Pernai į Kėdainių rajono savivaldybę rašyti Nacionalinio diktanto atėjo apie 50 žmonių, užpernai – apie 20, o šiemet – 30 kėdainiečių. Mokiniai rašė mokyklose, tik kol kas rašiusiųjų skaičius nežinomas. Bet ne skaičiai svarbiausia. Svarbiausia – puiki, pakili, džiugi nuotaika tų, kurie atėjo rašyti diktanto vasario 21 d., Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Svarbiausia – išreikšta meilė ir pagarba kalbai bei savo šaliai, t. y. išreikšta pilietinė pozicija.
Kodėl žmonės ateina rašyti diktanto?
Kai kurie kėdainiečiai atėjo rašyti jau aštuntą, septintą, šeštą kartą, kai kurie – pirmą ar antrą.
Dažnai į klausimą, kodėl atėjo rašyti diktanto, žmonės atsako: „Atėjau pasitikrinti žinių.“ Bet, matyt, atėjimo rašyti kartu priežastys yra rimtesnės. Įvertinti savo mokėjimo lygį labai paprasta ir namie, nes įvairių mokymuisi skirtų leidinių dabar yra daug, galima internete rasti ir įvairių žaidimų, ir užduočių, kitų mokomųjų priemonių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje galima rasti ankstesniais metais rašytus diktantus su nors kiek sunkesnių rašybos ir skyrybos atvejų paaiškinimais. Vis dėlto, ko gero, pirmiausia žmonės ateina rašyti kartu dėl per diktanto rašymą patiriamo bendrystės jausmo. Dėl savotiško tuo metu tvyrančio džiugesio, budrumo ir susikaupimo. Dėl nostalgijos tiems laikams, kai buvo mokiniai… Neabejotina, atėjusieji patiria širdyse šventę, džiaugsmą būdami kartu, nes jaučia, kad juos vienija kažkas bendro. O tas „kažkas“ − meilė savo gimtajai kalbai, šaliai, jos žmonėms. Ir tai nėra tik gražūs žodžiai. Yra dar daug žmonių, nuoširdžiai mylinčių Lietuvą, puoselėjančių vieną mūsų tautos tapatybės dalių – kalbą.
Diktanto tekstas – aktualia šių dienų tema
Diktantų tekstai (rašyti jau aštuoni) visada išreiškė meilę tėvynei, kitam žmogui.
Tekstus, kaip žinoma, autoriai rašo specialiai diktantui, jie būna suderinami su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Šiemet Nacionalinio diktanto dalyviai rašė rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstą „Pokalbis“. Tekstas buvo apie karą, taigi labai aktualia šių laikų tema.
Rašiusiųjų diktantą mintys
Arūnas Kacevičius (rašė antrą kartą)
Kalba – ne tik bendravimo priemonė. Tai tarsi mūsų tautiškumo simbolis, susijęs su kultūra, istorija, papročiais… Džiaugiuosi, kad kėdainiečiai neabejingi mūsų kalbai ir gana gausiai šeštadienį susirinko rašyti diktanto. Man tai buvo ne tik savęs patikrinimas, bet ir prasmingas savaitgalio praleidimo būdas.
Jolita Bačinskaitė (rašė aštuntą kartą)
Ėjimas rašyti diktanto − tai jau kaip įprotis. Žinoma, niekada nekyla mintis rašyti dėl pergalės, t. y. dėl parašymo be klaidų. Be klaidų, ypač skyrybos, manau, negalėčiau parašyti. Didžiausias džiaugsmas būna po poros dienų, paėmus raudoną rašiklį, tą diktantą pačiai ištaisyti. Žinoma, norisi rašyti be klaidų, nes aplinkui kuo toliau, tuo labiau daugėja beraščių, neskaitančių knygų žmonių.
Diktanto rašymas − tai ir pagarba savo kalbai, savo kultūrai, istorijai. Tai nėra joks žinių patikrinimas. Nors daugumą žmonių kompleksas ir sulaiko nuo atėjimo rašyti diktanto, nes jie mano, kad tai yra tarsi egzaminas, ir bijo pasirodyti prastai. Stengsiuosi ir ateityje ateiti rašyti diktanto. O dabar laukiu teksto paskelbimo, kad galėčiau save įvertinti.
Audronė Skaržauskienė (rašė trečią kartą)
Ėjau, nes norėjau išbandyti savo jėgas. Mokykloje gerai sekėsi lietuvių kalba. Labai patiko rašyti diktantą, nes M. Žiedas labai gerai skaitė, sakinio žodžius po kelis kartus pakartodavo, todėl nereikėjo skubėti, buvo galima pagalvoti. Kiek išsigandau, išgirdusi, kad yra dialogas. Bet kadangi diktantas buvo labai gerai skaitomas, įtampa atslūgo ir diktantas pasirodė esąs ne toks ir sunkus.
Danguolė Barauskienė (rašė septintą kartą)
Džiugu, kad yra Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Tai šventė kiekvienam, mylinčiam savo kalbą. O šventes visada yra maloniau švęsti su bendraminčiais. Todėl rašyti diktanto ateinu kartu su kitais. Man labai svarbu graži, taisyklinga kalba. Kaip rauname piktžoles iš daržo, taip turime rūpintis ir savo kalbos švarumu. Turėjau labai reiklias ir puikias lietuvių kalbos mokytojas – Veroniką Grigaliūnienę Pajieslio aštuonmetėje mokykloje ir Janiną Kvedaravičienę Josvainių vidurinėje mokykloje. Jos įskiepijo didelę meilę gimtajai kalbai.
Taisyklių kalti nemėgau, žodžių rašybą tiesiog įsimindavau. Manau, kad tam padėjo knygos – labai mėgau jas skaityti, tai buvo maloniausias laisvalaikio praleidimo būdas. Mėgau rašyti diktantus, tas pomėgis nedingo iki šiol. Nacionalinių diktantų tekstai visada būna įdomūs. Gramatinių klaidų stengiuosi nedaryti, tačiau abejonių kartais sukelia skyrybos dalykai. Šiųmetį diktantą, manau, parašiau gerai, jis nebuvo sunkus, bet nesu rami dėl vieno sakinio skyrybos ženklų.
Asta Raicevičienė (rašė trečią kartą)
Kaip retai mes šiandien berašome ranka! Gal kartą per metus, prieš didžiąsias metų šventes per darbų ir reikalų skubą suraitome keletą žodžių ant atviruko, norėdami pasveikinti savo artimą ar draugą. O gal pasvarstę, kad vis dėlto greičiau suspaudyti kompiuterio mygtukus, siunčiame elektroninį laišką. Visuotinis kompiuterizavimas ir mobiliųjų telefonų apsėdimas mus pavertė informacinių technologijų aukomis. Sako, kad jauni žmonės net sėdėdami prie vieno stalo nebebendrauja žiūrėdami vienas kitam į akis, kalbasi tik vienas kitam siųsdami užšifruotų žodžių trumpinius.
Ranka rašyto žodžio atsiradimas popieriaus lape ne vienam tampa didele švente. Tokią šventę pajutau ir aš, rašydama Nacionalinį diktantą. Rašyti Nacionalinio diktanto rajono savivaldybėje atėjau bene trečią kartą, ankstesniais metais diktantą rašydavau namie, tačiau rašydama prie vieno stalo su kėdainiečiais, kuriuos beveik visus pažįstu (bent iš matymo), pajutau neapsakomą bendrystės jausmą. Tuo metu mus visus suvienijo lietuviško žodžio galia.
Šių metų diktanto tekstas pasirodė kiek liūdnokas, bet atspindintis šių dienų aktualijas. Klausantiesiems diktanto, bet nerašantiesiems jis galėjo pasirodyti nesudėtingas. Tačiau buvo dėl ko ir paabejoti. Tiesą sakant, ankstesnių metų diktantų tekstai, kuriuos buvo parašęs rašytojas V. V. Landsbergis, man buvo arčiau širdies.
Džiaugiuosi, kad pirmą kartą šalia manęs diktantą rašė ir mano dukra. Nenustebčiau sužinojusi, kad ji padarė mažiau klaidų nei aš. Matant salėje ir daugiau jaunų žmonių, džiaugėsi širdis – jaunimui svarbus lietuviško žodžio gimimas popieriaus lape. Neretai apmaudoka būna išgirdus, kad jauni žmonės pirmiausia stengiasi išmokti užsienio kalbą (ir net ne vieną), dorai nemokėdami savo gimtosios kalbos.
Austė Raicevičiūtė (rašė antrą kartą)
Nacionalinį diktantą rašiau antrą kartą, pirmąjį rašiau Šviesiojoje gimnazijoje, o šiemet nutariau rašyti kartu su mama rajono savivaldybės salėje. Tik įžengusi į salę, pamačiau, kiek daug ir įvairaus amžiaus žmonių atėjo pasitikrinti, kaip moka rašyti gimtąja kalba. Šiek tiek nustebau, kad diktantą rašė tik vienas vyras. Nudžiugau pamačiusi ir daugiau jaunų žmonių. Pasirodo, jaunimas gerbia gimtąją kalbą ir jam rūpi, ar ši vartojama taisyklingai.
Pats diktanto tekstas man patiko. Turinys įdomus, aktualus, su užslėpta potekste. Buvo ir sunkesnių žodžių, tiesioginės kalbos, sudėtingesnių skyrybos atvejų. Mano nuomone, Nacionalinio diktanto rašymas yra tik simbolinė, maža dalelytė parodytos pagarbos savo gimtajai kalbai, kurią privalome puoselėti kiekvieną dieną. Žinoma, tai skatina pasitempti, tobulėti, dar kartą sugrįžti prie primirštų taisyklių ir jas pasikartoti. Dar norėčiau pridurti, kad šiandien didelė atsakomybė tenka lietuvių kalbos mokytojams, tik jie labiausiai gali motyvuoti ir skatinti mokinius tinkamai elgtis su mūsų gimtąja kalba, jos mokytis, ją nuolat turtinti ir puoselėti.
Aušra Malinauskienė (rašė antrą kartą)
Su dukra Agota savivaldybėje diktantą rašėme antrą kartą. Prieš tai porą kartų rašėme namie. Diktantas nebuvo sunkus, tik skyryba kėlė truputį abejonių. Ankstesni diktantai buvo sunkesni. Klaidų, ko gero, tikrai padarėme.
Labai šaunus, jautrus, gražus ir šiuo metu aktualus tekstas. Marijus Žiedas diktavo aiškiai, raiškiai ir negreitai. Gaila, kad kėdainiečių, palyginti su praėjusiais metais, rašyti diktanto atėjo mažiau.
Rūta Švedienė, www.kedainiai.lt