Saugumas kelyje labiausiai priklauso nuo vairuotojo įgūdžių ir atidumo bei automobilio techninės būklės. Tačiau mažieji keleiviai privalo būti vežami specialiose kėdutėse, nes suaugusiesiems pritaikytos saugumo priemonės jiems tiesiog netinka.
Svarbu žinoti, kaip vaikams automobiliu vežti skirtas kėdutes tinkamai naudoti, ir prisiminti, kad kėdutės be atlošo gali išspręsti jau ūgtelėjusio vaiko nenorą važiuoti „kaip mažiukui“.
„Pagrindinis įrenginys, apsaugantis nuo skaudžių nelaimių automobilyje suaugusius žmones, – saugos diržai. Džiugu, kad juos segamės jau gerokai dažniau nei prieš dešimtmetį ar kelis, nes keičiasi pačių vairuotojų požiūris. Anksčiau diržus segdavosi „dėl policijos“, o dabar tai daro dėl savo pačių saugumo. Prie įpročio užsisegti saugos diržus susiformavimo stipriai prisideda ir automobiliuose įmontuoti perspėjamieji signalai. Tačiau būtina žinoti, kad diržai tikrai nėra pritaikyti vaikų apsaugai“, – sako draudimo bendrovės ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Anot jo, vienintelė išeitis apsaugant mažuosius keleivius – tinkamai pasirinkta ir sumontuota automobilinė kėdutė. Ji privaloma visuose automobiliuose, kuriuose vežami jaunesni nei 12 metų ir žemesni nei 135 cm ūgio vaikai. Net ir smulkių eismo įvykių metu jiems yra kur kas didesnė traumų bei kaulų lūžių rizika, kurią specialios kėdutės labai sumažina.
Paprastai išskiriamos 5 vaikiškų automobilinių kėdučių grupės. Tinkamiausią pasirinkimą, specialisto teigimu, lemia vaiko svoris ir iš dalies amžius, tačiau jokiu būdu ne jos spalva ar gamintojas.
„Kėdutę būtina rinktis pagal saugumo bei komforto kriterijus. Taip pat atsižvelgti ir į automobilį, kuriame ji bus montuojama ir dažniausiai naudojama. Nors bene dažniausiai kėdutė montuojama ant galinės sėdynės keleivio pusėje, tačiau saugiausia, jei tik įmanoma, montuoti ją per vidurį. O vaikams iki maždaug 2 metų kėdutės montuojamos dar ir prieš važiavimo kryptį. Taip eismo įvykių metu saugomi vaiko galva bei kaklas ir net kelis kartus sumažinama skaudžių ar net mirtinų traumų rizika. Tiesa, jei kėdutė prieš važiavimo kryptį montuojama priekinėje keleivio sėdynėje, labai svarbu įsitikinti, ar jūsų automobilyje tai daryti saugu: automobilyje turi nebūti keleivio saugos oro pagalvės arba ji turi būti atjungiama“, – aiškina specialistas.
0 kėdučių grupė skirta vaikams, kurių svoris iki 10 kg, arba maždaug iki 9 mėnesių. Tai naujagimiams skirtos kėdutės-nešynės, dedamos išilgai ant galinės automobilio sėdynės.
0+ grupė skirta vaikams, kurių svoris iki 13 kg, arba maždaug 15 mėnesių. Tai naujagimiams skirtos kėdutės-nešynės, montuojamos automobilyje tik prieš važiavimo kryptį.
I grupė skirta vaikams, kurių svoris nuo 9 iki 18 kg. Tokie vaikai jau gali sėdėti savarankiškai, todėl jie prie kėdutės tvirtinami penkių taškų saugos diržais arba specialiu saugos staliuku. Pati kėdutė tvirtinama ant galinės sėdynės automobilio diržais arba naudojant ISOFIX fiksavimo sistemą.
II grupė: skirta vaikams, kurių svoris nuo 15 iki 25 kg. Tokio tipo kėdutėje vaikas tvirtinamas automobilio saugos diržais kartu su pačia kėdute.
„I ir II grupės kėdutėms svarbu tai, kaip jos pritvirtinamos ir ar vaikas jose jaučiasi patogiai. Patogiai šiuo atveju nereiškia visiškai laisvai, nors, žinoma, vaiko judesių sėdėjimas kėdutėje taip pat negali varžyti. Kur kas svarbiau užtikrinti, kad pati kėdutė bus stabili, o vaikas iš jos negalės iščiuožti ar kitaip išsirangyti. Todėl visada patikrinkite, ar diržai nėra per laisvi, o žiemą vaiką tvirtinkite atsižvelgdami į tai, kiek daug sluoksnių rūbų jis prirengtas. Tobulu atveju jis turėtų būti aprengtas kuo lengviau“, – teigia A. Žiukelis.
III grupė tinka vaikams, kurių svoris nuo 22 iki 36 kg. Tokio tipo kėdutėje vaikas tvirtinamas automobilio saugos diržais kartu su pačia kėdute. Gana dažnas pasirinkimas ir kėdutės be nugaros, kitaip sakant, paaukštintos sėdynės.
„Nors tokie vaikai kartais jau gali atrodyti pakankamai dideli važinėti ir be kėdutės, tik prisisegę saugos diržais, taip tikrai nėra. Tokiu atveju kaklas ir galva lieka neapsaugoti, o tai ypač pavojinga. Neretos situacijos, kai ir pats vaikas aikštijasi, nenorėdamas sėsti į kėdutę, nes jaučiasi esąs didelis, todėl kėdutės be nugaros gali būti puiki išeitis“, – vardija Ekspertizių skyriaus vadovas.
Specialisto teigimu, pastebima tendencija, kad tėvai kėdutėmis paprastai pasirūpina nuo pirmųjų dienų, tačiau didžiausios problemos kyla tada, kai vaikus tenka pavėžėti draugams, seneliams ar kitiems giminaičiams.
„Jokių išimčių šiuo atveju nėra. Vaikai gali automobilyje važiuoti tik specialiose kėdutėse, net jei atstumas, kurį planuojate įveikti, yra netolimas, o vairuotojas – daug patirties turintis artimasis. Kai kėdučių nėra, vaikai paprastai sodinami suaugusiesiems ant kelių ir prilaikomi rankomis. Tačiau tai toli gražu ne tas pats saugumas, kaip kokybiškoje ir tinkamai sumontuotoje kėdutėje. Šiek tiek paaugę vaikai turi žinoti, kad jie visada važiuoja tik kėdutėje, ir siūlomi pavėžėti kitaip tiesiog nesutikti. Nors tai gali atrodyti utopija, sąmoningų tėvų vaikai patys labai greitai tampa sąmoningi“, – įsitikinęs teigia A. Žiukelis.