klubų narė, vadovauju kaimo bendruomenei, mokau vaikus keramikos… Ir staiga sužinau, kad sergu mirtina liga, kad reikia skubiai viską nutraukti ir padėti tašką, nes kitaip liks tik epitafija… Žinoma, jaučiausi visiškai sutrikusi, patyriau didelį stresą vien nuo tokios žinios ir nuo įtampos, kaip skubiai perskirstyti darbus, kam pavesti nebaigtus projektus. Ir dar tos laukimo minutės, kol gausiu patvirtinimą, kad diagnozė teisinga, ir sužinosiu, kada būsiu operuojama. Kai apie savo bėdas ieškodama pagalbos išsipasakojau medikams ir artimiesiems, į mano sąmonę atėjo tyla ir ramybė. Tada supratau vieną tiesą, kurią vis mėgsta kartoti mano anyta, jog visi darbai yra be pabaigos, tik gyvenimas turi pabaigą… Štai stovi Mirtis ir sako, jog ima mane už rankos ir vedasi, o aš jai negaliu pasakyti, kad dar ne laikas, jog turiu nebaigtų projektų ir įsipareigojimų, studentaujančių vaikų… Tas mirties šešėlis staiga tapo toks realus ir grasinantis. Nepradėjau savęs nei gailėtis, nei kam nors priekaištauti, dėl tokių aplinkybių. Iškart susitaikiau su mintimi, kad galiu išgyventi, bet galiu ir numirti. Tad reikia gelbėtis. Visiškai atsidaviau Dievo valiai ir gydytojų globai. Tai man padėjo jausti pusiausvyrą tarp realybės ir savęs gailėjimo bei nereikalingo verkšlenimo ir šeimos terorizavimo dėl savo padėties. Esu dėkinga savo draugams, o ypač draugėms, kurios nepuolė verkti ir gailėti. Jų tikėjimas, kad, Dievui padedant, išsikapstysiu, mane stabilizavo. Prieš operaciją žinojau, kad ateityje laukia ilgas gydymas, trukęs dešimt mėnesių… Štai tada aš ir pagalvojau apie karoliukus, kurie mane žavėjo, tačiau dar nebuvau jų vėrusi. Be to, anksčiau neturėjau savo dienotvarkėje tokio laiko, kad pabandyčiau. O čia staiga atsiranda tiek laiko, kurį reikia protingai panaudoti. Tiesiog operacijos išvakarėse viena kolegė parodė plokščiojo vėrinio vėrimo žingsnelius. Taip atsirado veikla, kuri mane išgelbėjo nuo nereikalingų minčių ir psichologų konsultacijų, nes visiems, išgirdusiems blogų žinių apie savo sveikatą, siūloma apsilankyti pas psichologą.
Procesas svarbesnis už rezultatą
Ir karoliukų man reikėjo ne pakučiais, bet batų dėžėmis… Iškart po operacijos įpareigojau savo kaunietę draugę, kuri labai manimi rūpinosi, nešti man visokius karoliukus, taip į šia veiklą įtraukdama ir ją pačią. Suvėriau tiek, kad net pati stebėjausi… Kadangi saugojau pirkinių čekius, tai vėliau nebuvo sunku suskaičiuoti, kad pagaminau du šimtus papuošalų… Tuokart viena idėja ginė kitą, nes man nebuvo taip labai svarbus rezultatas, buvo reikalingas tik pats procesas. Norėjosi kuo greičiau perprasti vėrimo būdus ir technikas, jas derinti. Pradėjau nuo klasikinio papuošalo ir pamažu perėjau prie šiuolaikiškesnio ir net avangardinio. Kadangi didelę laiko dalį gulėjau ligoninėje, ši veikla buvo įdomi ir kitoms ligonėms bei personalui, ypač slaugytojoms. Prisimenu socialinę darbuotoją, kuri atnešdavo išspausdinusi papuošalų paveikslėlių, drauge išsiaiškindavome, koks ten pritaikytas vėrimo būdas. Su manimi šios veiklos ėmėsi daug ligonių ir personalo, kai kas papuošalus ėmė verti nuolat.
Jokia jėga moters nesulaiko
Kadangi man nebuvo svarbus rezultatas, tai nebuvo gaila ir pačių vėrinių, todėl juos išdovanojau visiems, kas man padėjo ir mane gelbėjo. Beje, tų vėrinių buvo per mažai… Vėliau, gydymo pabaigoje, kai jaučiausi vis geriau, pagalvojau, kad reikia surengti parodą ir taip padrąsinti visus ligonius kovoti už savo išlikimą, nebijoti įgyvendinti savo idėjų, net jei jos labai drąsios. Parodą surengėme Marijampolės kraštotyros muziejaus galerijoje „Saulėratis“ drauge su fotografijos meistre, savo gelbėtoja ir jaunystės drauge Jolanta Miliūniene. Parodoje į vieną vietą buvo sutelkti įvairaus likimo žymių moterų fotoportretai ir vėriniai, o pati parodos idėja „Iš moterų gyvenimo“ sakyte sakė, kad moteris, kad ir kokių rūpesčių būtų užspausta, vis tiek skleidžia darną ir harmoniją. Nėra tokios jėgos, kuri moterį sulaikytų…
Ir į tą pačią upę galima įbristi du kartus…
Kad liga yra klastinga, suprantu iš nuolatinės gydytojų priežiūros, tačiau aš nesijaučiu nelaiminga ar ligonė, gyvenimas vėl mane įtraukė į savo begalinį verpetą su tokiu pat azartu, kaip buvo anksčiau. Aš greitai įsisukau į tą patį darbų krūvį bei ritmą ir, galima sakyti, įbridau vėl atgal į tą pačią upę. Pilnatvę visada jausdavau ir jaučiu tik daug dirbdama, save tobulindama ir priimdama naujus iššūkius. Tačiau į buvusį sukrėtimą žiūriu kaip į Dievo dovaną, kaip į neįkainojamą savęs ir savo aplinkos pažinimą. Žinoma, pakito erdvės ir laiko suvokimas. Iki ligos turėjau daugybę asmeninių planų, siekių ir ambicijų, kai kas iš tų dalykų dabar atrodo visiškai nereikalinga arba beprasmiška. Dabar man norisi maksimaliai save realizuoti, atiduoti sukauptas žinias vaikams, jaunimui ir savo šeimai. Kiekviena diena man yra tarsi dovana, džiaugiuosi, kad esu čia ir dabar, kad turiu nuolatinį darbą ir man nereikia galvoti apie galimus nepriteklius. Deja, intensyvus gyvenimo ritmas ir dabar gerokai riboja mano hobius ir norą kurti.
Proga pažinti pasaulį iš naujo
Visą laiką turėjau viltį pasveikti. Onkologijos ligoninė man tapo antraisiais namais. Čia aš supratau, kiek mažai žmogui tereikia… Galima išgyventi tik su dantų šepetuku, nes būdamas su žmonėmis neprapulsi. Mane supo profesionalai medikai. Atmosfera ligoninėje buvo labai rami, subalansuota, niekas nepakėlė balso, neskubino, nerodė nepasitenkinimo. Aš per visą tą laiką nepamačiau niekieno ašarų ir nevilties, nors mirčių buvo. Visus palaikė pasiutiškas noras gyventi. Man pačiai atrodė, kad tai vyksta visiškai ne su manimi, tarsi ne mano kūnas ilgą laiką galėjo tik sėdėti ar gulėti. Aš panirau į kūrybos džiaugsmą… Negalėjau skaityti, nes galva sukosi kaip vilkelis, o štai karoliukai – kas kita. Galėjau verti ilgai, ši veikla mane visiškai išlaisvino ir atpalaidavo. O žmonės, kurie skubėjo man į pagalbą, leidosi kaip angelai sunkiai suskaičiuojama kolona. Tiek daug gerumo, įvairios pagalbos (ir materialiosios) bei palaikymo patyriau iš savo aplinkos ir iš visai nepažįstamų žmonių. Supratau, kad nepažinojau pasaulio, neįsivaizdavau, kokie yra geri ir padorūs žmonės.
Gyvenimas viltimi
Į visas konsultacijas su medikais važiuodavau viena. Tą dieną, kai išgirdau diagnozės patvirtinimą ir įsėdau į automobilį, blioviau taip, kad nemačiau kelio, kuriuo važiuoju. Atstumą nuo Kauno onkologijos ligoninės iki sankryžos Alytus–Marijampolė–Garliava važiavau visą amžinybę, baisiausiai savęs gailėdama. Tik tada, kai įvažiavau į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, susivokiau, kad darau nesąmones. Tuo metu, kol laukiau, kada galėsiu išsivaduoti iš tos sankryžos, mano sąmonėje įvyko tarsi koks lūžis. Skubiai pergrupavau mintis, nusiteikiau karingiau ir supratau, jog gelbėjimosi planą, kol grįšiu namo, tikrai turėsiu. Kai išsilaisvinau iš sankryžos, jau šypsojausi visiems piktiems vairuotojams ir dėkojau likimui už naują iššūkį. Grįžau namo dainuodama. Šeimos narių nenorėjau apkrauti šia našta. Ypač vaikų, kurie, nors jau buvo visi pilnamečiai, tačiau dar labai jauni ir nepatyrę, kad ramiai priimtų tokią naujieną. Na, o vyrui… Kaip ir daugumai vyriškių, tokias žinias reikia pranešti su valerijono tinktūra po ranka… Tiesa, anksčiau ar vėliau, visi sužinojo ir pakluso naujoms žaidimo taisyklėms, kurias pasakiau ir gydytojai. Namuose vyravo olimpinė ramybė, žaibiškai visiems septyniems šeimos nariams buvo perskirstytos mano turėtos pareigos… Visą laiką jaučiau, kaip namiškiai stengiasi man pagelbėti, mane palepinti bei palaikyti. Tokios ramios atmosferos namuose gal niekad anksčiau ir nebuvo buvę. Visi gyvenome su viltimi ir Dievo artume.
Dievo meilės paliesta
Pasak Alberto Einšteino, yra tik du būdai gyventi: vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna, kitas – galvoti, kad viskas, ką patiriame, ir yra stebuklas. Žinoma, kad esu darbinga ir jaučiuosi visiškai sveika, yra stebuklas. Aš tebegyvenu šioje euforijoje. Kol gydžiausi, panirau į savo egzistencijos paieškas, dar stipriau ėmiau pasitikėti Dievu. Dievas yra meilė, jos prisilietimą galiu pajusti kada tik noriu. Dievui visai nėra reikalo įrodinėti, kad jis egzistuoja. Mes kasdieniame gyvenime visai nesusimąstome, kad esame Dievo kūriniai, puikuojamės ir patiriame daug įtampos bei streso. Linkėčiau visiems pajusti Dievo meilę ir malonę jau dabar, nelaukiant ypatingų sąlygų ar išskirtinių atvejų.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė
