Šiandien, kai apie patyčias kalbama daug ir dažnai, itin svarbu ne tik žinoti, ką reiškia žeminantis elgesys, bet ir išmokti į jį reaguoti taip, kad iš tiesų būtų kuriama saugesnė mokyklos aplinka. Jau antrus metus iš eilės „Vaikų linija“ kartu su „Head&Shoulders“ vykdo iniciatyvą „#SuremkimePečius“, kurios metu organizuojami praktiniai mokymai Lietuvos mokyklų darbuotojams.
Vien per šiuos mokslo metus mokymuose dalyvavo pedagogai iš 20 Lietuvos mokyklų, o pažymėjimus gavo daugiau nei 400 dalyvių.
Reagavimo į patyčias mokymų stiprybė – ne teorija, o individuali praktika
Pasak psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, „Vaikų linijos“ reagavimo į patyčias mokymai skiriasi nuo kitų tuo, kad yra itin orientuoti į praktines situacijas ir vykdomi glaudžiai bendradarbiaujant su konkrečia mokykla, tyrinėjant jos situacijas. „Mokyklos dažnai turi pasitvirtinusias patyčių prevencijos ir intervencijos tvarkas, tačiau vien turėti tvarką neužtenka. Mūsų tikslas – padėti mokyklos bendruomenei pasitikrinti, ar tą tvarką visi vienodai supranta, ar ji tikrai veikia kasdienybėje“, – sako psichologė. Jos teigimu, mokymuose analizuojamos realios situacijos padeda ne tik gilinti žinias, bet ir suvienodinti požiūrį tarp skirtingų bendruomenės narių – nuo mokytojų iki pagalbos specialistų.
Mokytojų patirtys: nuo nuovargio iki įkvėpimo
Dalyvavę reagavimo į patyčias mokymuose mokytojai dalijosi, kad svarbiausia jiems buvo galimybė sustoti ir iš naujo įvertinti savo kasdienes reakcijas į patyčias. Dauguma pabrėžė, jog praktinės užduotys ir realių atvejų nagrinėjimas padėjo suprasti, kad patyčių situacijos dažnai yra sudėtingesnės, nei gali pasirodyti pirmo žvilgsnio. Ne vienas dalyvis pripažino, kad mokymai suteikė ne tik žinių, bet ir emocinio palaikymo – paskatino pasitikėti kolegomis, reflektuoti apie savo vaidmenį ir netgi patirti bendrystės jausmą, kuris dažnai pradingsta kasdieniame darbe. Viena pedagogė komentavo: „Iš šių mokymų išėjau ne tik su aiškesniu veiksmų planu, bet ir jausmu, kad nesu viena – mes visi esame vienoje komandoje.“
Apie tai, kaip gimsta realūs pokyčiai mokyklose, ką reiškia iš tiesų reaguoti į patyčias ir kodėl vien tik užrašytų taisyklių neužtenka, susėdome pasikalbėti su viena iš mokymų lektorių – „Vaikų linijos“ psichologe dr. Jurgita Smilte Jasiulione. Kartu su „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatore Egle Tamulionyte ji jau antrus metus keliauja po Lietuvos mokyklas ir veda mokymus, kurie, anot dalyvių, padeda ne tik įgyti daugiau žinių, bet ir atgaivinti bendruomenės dvasią.
Kuo reagavimo į patyčias mokymai skiriasi nuo kitų panašių iniciatyvų?
Bendraujant su mokyklomis neretai tenka išgirsti, kad bendruomenė ir stabdo patyčias, ir kalba su vaikais, bet vis tiek niekas nesikeičia. Išties mokyklos jau ne vienus metus turi pasitvirtinusios vidines tvarkas, apibrėžiančias patyčių prevenciją ir intervenciją konkrečioje bendruomenėje, tačiau tik turėti tvarką neužtenka – svarbu kartu su visais mokyklos darbuotojais periodiškai pasitikrinti, ar visi vienodai supranta tą tvarką, ar ji visiems aiški, ar procesai vyksta taip, kaip numatyta.
Reagavimo į patyčias mokymai pagrįsti praktinių situacijų analize remiantis konkrečios mokyklos reagavimo į patyčias tvarka. Tad pastebime, kad šie mokymai ne tik padeda iš įvairių perspektyvų pažvelgti į patyčių situacijas, bet ir suvienodinti požiūrį tarp skirtingų mokyklos darbuotojų, padaryti reagavimo į patyčias algoritmą „gyvą“ ir pritaikomą.
Kokia buvo mokytojų reakcija į mokymus? Kokie klausimai ar temos jiems kėlė daugiausia susidomėjimo ar diskusijų?
Iš mokymų dalyvių reakcijų jaučiame, kad vertingiausios mokymų dalys buvo susijusios su praktinių įgūdžių stiprinimu. Matome, kad mokytojams svarbu susėdus komandoje permąstyti ir pasitikrinti savo kasdienes reagavimo į patyčias patirtis.
Daug diskusijų ir reakcijų sulaukia tos užduotys, kurių metu aptariame patyčių situacijų kompleksiškumą, mat dažnai matydami kažkokį patyčių epizodą mokyklų darbuotojai mato tik vieną nedidelę dėlionės detalę. Taigi reikia mokyklos darbuotojų bendradarbiavimo, saugaus keitimosi informacija ir įdėmaus žvilgsnio, kad būtų įmanoma pamatyti bendrą vaizdą, kuriuo remiantis ir reikėtų toliau spręsti patyčių situaciją.
Viena iš priežasčių, kodėl reagavimas į patyčias ne visada efektyvus, – reaguojama neturint viso situacijos vaizdo.
Su kokiais iššūkiais pedagogai dažniausiai susiduria bandydami reaguoti į patyčias? Kaip reagavimo į patyčias mokymai padeda juos spręsti?
Yra įvairių iššūkių, šįkart paminėsiu vieną jų – nuovargio ir bejėgiškumo jausmas, apimantis, kai nepavyksta greitai sustabdyti patyčių. „Vaikų linijos“ mokymai padeda pedagogams pajusti bendrystę ir pamatyti, kaip svarbu tarpusavio bendradarbiavimas ir palaikymas sprendžiant patyčias tarp vaikų. Gera buvo atrasti atsiliepimų, kuriuose dalyviai dalijosi, jog per mokymus netgi pailsėjo ar išgyveno daugiau bendrystės su kolegomis.
Ar jaučiate, kad pedagogai turi pakankamai įrankių ir žinių tinkamai reaguoti į patyčias? Kur dar matote spragų?
Man norisi į šį klausimą atsakyti – ir taip, ir ne. Viena vertus, atrodo, kad pedagogai žinių turi, tačiau ne visada gali jas sklandžiai panaudoti dėl įvairių aplinkybių: dėl to, kad neturi vidinių pajėgumų skirti pakankamai dėmesio patyčių prevencijai ir intervencijai, dėl didelio tempo mokykloje ir todėl atsirandančio nuovargio. Taip pat dėl mūsų visuomenėje veikiančių nuostatų, kurios nepadeda nuosekliai reaguoti į žeminantį elgesį.
Viena vertus, yra svarbu tokiais mokymais pastiprinti ne tik žinias ir įgūdžius, bet ir mokyklos darbuotojų motyvaciją – nepraeiti pro šalį, dalytis informacija, būti jautriems vaikų pateikiamai informacijai. Matome, kad dar būtų vertinga stiprinti gebėjimą po vaikų elgesiu pamatyti tikrąsias vaikų emocijas ir poreikius, daugiau dėmesio skirti nagrinėjant paplitusias nuostatas dėl pagalbos prašymo, pvz., „nesiskųsk“, „na argi tave, tokį berną, galėtų mergaitė nuskriausti?..“ ir stiprinti pozityvią ir bendradarbiauti kviečiančią komunikaciją tiek tarpusavyje, tiek su vaikais ir tėvais.
Kaip vertinate šių reagavimo į patyčias mokymų poveikį – ką iš jų pedagogai pasiims į savo kasdienę praktiką?
Matyt, kiekvienas pedagogas pasiims tai, ką šiuo metu gali pasiimti ir kas jam aktualu. Iš reakcijų po mokymų ir atsiliepimų leisčiau sau tikėtis, kad vieni dalyviai pasiims daugiau jautrumo ir pastabumo ne visiškai aiškioms situacijoms, kiti – idėjų, kaip aiškiai ir pagarbiai sureaguoti į stebimas patyčių situacijas, dar kiti – kaip bendradarbiauti su kitais kolegomis patyčių situacijose.