Pasvalio r. Saločių Antano Poškos pagrindinėje mokykloje vyko psichologo Vaido Arvasevičiaus paskaita „Paauglystės grimasos“ apie raidos etapus, paauglystės ypatumus, kaip iki jos ateinama, ką turime žinoti bendraudami su vaikais šiame brandos etape, apie kartų teoriją, Z kartos ypatumus.
„Dėdami visas įmanomas pastangas stengiamės vaikus išauklėti, išauginti gerais žmonėmis, bet nesusimąstome, kad dėmesį skiriame visai ne tam, kam turėtume jį skirti, – sako psichologas V. Arvasevičius. – Svarbiausia – kalbėtis ir įsiklausyti, ko vaikai iš tikrųjų nori. Jie yra asmenybės, turinčios savo charakterį, temperamentą, vieni – ramesni, lėtesni, kiti, atvirkščiai – bendraujantys. Svarbiausia taisyklė – priimti vaiką tokį, koks jis yra. Tikėti ir pasitikėti juo, suteikiant jam saugumo jausmą.“
Pasak psichologo, vaikai nėra pikti ar manipuliatoriai, jie nepaklūsta suaugusiesiems siekdami dėmesio. Vaikai trokšta būti įvertinti, siekia pripažinimo, bendravimo. Kai negauna dėmesio, pradeda krėsti išdaigas, neklausyti, atsikalbinėti. Dažniausiai gauna tėvų dėmesio patyrę nesėkmes, kai jiems kažkas nepavyksta. Suaugusieji stengiasi pamokyti, pabarti, o tai vaikai priima kaip dėmesio skyrimą jiems. Vaikams nesvarbu, koks dėmesys, svarbu, kad jis yra. Jeigu vaikus pastebėsime tada, kai jiems kažkas nesiseks, jie paprasčiausiai pripras patirti nesėkmes. Todėl turime reaguoti į vaiko sėkmę, domėtis jo gyvenimu, skatinti ir tikėti, kad, nepavykus šiandien, pavyks rytoj ar poryt.
Yra vaikų, paauglių, kurie tėvams atrodo labai savarankiški, viską pasidaro patys, neklausia artimųjų nuomonės, tačiau, pasak psichologo, tai galėtų reikšti atstūmimą. Vaikui svarbiausia gyvenime yra tėvai – jie svarbesni už mokytoją, už draugą, už bet ką. Kai iš suaugusiojo vaikas gauna palaikymą, jis jaučiasi daug drąsesnis gyvenime. Mokykloje atstumtas bendraamžių tampa nebe toks pažeidžiamas, ramiau reaguoja į patyčias.
Pasak V. Arvasevičiaus, mokykloje paaugliai kuria savo pasaulį. Paauglystėje vaikai yra emociškai labai pažeidžiami. Kartais atrodo, kad bendraamžis bendraamžiui nėra draugas. Vaikai ieškodami bendraamžių silpnybių nori pasirodyti „kietais“, todėl dažniausiai prasideda patyčios. Paaugliai bijodami tapti patyčių objektu, pamokose vengia klausti, bijo būti kitoniški. Svarbu suprasti, kad visi vaikai yra skirtingi: vieni gali atsikirsti, kiti tyliai sėdėdami kamputyje negali pasakyti nė žodžio. Reikia turėti ryšį su vaiku ir stengtis jam padėti. Jei ryšio nėra, vaikas tampa priklausomas nuo bendraamžių. Išmokti iš vienmečių draugų nėra ko. Vaikai mokosi iš tėvų, iš mokytojų, bet ne iš bendraamžių. Mokykla yra daugiau išgyvenimo mokykla, kurioje vyksta kova už būvį. Ten vaikai mokosi pritapti prie kitų, būti „kieti“. Turėti geresnį telefoną ar planšetę jau yra „kietumo“ ženklas. Jei vaikas negali pritapti prie bendraamžių, svarbiausia tokiu atveju yra tėvų palaikymas. Reikia jiems padėti suprasti, kad naujesnis telefonas nėra vertybė ir daiktai gyvenime tikrai nėra svarbiausia. Daiktai nesusiję su žmogumi. Jie neparodo, kiek žmogus išsilavinęs, neparodo jo jausmų ar koks jis yra drąsus. Vaikai turi suprasti, kaip būti draugiškiems.
Šiuolaikinių paauglių gyvenimas verda internete. Jeigu santykio su tėvais nėra, nėra su kuo pasišnekėti, kompiuteris tampa pačiu geriausiu draugu. Todėl nenustebkite, kad tokie vaikai ar paaugliai tolsta nuo jūsų, užsisklendžia savo pasaulyje ir tai, kas vyksta šeimoje, jiems visai neįdomu. Jei tėvai pradeda drausti kompiuterinius žaidimus, turi patys stengtis daugiau bendrauti, atstoti kompiuterį, įtraukti vaiką į įdomias veiklas ir pajausti ryšį su juo. Vaikams reikia paprasto bendravimo su tėvais, įtraukimo į šeimos gyvenimą. Atžalos turi žinoti savo pareigas. Paprastas šiukšlių išnešimas ar šuns pavedžiojimas turi būti pareiga, kurią reikia atlikti.
Lektorius pateikė keletą patarimų, kaip atpratinti vaikus nuo kompiuterių: „Tiesiog domėkitės, ką vaikas žaidžia. Prieikite ir paklauskite: „Ką tu žaidi? Koks tai žaidimas? Ką jis tau duoda? Ar laimėsi kažką?“ Jei vaikas atsako į jūsų klausimus, jau tai ženklas, kad tarp jūsų mezgasi ryšys, vaikas po truputį išeina iš virtualaus pasaulio. Duokite jam laiko. Išmokykite vaiką reguliuoti savo laiką. Nustatykite, kada jis turėtų baigti žaisti kompiuterinį žaidimą. Tarkim: „Tau liko penkiolika minučių iki pietų.“ Vis priminti, kiek laiko jam liko žaisti. Pamatysite, vaikas supras, kad jam liko nebedaug laiko, ir užbaigs žaidimą.“
„Atminkite, vaikams svarbiausia yra tėvai. O tėvų pareiga – rūpintis vaikais, suteikti jiems saugumą, meilę ir šilumą. Gyvename paskendę savo darbuose, rūpesčiuose, problemose. Sureikšminame smulkmenas ir pamirštame savo vaikus. Tad būkite malonūs: jeigu jau pasišaukėte vaikus į savo šeimą, rūpinkitės jais, skirkite dėmesio ir atraskite ryšį su jais“, – paskaitą tėvams užbaigė psichologas V. Arvasevičius.
Oksana Vaserytė, pasvaliovsb.lt