Pietų Amerika – tarsi kitas pasaulis. Įdomus, stebinantis, nenuspėjamas. Tuo įsitikino dvi draugės Justė ir Vingra, sugalvojusios projektą „We are Mochileras“ (liet. „Keliaujančios merginos“) ir nusprendusios leistis į kelionę po Pietų Amerikos šalis. Merginų kelyje pasitaikė daugybė netikėtumų ir sunkumų, šie ne kartą pakoregavo jų planus ir tikslus. Tačiau kelionėje įgyta neįkainojama patirtis jas gerokai sustiprino ir padėjo suprasti – įmanoma daugiau, nei protas geba įsivaizduoti.
Papasakokite kelionės priešistorę – kaip gimė projektas „We are Mochileras“?
VINGRA: Kadaise, kai dar gyvenome Vilniuje, svajojome apie savo kelionių laidą. Net neabejojome, kad vieną dieną ją sukursime. Norėjome motociklais pervažiuoti Balkanus, lenktyniauti, keliauti pakeleivingais automobiliais ir panašiai – buvo pačių įvairiausių minčių. Kai jau gyvenau Urugvajuje, vieną dieną per „Skype“ susiskambinome su Juste, kuri buvo ką tik grįžusi iš Meksikos ir gyveno Niujorke. Abi buvome sužavėtos Lotynų Amerikos kitoniškumo, tad neilgai trukus gimė „Mochilerų“ projektas.
JUSTĖ: Kai Vingra tarsi juokais pasiūlė atvažiuoti į Pietų Ameriką ir pakeliauti kartu, aš juokais atsakiau – gerai. Grįžau į Lietuvą ir pradėjome vystyti idėją per atstumą (Vingra liko gyventi Urugvajuje). Bet galutinai projektu patikėjau, kai rankose laikiau bilietą Vilnius–Rio de Žaneiras.
Kokius tikslus išsikėlėte ir kaip jie keitėsi kelionės metu?
JUSTĖ: Viską planavome skiriamos didelio atstumo ir laiko skirtumo: aš buvau Lietuvoje, Vingra – Urugvajuje. Sunkiai dirbome, tad komunikuoti ir planuoti kelionę buvo sunku. Kelionės tikslų turėjome labai daug, tačiau pagrindinis siekis buvo vaizdo tinklaraščio kūrimas.
Kelią Pietų Amerikos šalimis turėjome įveikti ten nusipirktu džipu, tačiau susidūrėme su begale problemų: finansai, tarptautinių teisių neegzistavimas, dokumentų tvarkymas. Turėjome tik 5 mėnesius.
VINGRA: Tuos tikslus gal pavadinčiau svajonėmis, kurios, manėme, yra kiek lengviau įgyvendinamos. Ketinome nusipirkti mašiną ir važiuoti iki Meksikos per Braziliją, Boliviją… Kai vietiniams papasakodavau tai, jie arba užsikvatodavo, arba sakydavo, kad mes neįtikėtinai stiprios moterys. Pasirodo, ten keliai pavojingiausi pasaulyje, mašinai nusipirkti reikia skirti daugiau nei pusmetį. O santaupos senka. Tačiau radome alternatyvų. Pavyzdžiui, keliavome autobusais. Buvo ypatinga patirtis 8 valandas dardėti serpantinais vairuotojui lekiant kaip išprotėjusiam.
JUSTĖ: Taip pat norėjome kelionėje daryti gerus darbus, t. y. padėti kelyje sutinkamiems žmonėms, ir viską fiksuoti kameromis. Bet vietiniai žmonės bijo kamerų, o indėnai apskritai tiki, kad fotografuojant vagiama jų siela. Tad šios minties teko atsisakyti. Vienintelis tikslas, kuris tikrai nepakito, tai – improvizuoti.
Kodėl Pietų Amerika?
VINGRA: Mane seniai žavėjo Lotynų Amerikos kultūra. Pakeliauti po šį žemyną buvo mano vaikystės svajonė, kuri atrodė nepasiekiama. Tad kai atsirado galimybė šią svajonę įgyvendinti, nėriau stačia galva. Jaučiau, kad iš šito žemyno man reikia pasiimti tai, kas manęs jau seniai laukia.
JUSTĖ: Niekada neturėjau rimtų minčių apie keliavimą į šį žemyną. Jeigu kartais apie tai ir pagalvodavau, viskas pasibaigdavo mintimis „kada nors tai tikrai“. Sakyčiau, tai buvo juokais gimęs iššūkis, kurį priėmiau.
Po kokias šalis keliavote?
VINGRA: Pradėjau nuo Argentinos, ten pabuvau tik keletą dienų. Urugvajuje gyvenau 5 mėnesius, tada persikėliau keletui mėnesių į Braziliją ir kelionę baigiau Bolivijoje.
JUSTĖ: Drauge panaršėme po pietinę Braziliją, Boliviją, kai jau likau viena, šiek tiek užkabinau Peru važiuodama pro Titikakos ežerą (magiška vieta), o toliau jau kėliau sparnus į Panamą. Apie pastarąją net nesvajojau, bet štai ji atsirado kelyje, ir tik dėl to, kad į ją buvo pigiausi bilietai. Vėliau, susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms, grįžau į prieš metus lankytą Torontą Kanadoje. Atvirai tariant, buvo gera grįžti į civilizaciją. Kur kelias ves toliau, nežinau.
Ši kelionė turbūt pareikalavo daug santaupų…
VINGRA: Taip, tačiau nesigailiu nė vienos išleistos monetos – pinigai tik įrankis.
JUSTĖ: Lietuvoje sunku taupyti pinigus. Teko dirbti keturis darbus vienu metu: be „We are Mochileras“ (liet. „Keliaujančios merginos“), teko vystyti porą kitų kultūrinių projektų, o naktimis pilstyti gėrimus bare. Prieš pat išvykdama organizavau „Mochilerišką“ blusturgį iš asmeninių daiktų kelionės biudžetui padidinti. Skėtį, kuris buvo kelrodė žvaigždė į blusturgį, vis dar galima pamatyti jo pirkėjos balkone Užupyje, Paupio gatvėje. Nepaisant viso šio indėlio, pinigų pakako tik dviem mėnesiams.
Kokius didžiausius sunkumus teko įveikti?
JUSTĖ: Nuolatinį šaltį ir lietų. Nuoširdžiai pasakysiu – tai tikrai erzina. Pačios kaltos – į Pietų Ameriką išsiruošėme šio žemyno žiemos sezonu. Taip Rio de Žaneiras paskendo lietuje, San Paule lietus paralyžiavo vieną mūsų kelionės dieną, Bolivijoje Santa Kruso skurdas nuolatiniame rūke atrodė kur kas liūdniau, o Ujūnio šaltis tiesiog kaustė naktimis, kai temperatūra nukrisdavo žemiau nulio. Žinoma, mistiškoji Druskos dykuma viską atpirko. Bet atminkite, Bolivijoje nėra įrengto šildymo, dušuose neretai – šaltas vanduo, ir dažniausiai ne kambaryje, kuriame apsistoji. Tekdavo anksti ryte eiti per lauką, kad pasiektume dušą. Aktyviai keliaujant, tai labai vargina ir liūdina.
VINGRA: Nebuvo lengva atlaikyti vienai kitos emocijas. Abi žinojome, ko norime, tie norai ne visada sutapdavo, o dominuoti mėgstame abi. Vienas didžiausių sunkumų buvo susitaikyti su nesaugumo jausmu, ypač prieš pradedant kelionę, kai visi aplink tik ir tauškė apie narkotikus, vagystes ir panašiai. Bet tikroji situacija kiek kitokia, nei įsivaizduojama.
Kuo aplankytos šalys Jus sužavėjo?
VINGRA: Sužavėjo žmonių gyvenimo būdas. Jie tarsi tarp žemės ir kosmoso. Sudėtingas situacijas paverčia į paprastas, tad daug nedepresuoja, geriau iškelia kelių valandų trukmės ugningą dramą, išsilieja ir toliau gyvena kvatodami. Šiaip visos vietos labai skirtingos ir savaip stebuklingos, tad sunku išskirti vos keletą žavių jų bruožų.
JUSTĖ: Aplankytos šalys žavi savo autentika, gamta ir senosiomis kultūromis. Ypač sužavėjo Bolivija. Ten galima rasti visko: nuo Amazonės džiunglių, krioklių ir kalvų iki svaiginančio aukščio kalnų, oranžinio smėlio peizažų, labai pavojingų serpantinų, ugnikalnių ir, žinoma, minėtosios Druskos dykumos – šimtus kilometrų besidriekiančio balto it sniegas ruožo, kur kadaise buvo ežeras. Gamtos įvairovė yra tiesiog stulbinanti. Kelyje galima išvysti besiganančias lamas, mažus kaimelius su nameliais, pastatytais iš molio, ir labai daug indėnų. Tiesa, nelabai tikslu juos vadinti indėnais. Čia, už Atlanto, žodis „indian“ lyginamas su „nigger“, taigi nevartojamas. Tai – senosios etninės grupės su savo kalbomis, tikėjimu ir tradicijomis. Žvelgdama pro autobuso langus, labai dažnai pagaudavau save galvojant: „Ir kokiame gi dokumentiniame filme atsidūriau?..“ Galbūt nuotraukos galėtų pasakyti daugiau.
Kiek truko Jūsų kelionė kartu?
VINGRA: Kartu keliavome mėnesį, bet tai buvo milžiniška pamoka mums abiem. Daug emocijų, ligų, pažinimo ir patyrimo, kurių į žodžius neįdėsi.
JUSTĖ: Startavome gegužės vidury, o su ašaromis išsiskyrėme birželio pabaigoje. Gyvenant rutinoje, ar ji būtų maloni, ar nelabai, – toks laikas būtų labai trumpas. Mes su Vingra kas tris dienas atsidurdavome vis kitame krašte ir įspūdžių bei patyrimų buvo tiek daug, kad šis mėnuo galėtų būti pavadintas puse metų. Kartu išgyvenome labai daug.
Vingra, kodėl nusprendėte kelionės nebetęsti?
VINGRA: Nes pajutau, kad per tuos 9 mėnesius šiam kartui pasiėmiau, ko reikėjo, ir daviau, ką galėjau. Buvau siaubingai pavargusi, tad mėgautis tokia egzotika nebeliko prasmės, nebejaudino tai, dėl ko seniau būčiau iš laimės kūlvirstį padariusi, ir supratau, kad kelionių tinklaraščio kūrimas yra ne tai, ką noriu daryti. Tai buvo nuostabi patirtis, kuri mane daug ko išmokė. Manau, grįžau pačiu laiku, esu labai laiminga dėl tokio savo sprendimo. Kai ateis laikas, vieną dieną aš į tą žemyną grįšiu.
Koks buvo jausmas po devynių mėnesių grįžti į savo šalį? Ar nekyla minčių vėl pakelti sparnus?
VINGRA: Tiesą sakant, kelionė namo buvo sunki – truko apie 3 paras, tad tradiciškai oro uostuose labai stipriai išsiverkiau, taip atsisveikindama su vienu etapu ir atidarydama duris naujam. Grįžus namo apėmė neįtikėtinai keistas jausmas – buvau lyg kitas žmogus: kitaip galvojau, kitaip žiūrėjau, jaučiau… Bet meilė šeimai ir ypatingiems draugams niekada nesikeičia, tad grįžti į jų glėbį buvo labai gera, pasijaučiau kaip niekad saugi. Kol kas sparnai ilsisi, bet manau, kad neilgai trukus vėl bus pakelti, nes tik skirtingos vietos ir kultūros leidžia man kvėpuoti, taip geriausiai jaučiu, kad gyvenu.
Ar ši kelionė Jus abi vienaip ar kitaip pakeitė?
JUSTĖ: Kelionėse reikia būti atviram aplinkai, sutinkamiems žmonėms. Atsidūręs kitoje kultūroje, negali prikišti savo taisyklių, tai būtų kvaila. Tad tenka greitai adaptuotis. O juk net nežinai jų kūno kalbos, žodžių tarp eilučių, nerašytų taisyklių. Nuolat keičiant vietą, kaskart tenka taikytis, mokytis, būti čia ir dabar. To neišmoksi jokiose knygose ar filmuose. Ar tai mane pakeitė, pasakys artimi žmonės, kai grįšiu į Lietuvą. Gal jų akyse pasikeičiau. Viduje jaučiuosi praturtėjusi: kad ir kas nutiktų rytoj, žinau, kad išgyvensiu.
VINGRA: Kaip ir minėjau, jaučiuosi labai pasikeitusi. Geriau pažįstu save, žinau, ko noriu ir ko nenoriu. Jaučiuosi kur kas stipresnė. Kaip niekad vertinu tai, ką turiu, ypač savo laiką, kurį nustojau dalyti visiems paprašiusiems. Esu laiminga, nes daug svajoju, priimu daug sprendimų, daug klystu, labai tikiu ir daug noriu. Nebeliko ribų ir limitų, taisyklės manęs nebeveikia, žinau, kad įmanoma daugiau, nei protas geba įsivaizduoti.
Vingra, sakėte, kad keliaudama supratote, jog negalite daryti nieko, ko nejaučiate. Ar šis supratimas padeda Jūsų dabartiniame gyvenime?
VINGRA: Labai. Gyvenimas per trumpas, kad galėčiau imtis veiklos, kuri atrodo perspektyvi, bet man visai neįdomi. Kam man tai? Emocijos, laimė, džiaugsmas, pozityvumas ir pilnatvės jausmas yra tai, dėl ko gyvenu, o gerai apgalvoti sprendimai dažniausiai būna nuobodūs ir veda rutinos link.
Juste, keliauti vienai turbūt nepalyginamai sunkiau. Kokias užduotis dabar sau keliate?
JUSTĖ: Kelyje surinkome labai daug vaizdo medžiagos. Noriu ja pasidalyti su mūsų sekėjais. Jei bent vienas iš šimto ras kažką naudingo sau – tai bus didelis laimėjimas.
Labai linkiu bent kartą pakeliauti vieniems. Ir tai nebūtinai turi būti tolimi kraštai. Galima nuvažiuoti į Neringą ir pasivaikščioti laukiniame paplūdimyje ar miške. Būdami vieni, pradedame girdėti save, savo mintis, pamatome, kaip reaguojame vienoje ar kitoje situacijoje. Kartais tai gąsdina – aš tikrai nejuokauju. Bet, susidraugavus su savimi, įvyksta stebuklai. Jei pakankamai nuoširdžiai įsiklausai į save, išgirsti to mažojo „aš“, kai buvai vaikas, svajonę. Ji yra ir turi būti mūsų gyvenimo variklis. Siekdami svajonės, galime nuversti kalnus.
Kokių klaidų kitoje tolimoje kelionėje stengtumėtės nebedaryti?
VINGRA: Klaidų buvo daug ir pačių įvairiausių, bet dėl jų dabar esu čia ir jaučiuosi laiminga, dėl nieko nesigailiu, manau, viskas įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti, laiko atgal nesukčiau, o jeigu ir sukčiau, tai valgydama ledus visą šitą istoriją pažiūrėčiau kaip filmą. Kitoje kelionėje stengsiuosi daryti dar daugiau klaidų, nes jos duoda neįkainojamą patirtį.
JUSTĖ: Stengčiausi būti drąsesnė fiksuodama akimirkas. Jos nepasikartoja. Labai dažnai abejodavau – traukti kamerą ar ne. Dabar gailiuosi, kad daug dalykų buvo neužfiksuota. Kita vertus, gyvenimo nenufilmuosi. Kažkas lieka tik tau. Buvome gerai pasiruošusios, tačiau aplinkybės mus triuškino.
Manau, kad kelionės pabaigoje psichologiškai peržengiau visas asmenines ribas. Panamoje, Bokas del Toro saloje, savanoriavau nakvynės namuose, taršomuose liūčių ir vėjų, su kas rytą patvinstančiomis grindimis, 6 cm tarakonais, pažadinančiais naktį, žiurkėmis ir krabais. Sugedo kompiuteris, baigėsi pinigai, darbo paieškos buvo nesėkmingos, internetą rasdavau taip retai, kad likdavau vienui viena, be jokio ryšio su artimu žmogumi. Dabar tai prisiminsiu kaip labai didelę pamoką. Manau, ateityje keliausiu lėtesniais tempais.
Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pasekti Jūsų pavyzdžiu, bet juos laiko daugybė įsipareigojimų? Ką tokios kelionės suteikia žmogui?
VINGRA: Patarčiau pradėti gyventi savo gyvenimą, gyventi dėl savęs, o ne dėl tėvų, visuomenės ar kitų, kurie mano, kad yra vieninteliai teisūs. Esame individai, vienos tiesos nėra, elkitės ir gyvenkite taip, kaip norite jūs! Kodėl turite liūdėti, jeigu galima džiaugtis? Standartai yra iliuzija, ir jūs patys žinote, kad jūsų niekas nelaiko. Truputis drąsos, kuprinė ant pečių – ir gyvenimas įgauna kitą formą, spalvą ir prasmę.
JUSTĖ: Linkiu neatidėlioti savo svajonių. Įsipareigojimų niekada nesumažės, jų tik daugės ir nuo jų atitrūkti bus kur kas sunkiau nei šiandien. Prisiminkite save, kai buvote vaikas. Tai pats tyriausias ir gražiausias žmogus jumyse. Būkite juo, nes visi kiti – jau užimti.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
„We are Mochileras“ archyvo nuotraukos