2015 metai paskelbti Etnografinių regionų metais, per kuriuos siekiama atkreipti dėmesį į specifinius istoriškai susiformavusių Lietuvos teritorijų kultūrinius bruožus, paskatinti juos saugoti ir puoselėti.
Tiesa, šiais laikais žmonių gyvensena atskirose Lietuvos dalyse ryškiau nesiskiria – tyrėjų skiriamas tradicine kultūra grįstas etnografinis savitumas ne visada akivaizdus. Bendras lietuviškas tapatumas, tautinė, o ne etnografinių regionų savimonė, savęs siejimas su gyvenamuoju (ar artimiausiu didesniu) miestu Lietuvoje tampa populiaresnis už savęs tapatinimą su vienu ar kitu etnografiniu regionu. Tiesa, dauguma žmonių ir šiais laikais žino, kokiai etnografinei grupei jie priklauso, žino savo tėvų bei senelių etnografinę priklausomybę.
Etnografinių regionų išsiskyrimą Lietuvoje lėmė įvairūs veiksniai
Specifiniai atskirų Lietuvos regionų kultūriniai bruožai susiformavo maždaug XVII–XIX a., tačiau formaliai jie pradėti skirti tik praėjusiame šimtmetyje. Šiuo metu Lietuvoje skiriami 5 etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Tai – savitos etninės kultūros sritys, kurios pagrįstos tam tikrais tradicinės materialinės ir dvasinės kultūros bruožais. Jų susiformavimui įtakos turėjo įvairios istorinės ir gamtinės aplinkybės. Regionuose paplitusios vienos ar kitos tarmės, tačiau kalbinio ir etnografinio arealo ribos griežtai nesutampa.
Tam tikri (kad ir nedideli) gamtiniai skirtumai Lietuvoje turėjo įtakos krašto ūkio aspektams, specifiniams verslams, kitiems kultūros ypatumams. Tarkim, Dzūkijoje dėl miškų paplitimo, smėlingo dirvožemio paplito specifiniai su mišku susiję gyventojų verslai – drevinė bitininkystė, grybavimas, uogavimas, grikių auginimas, o Šiaurės Lietuvoje dirvožemis labiau tiko linams auginti. Šiaurės Rytų Lietuvos ežeringose vietovėse ir pamaryje svarbiu vietinių gyventojų verslu buvo žvejyba.
Etnografinių regionų ypatumų formavimuisi svarbūs buvo ir kontaktai su kitomis, pavyzdžiui, lenkų, vokiečių, kultūromis. Skirtinga politinė ir administracinė atskirų Lietuvos dalių priklausomybė istoriškai lėmė XIX–XX a. pradžios netolygią regionų ekonominę raidą. Pastarieji veiksniai svarbesnę reikšmę turėjo Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos regionų specifinių bruožų atsiradimui. Tam tikrą ekonominę vieno ar kito regiono raidą veikė ir specifinė kitų kraštų kaimynystė vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Prūsijos artumo paskatintas modernių žemės ūkio technologijų plitimas skatino ekonominę Žemaitijos ir Suvalkijos regionų raidą. O, pavyzdžiui, Livonijos artumas turėjo įtakos Šiaurės Lietuvos prekinės linininkystės augimui.
Regionų savitumui iš dalies poveikį padarė ir archajiški tam tikrų baltų genčių ypatybės. Tarkim, žemaičių, ypač šiaurinių, savybėms įtakos turėjo kuršių substratas, dzūkams – greičiausiai jotvingių substratas, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos – XV–XVI a. Lietuvos gyventojų migracija iš Žemaitijos, Vidurio Lietuvos į ištuštėjusias vakarų baltų gyventas žemes.
Tiesa, atitinkamų etnografinių regionų skyrimo, jų ribų klausimas nėra paprastas ir vienareikšmis. Tam tikri kultūriniai požymiai regionuose gali susipinti. Nustatant etnografinių regionų ribas bene didžiausių sunkumų sukelia tradicinės kultūros reiškinių susimaišymas paribiuose. Pavyzdžiui, diskutuotina Aukštaitijos ir Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos riba. Vieni ar kiti konkretaus regiono kultūriniai bruožai pereina į kitą, kiti gali ir neapimti viso etnografinio regiono teritorijos. Dar labiau probleminis yra klausimas, kokiam etnografiniam regionui reikėtų priskirti tuos, kurie gyvena jų paribiuose.
Teritoriniu požiūriu didžiausias Lietuvos etnografinis regionas – Aukštaitija
Aukštaitijai būdinga potarmių, gyvensenos, etnokultūrinio paveldo įvairovė. Specifinį Aukštaitijos savitumą lėmė gana anksti prasidėję ryšiai su rytų slavais. Tipiški etninės kultūros bruožai būdingi Vidurio Aukštaitijai. Rytų Aukštaitija tam tikrais bruožais supanašėja su etnografine Dzūkija, o Vakarų – su Žemaitija.
Visoje Aukštaitijoje nuo XVI a. iki XX a. vyravo gatviniai rėžiniai kaimai, atitinkamai sąlygiškai menkesni gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, tam tikras tradicinis gyvenamojo namo tipas – pirkia (skirtingose vietovėse kartais vadintas gryčia, rūmu ar kitaip), kostiumuose vyravo šviesios spalvos. Aukštaičius vienijo ir kiti kultūriniai bruožai.
Žemaičiai gyveno bene geriausiai
Etnografinė Žemaitija nesutampa su istorine Žemaitija: Žemaitijos etnokultūrinis regionas apima maždaug pusę istorinių žemaičių teritorijos ir tik iš dalies sutampa su žemaičių tarmės paplitimo teritorija, kuriai įtakos galėjo padaryti kuršių kalbos substratas, skalvių ir žiemgalių kultūra. Etnografinės Žemaitijos riba brėžtina rytiniu Šiaulių rajono pakraščiu ir šalia Dubysos iki Nemuno.
Specifinius regiono kultūros bruožus formavo tai, kad didelė dalis gyventojų priklausė LDK valsčiams, neatliko lažo, todėl buvo laisvesni: gyveno vienkiemiuose, turėjo didesnes sodybas nei tie, kurie gyveno kituose etnografiniuose Lietuvos regionuose. Gyvenamieji pastatai – trobos – buvo palyginti masyvūs, turėjo daugiau patalpų nei kituose regionuose. Žemaičių tradicinis kostiumas taip pat skyrėsi nuo kitų tradicinių lietuvių drabužių: pavyzdžiui, moterys segėjo kelis plačius sijonus, ryšėjo daug skarų, mūvėjo raštuotas pirštines ir kojines, avėjo klumpes; kiekvienas kostiumą sudarantis drabužis buvo vis kitos (dažniausiai ryškios sodrios) spalvos. Žemaičių regioną vienijo ir kiti tam tikri specifiniai kultūros bruožai, nepaplitę kitose Lietuvos dalyse. Krašto ūkinį pažangumą ir su tuo susijusį sąlyginį ekonominį turtingumą skatino ir regiono paribių kontaktai su vokiečių kultūra.
Suvalkija sparčiausiai vystėsi
Suvalkija (Sūduva) stereotipiškai siejama su suvalkietiška tarme (kapsų ir zanavykų šnektomis – pietvakarių aukštaičių potarmėmis) bei kapsų ir zanavykų gyventomis teritorijomis (siaurąja prasme taip suprantamas regionas), tačiau tradicinės lietuvių materialinės kultūros bruožai identiškai su šiuo plotu nesutampa. Kai kurių atitinkamų bruožų galima rasti ir Alytaus, Lazdijų rajonų vakarinėse dalyse – tarp Užnemunės dzūkuojančių gyventojų.
Suvalkijos, kaip ir Mažosios Lietuvos, regiono susidarymo ištakos – XV–XVI a. Lietuvos gyventojų migracija į ištuštėjusias jotvingių, prūsų, skalvių gyventas žemes. Jos ištuštėjo per karus su kryžiuočiais. Specifinį regiono savitumą lėmė ir kitos istorinės aplinkybės: po 1795 metų Žečpospolitos padalijimo dabartinė Suvalkijos teritorija atiteko Prūsijai, o po karo su Napoleonu – Lenkijos Karalystei, kaip Rusijos autonominiam vienetui. 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija (egzistavo iki 1917 m.). Nuo jos kraštas gavo savo populiariausią vardą šiandien – Suvalkija. Kartais regionas dar vadinamas Sūduva ar Užnemune.
Regione anksčiau nei kitur buvo panaikinta baudžiava (1807 m.), sparčiau nei kituose regionuose vyko ūkio vystymasis, plito žemės ūkio inovacijos, dar XIX a. kaimai čia buvo išskaidyti į vienkiemius. Vienkiemių sodybos pasižymėjo moderniu išplanavimu. Tradiciniai gyvenamieji pastatai – stubos – turėjo tiek žemaitiškos trobos, tiek aukštaičių pirkios elementų. Moterų drabužiams buvo būdingos sodrios spalvos, raštai.
Dzūkija ilgiausiai išlaikė archajines tradicijas
Dzūkijos etnografinis regionas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Dzūkų vardas atsirado XIX a. literatūroje ir yra susijęs su specifine jų kalbine ypatybe – dzūkavimu. Kita vertus, Dzūkija apima tik dalį ploto, kuriame dzūkuojama, t. y. kalbama pietų aukštaičių tarme.
Etnografinės Dzūkijos teritorija taip pat skiriasi nuo kitų specifiniais kultūriniais bruožais, kuriuos lėmė istoriniai ir gamtiniai veiksniai. Spėjama, kad šiems ypatumams galėjo turėti įtakos ir tai, jog iki XIII a. maždaug tame regione buvo su jotvingiais sietina Dainavos žemė. Regiono savitumui daug įtakos turėjo ir savita gamta: didelės girios, smėlėtos nederlingos dirvos. Visa tai skatino miško verslus, lėmė uogų ir grybų rinkimo pavertimą verslo šaka. Dzūkijoje taip pat buvo laikoma kelminių avilių, užsiimama drevine bitininkyste. Čia ilgiau nei kitur išliko archajinių kultūros formų, savitų tikėjimų ir apeigų, materialinės kultūros bruožų: gatvinių rėžinių kaimų (dalyje regiono, priklausiusio Vilniaus kraštui, jų yra išlikusių net iki dabar), kitų archajinių ūkio technologijų ir ūkininkavimo būdų. Pavyzdžiui, labai ilgai javai pjauti pjautuvais, ilgiausiai išliko bendras gyvulių ganymas, naminis audimas, tradicinių drabužių vilkėjimas, raudos.
Daugiausia diskusijų keliantis regionas – Mažoji Lietuva
Mažoji Lietuva plačiąja prasme – tai Klaipėdos kraštas bei buvusios nadruvių ir skalvių žemės, taip pat Semba, Barta. Siaurąja prasme – dabartinei Lietuvos Respublikai priklausantis Klaipėdos kraštas. Mažosios (Prūsų) Lietuvos sritis susidarė XV a. baltų žemėse, kurios dėl karų su kryžiuočiais buvo pavirtusios dykra (rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta – red. past.) ir tuo metu priklausė Vokiečių ordinui. Patys gyventojai save vadino lietuvininkais, arba Prūsijos lietuviais.
Dabartinis etnografinis Mažosios Lietuvos regionas apima dalį Mažosios Lietuvos teritorijos – Klaipėdos kraštą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo autonomijos teisėmis prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Po Antrojo pasaulinio karo dėl rusų okupacijos senųjų vietos gyventojų liko labai mažai, dėl to neretai ne specialistai šį regioną sieja su Žemaitija.
Senoji krašto lietuvių kultūra iš esmės nesiskyrė nuo žemaičių, tačiau ilgainiui susiklostę artimi kontaktai su vokiška kultūra (kraštas priklausė Prūsijai), priklausymas liuteroniškajai krikščionybės atšakai suteikė jai išskirtinumo. Palaipsniui regione sparčiau nei kitur plito miestiški, vokiečių tradicijai būdingi architektūros elementai, jie pamažu modifikavo krašto žemaitiškas trobas; kaimuose dominavo ekonominiu požiūriu stiprūs vienkieminiai ūkiai.
Religijos įtaka ir prekiniai santykiai veikė tradicinio kostiumo bruožus. Kostiumas buvo dažnai siuvamas iš pirktinių audinių, jame ėmė dominuoti tamsios spalvos, pirktinės detalės. Kraštui būdingi ir saviti archajiški mediniai antkapiniai paminklai – krikštai, kitos kultūrinės ypatybės.
Dauguma gyventojų ilgą laiką čia kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, pasižyminčia archajiškomis ypatybėmis, o tai kartais kalbininkų aiškinama kaip prūsų kalbos substrato įtaka. Lietuvių kalba regione nuo Reformacijos laikų viešajame gyvenime buvo plačiau vartojama nei Didžiojoje Lietuvoje, čia išleistos pirmosios lietuviškos knygos. Jose – dabartinės lietuvių bendrinės kalbos ištakos.
Dalia Senvaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentė
Alvydo Vaitkevičiaus ir Jono Petronio nuotraukos