Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Kelionė į mus stiprinančius prisiminimus

Kelionė į mus stiprinančius prisiminimus

Dabartinio laikmečio realybėje patogiausia keliauti į prisiminimus. Kiek turėsime jaukumo praeities minčių kelionėje, priklauso nuo to, kuriuos kelius ar klystkelius pasirinksime. Bet čia turime malonumą maršrutą susidėlioti savo nuožiūra. Keliauti mintimis į ateitį ganėtinai klampiau. Begalybė nežinomųjų ir sunkiai nuspėjamų viltingų kelių, situacijų, prie kurių turbūt būsime priversti derinti savo galimybes.

Dažnai sklando teiginys, jog ateityje būsime kitokie. Kokie „kitokie“? Ko atsisakysime iš to, ką brandinome tapdami tuo, kas esame, ir ką surasime naujo, dar neapgobto patirtimi? Ar gebėsime sugrįžti į susibūrimus, renginius, kuriuose nebijotume patys dalyvauti? Tolsta dainų šventės data, patyliukais minime mūsų tautos išlikimą ir atgimimą įprasminančias datas. Ankstesniais metais šiuo laikotarpiu net ir mažiausiuose kaimukuose skambėjo bendrai atliekama daina, žodis ar kitas meno mėgėjų saviveiklos akcentas, spinduliuojantis meile ir pagarba savo šaliai. Tai priminimas sau, kad būdami kartu laikome vertybinius savo šalies pamatus. Nesvarbu, kad tai sukurta neapšildytose patalpose, pastatuose, kur niekas neprimena dažų kvapo, techninė įranga verta muziejinių fondų… Vis tiek esame reikalingi vieni kitiems, o kultūros darbuotojo veiklos misija – dalinti save. Sukurto produkto vertinimo skalė viena – kitų nuomonė. Būtų naivu manyti, kad nuomonės turi sutapti, tad visada balansuojama ant siūbuojančio sverto.

Kaime ar miestelyje dirbančio kultūros darbuotojo didžiausias turtas – saviveiklininkas, be jo mėgėjų menas tiesiog neegzistuotų, o kultūros darbuotojo veikla neįsivaizduojama. Dabar šis ryšys sustabdytas. Darbuotojus užklupo iššūkis – laukiant galimybės būti kartu nebūti pamirštiems.

Užpaliečių (Utenos r.) kultūrinė veikla, kaip ir daugelio, persikėlė į „Facebook“ paskyrą. Archyvinė filmuota medžiaga bei nuotraukos atgyja naujai ir namuose uždarytam žiūrovui primena bendrystėje sukurtą miestelio istoriją. Prieš trisdešimt ar dvidešimt metų scenoje pasirodę vaikai šiandien jau augina savo vaikus. Žvelgdami į vyresniuosius matome ir tuos, kurių jau nebėra šalia. Iš juostų suskaitmeninti archyvai žadina nostalgiškus prisiminimus, kai dainavom ar šokom beveik visi, o salė buvo pilna žiūrovų. Deja, filmuotoje medžiagoje užfiksuota ir nebyli istorija, kuo metai arčiau šių dienų, tuo salėje ir scenoje mažiau žmonių. Tad nerimo kupinas klausimas – ar sugrįšime į veiklas, kurios jau iki karantino sunkiai rungėsi su komercija, pompastika, technologijomis, į veiklas, kuriose nėra čia ir dabar apčiuopiamo rezultato ir visada gali skirtis nuomonės.

Užpaliečius vienijanti vėliava plaukia Šventosios upe per Užpalius

Dar vienas užpalietiškos kultūrinės veiklos bilsmas, skatinantis nepasilikti vienatvėje, – tai paroda kultūros pastato languose ir ne kartą patriotinius jausmus žadinusios, per valstybines šventes visus telkusios šešių metrų ilgio vėliavos iškėlimas. Kas metai vis kitose erdvėse užpaliečius ir ne tik vienijanti vėliava šiemet nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios bus matoma atvykusiems į miestelio centrą. Užpalių kultūros namų ir seniūnijos darbuotojams sustrategavus minimaliai kontaktines veiklas vėliava iškelta ant buvusios klebonijos pastato, kuris istorijos tėkmėje ne kartą keitė savo paskirtį. Būta ir ligoninės, kurioje gimė ne vienas dar ir šiandien po Užpalius vaikštantis tikrų tikriausias užpalietis. Dar pastatas svarbus tuo, kad turime nenuginčijamą įrodymą, jog užpaliečiai čia rinkdavosi Vasario 16-ąją. Tai liudija 1923 m. laikraštis su nuotrauka. Tad kaip nesileisti į prisiminimų keliones!? Juolab kai jos siejasi su buvimu kartu, bendra daina, šokiu, įvairius jausmus išsakančiu žodžiu ar paprasčiausiu žvilgsniu į atviras draugo akis.

Prasmingai sudėliotas prisiminimų maršrutas suteikia viltingą polėkį į ateitį, kuri po kelerių metų taps prisiminimais: gal nufilmuotais, gal užrašytais, nufotografuotais, išdainuotais, o gal tik perpasakotais, kuriais su malonu norėsis dalytis.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Ramunės Žemaitienės ir iš Birutės Minutkienės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top