Dabartinės švietimo politikos siekis paankstinti privalomojo ugdymo pradžią kelia diskutuotinų klausimų ir visuomenei, ir švietimo pagalbos specialistams. Šiuo metu ankstesnį atėjimą į bendrojo ugdymo sistemą (pirmą klasę) dažniausiai paskatina šešiamečių tėvai, pamatę sūnaus ar dukros aukštus intelektinius gabumus. Tai tampa svariu argumentu „už“ ankstyvą privalomą ugdymą. Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir Vaiko psichologinės gerovės komitetai atkreipia dėmesį, kad psichologai jau daugiau nei dešimtmetį atlieka Brandumo mokyklai vertinimą, tad yra sukaupę vertingos patirties. Jie atskleidė ne tik ankstyvojo ugdymo privalumus, bet ir iššūkius.
Iki šiol girdėjome garsų patikinimą, kad ankstyva ugdymo pradžia tiesiogiai susijusi su vėlesniais mokymosi pasiekimais. Yra ir kitokia nuomonė – Stanfordo universiteto mokslininkai (2015) įrodė, kad vaikai, pradėję lankyti mokyklą 7 metų, po ketverių metų geriau koncentruoja dėmesį ir aktyvumą, turi stipresnę savireguliaciją nei tie vaikai, kurie mokyklą pradėjo lankyti būdami 6 metų. Septynmečiui lengviau nei šešiamečiui įgyti savarankiško mokymosi įgūdžius, pasirengti instrukcijų valdomam ugdymui.
Psichologų nuomone, brandumas mokyklai yra vientisas darinys, kuriame socialinės ir emocinės vaiko savybės lygiai tiek pat svarbios, kiek ir akademiniai gebėjimai. Kitaip sakant, prasminga situaciją matyti iš vaiko perspektyvos, nesureikšminti vien pažinimo galių. Juk dažnai nutinka, kad anksti pradėjęs skaičiuoti ar išmokęs skaityti vaikas vėliau „nugęsta“ ir nebeatskleidžia savo stiprybių. Psichologai nuolat atkreipia dėmesį, kad galingas mokymosi variklis yra noras pažinti ir suprasti, atradimų džiaugsmas. Jis kyla ne tik mokyklos suole. Vaizduotės pasaulis, įvairiausi vaikų žaidimai išmoko labai svarbių nestandartizuotų dalykų – ieškoti ir rasti išeitį, sugalvoti naują sprendimą, susitarti su kitais, pamatyti savo ir kito galias, atjausti nusiminusį. Šešiamečiai visų pirma turi įgyti emocines ir socialines kompetencijas – išmokti bendrauti ir bendradarbiauti, planuoti ir tikslingai veikti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas, įveikti nerimą ir pasitikėti savimi, gerai jaustis ir, svarbiausia, mokėti prašyti suaugusiųjų pagalbos. Tuomet jie yra pasiruošę mokytis raidžių ir skaičių, sėkmingai spręsti akademines užduotis.
Ankstyvosios vaikystės metu intensyviai vystosi bendrieji gebėjimai – siauresnių specifinių mokymosi gebėjimų pamatas. Ir visa tai vyksta natūraliai, be pasiekimų spausties, kai procesas svarbiau nei rezultatas. Sutrumpinus vaikystės metus, kyla pavojus apriboti šį procesą ir paminti vaiko asmenybės reikmes suaugusiųjų poreikių labui. Ne paslaptis, kad kartais tėvai ketina anksčiau išleisti atžalą į mokyklą, nes nori, kad jis patektų „būtent pas tą mokytoją“ ar mokytųsi arčiau namų. Tokiu būdu tėvai kartais tenkina savo asmeninius poreikius ar norus, neatsižvelgdami į vaiko emocinius, socialinius ar ugdymosi poreikius.
Taigi svarstant ankstyvojo ugdymo pasirinkimą kviečiame tėvus atsakingai pasverti visus argumentus ir kontrargumentus, surikiuoti prioritetus atsižvelgus į vaiko, o ne į savo poreikius. Svarbi šio mūsų straipsnio žinia – ankstyvojo ugdymo procese turėtume rūpintis ne tiek „kada?“, o „kaip?“ ir „ko mokyti?“.
Parengė Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir testavimo komiteto pirmininkė doc. dr. Dalia Nasvytienė ir Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto pirmininkė prof. dr. Roma Jusienė