Rugsėjo 23 dieną prieš 70 metų dabar nuostabiai gražiai sutvarkytame Pajevonio kaime įvyko viena garsiausių partizanų operacijų Vilkaviškio rajone. Didžiausio paieškų tinklo „Google“ laukelyje įrašius „Pajevonio užėmimas (paėmimas)“, pasirodo tik kelios pastraipos, susijusios su šiuo įvykiu. Informacijos nedaug. Apie šį istorinį įvykį sutiko papasakoti pajevonietis poetas Justinas Naujokaitis, kuriam apie tai pasakojo šioje operacijoje dalyvavęs partizanas, ir iš Pajevonio kilęs Valentas Eidukevičius.
Nuo Nepriklausomybės iškovojimo jau praėjo 26 metai, bet vis dar likę suformuoto sovietinio neigiamo požiūrio į Lietuvos partizanus. Kad lengviau suprastume įvykius, įsigilinkime į pokario laikotarpio kontekstą. Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, frontui pro Lietuvą praslinkus link Vakarų, sovietų valdžia prievarta ėmė Lietuvos jaunuolius į karą ir siuntė link Berlyno. Daugelis vyrų pasirinko slapstytis miškuose, nes, kaip jie sakė, „geriau mirti savame krašte nei svetimame“. Kaip ir pirmą, taip ir antrą kartą okupavę Lietuvą, sovietai darė tautos valymą. Tarpukario Lietuvos karininkus, pareigūnus, tarnautojus, dvasininkus, stambius ūkininkus – tautos elitą – vežė į Sibirą, kišo į kalėjimus. Į užsienį nepabėgsi – sovietai geležine uždanga atsitvėrė nuo Vakarų pasaulio. Nenorintiems parsiduoti ir nuo šių represijų bėgantiems vienintelis kelias buvo miškas. Okupacinė valdžia verbavo sekti kolegas, įvesdama sekimo ir skundimo sistemą (vienas garsiausių Lietuvos pokario ginkluotos rezistencijos dvasininkų, mūsų kraštietis J. Lelešius, kaip tik ir buvo šių aplinkybių išprovokuotas pasitraukti pas partizanus). Dieną šeimininkaudavo okupacinė valdžia, naktį – partizanai. Tai buvo karas po karo, kurio partizanai nepradėjo. Nuo represijų jie gynė save ir savo valstybę, kurioje dauguma buvo gimę.
Sovietų valdžia labai žiauriai elgėsi su pokario rezistentais. Tokių žiaurių veiksmų išprovokuoti, šie baudė pasižymėjusius okupacinės valdžios talkininkus.
Ši aplinkybė savaime neatsirado, ją sukūrė okupacinė valdžia. Jei nebūtų okupavę Lietuvos, žmonės būtų gyvenę, kaip gyveno. Dėl visko kalta okupacija. Vis dėlto, kol bus gyvų žmonių, kurių artimieji nukentėjo nuo vienos ar kitos pusės atstovų, tol daliai žmonių asmeniškumai trukdys objektyviai vertinti įvykius.
Pirmaisiais pokario metais partizanai buvo užėmę nemažai miestelių ir kaimų. Suvalkijoje – Žaliąją, Keturvalakius, Gižus, Antanavą, Sangrūdą, Šilavotą ir kt. Tarp jų ir Pajevonį. Pajevonio puolimą organizavo legendinis Gražiškių saugumo viršininkas, dirbantis partizanams, Antanas Ambrulevičius slapyvardžiu Vėjas. 1946 metų rugsėjo 23 dieną jis su 6 patikimais, jam pavaldžiais stribais dviem vežimais atvažiavo į Pajevonio apylinkes. Paleido juos atvežusius vadeliotojus. Kartu su vietiniais partizanais atėjo nuo kapinių. Iš viso 12 vyrų su trimis kulkosvaidžiais puolė apsupdami stribų būstinę. Bandžiusiam pasipriešinti su kulkosvaidžiu milicininkui Januliui peršovė koją. Sargybos viršininkas Neretinas pabėgo pirmas, o paskui jį išsilakstė ir kiti stribai.
Apsilankę valsčiaus kontoroje rado prie telefono budinčią valsčiaus tarnautoją G. Kubiliūtę. Nors ji turėjo šautuvą, bet iš baimės nesusigaudė, ką su juo daryti, o apimta streso išsidavė esanti komjaunuolė ir valsčiaus darbuotoja. Kadangi vienas Ambrulevičiaus pavaldinys kartu su ja ėjo į tą pačią mokyklą ir jie vienas kitą atpažino, partizanai nerizikavo paleisti nepatikimą asmenį ir taip save pastatyti į pavojų. Jie nutarė ją likviduoti. Valsčiaus valdybos pastatą paleido pelenais. Iš gretimo namo, turėdama ginklą, pabėgo ir okupacinės valdžios aktyvistė Karickaitė, kuri buvo išdavusi ne vieną partizaną. Išvaikę visą apsaugą, užsuko į kooperatyvo parduotuvę pasiimti prekių. Neišlaikęs įtampos vienas operacijos dalyvis nesunkiai sužeidė pasirodžiusį sargą. Kitas sušuko, kad nešautų, bet buvo jau per vėlu.
G. Kubiliūtei pasiskundus, kad šalta, vienas kovotojas iš parduotuvės paėmė storą vilnonę skarą ir duodamas pasakė: „Apsisupk ir eik dabar…“ Pasak Valento, jai net akis užspaudė mirus, pagarbiai elgėsi. Ne taip kaip stribai, kurie partizanų kūnus buvo numetę Pajevonio centre, ten, kur dabar alpinariumas.
Baigę operaciją, partizanai iš miestelio išėjo su daina. Nuėję pas Micutą paprašė, kad pavežtų. Blogos akys nužiūrėjo ir įskundė Micutą. Vėliau kalėjime jį negyvai nukankino, o šeimą ištrėmė į Sibirą. Po šio įvykio į Pajevonį atsiuntė kareivių įgulą, o sargybos viršininką Neretiną nuteisė.
Renkant medžiagą apie šį įvykį apklausta daugiau vyresnės kartos žmonių. Dauguma apklaustųjų žinojo apie šį įvykį ir dalijosi nuotrupomis. Supratau, kad šio įvykio atgarsiai buvo pasklidę po visą rajoną. Kadangi mūsų rajonas nėra miškingas, todėl partizanams veikti buvo sunku. Nebuvo garsių ir didelių mūšių. Tad šis įvykis yra svarbus Vilkaviškio rajono pokario ginkluotos rezistencijos paveldui. Mieli tautiečiai, vyresnioji karta, pokario įvykių liudininkai išeina vienas po kito. Kol dar yra gyvų, užrašykite, ką žinote. Tai mūsų istorinis paveldas kovoje už laisvę.
Zenonas Mačiulaitis