„Ši vasara man kupina tokių įkvėpimų ir atradimų, kuriais privalau pasidalyti, nes, tikiu, kad jie gali ir kitiems suteikti ūpo įgyvendinti savo svajones, užuot sėdėjus vietoje ir gailėjus savęs, suteikti jėgų pagaliau patikėti savo galimybėmis. Pasirinkusi savo kūryboje tvarios mados liniją, aš išsikėliau ir asmeninį tikslą – daugiau laiko skirti gyvam bendravimui, tikroms istorijoms. Vedama šių tikslų, net atradau savo kūrybos mūzas“, – teigia Diana Lucinavičiūtė, prekių ženklo „Adatytė“ įkūrėja.
Ši kūrybinga asmenybė vieną dieną trumpam užvėrė socialinių tinklų duris ir, užuot pabendravusi virtualiai, pakvietė įdomias moteris – įvairių veiklų atstoves – puodelio arbatos, o savo pokalbių akimirkomis pasidalijo su savo sekėjais bei portalo „Lietuvė“ skaitytojais. Viena jų – labai nuoširdi, šilta ir iš širdies kurianti asmenybė, keramikos studijos „Lipdau“ įkūrėja Augustė Maziukaitė.
Mokytojo reikšmė ankstyvosios kūrybos kelionėje
Diana ir Augustė susitinka naujoje, dar dažais kvepiančioje „Lipdau“ studijoje Pilies gatvėje Vilniuje. Šioje kūrybiškoje ir šiluma alsuojančioje erdvėje kruopščiai išdėlioti molio dirbiniai, atrodo, natūraliai sukelia apetitą ir prašosi į namus. Nors Augustė teigia, kad molis ją lydi nuo pat vaikystės, tačiau jos prekių ženklas gyvuoja vos dvejus metus. Keramikė ilgą laiką mokė šio amato kitus. Vieną dieną gimė troškimas sukurti savo gaminių liniją.
Sparčiai šalyje ir už jos ribų populiarėjanti autorė sako, kad jos kelyje iki sėkmingo prekių ženklo vienas svarbiausių žmonių buvo jos pirmoji keramikos mokytoja. Jai kūrėja dėkinga už laisvę kurti ir per molį išreikšti savo pasaulio suvokimą be jokių suvaržymų. „Būdavo ir taip, kad nors pamokos oficiali trukmė tik pusantros valandos, aš įsijautusi užtrukdavau visas keturias ir manęs niekas nestabdydavo“, – savo vaikystės keramikos būrelio vadovę giria A. Maziukaitė.
Didelė žydra lėkštė
„Lipdau“ molio indų kūrėja teigia, kad jai visada labai patiko lipdyti intensyviai ir gaminti ne po porą puodelių per savaitę. Tai merginai leido suprasti, kad nepavyks pasilikti keramikos tik hobiui. Nusprendusi, jog nenori blaškytis tarp įprasto darbo biure ir mėgstamos veiklos, šimtu procentų atsidavė įkurtam verslui lietuvišku pavadinimu „Lipdau“.
Paklausta, koks dirbinys leido suprasti, kad jos veikla įdomi pirkėjui, Augustė sako, kad tai buvo žydra didelė valgomoji lėkštė, kuri iki šiol yra viena populiariausių. Per dvejus metus jos kūryba beveik nepasikeitė. Atsirado daugiau grakštumo, išbaigtumo, lėkštės kiek palengvėjo, tačiau vyrauja tos pačios pasirinktos spalvos ir šiam prekių ženklui būdingos tekstūros.
Nuolatinis troškimas lipdyti
Paklausta, ar pritaria minčiai, kad pavertus hobį darbu niekada nebereikės dirbti, Augustė purto galvą. Autorė teigia, kad jai labai patinka kurti, lipdyti, tačiau norint šioje kelionėje kažko pasiekti būtina lygiai taip pat sunkiai dirbti, kaip ir bet kuriame kitame darbe. Įsikūrusi naujoje studijoje ir įgyvendinusi vieną didesnių bei sunkesnių užsakymų savo veiklos istorijoje, „Lipdau“ įkūrėja sako, kad, nepaisant nuovargio, norisi vėl ir vėl lipdyti, sukurti kažką naujo. Smagiai pamini ir tai, kad dauguma jos klientų lietuviai, tad vyraujanti nuomonė, jog keramikos darbus vertina tik didesnes pajamas gaunantys užsieniečiai, nėra absoliuti tiesa.
Laimė matyti indų gyvenimą
Nors kiekviename versle yra balansas tarp mėgstamų veiklų ir ne tokių širdžiai mielų užduočių, tačiau kalbant su Auguste atrodo, kad ji tikrai mėgaujasi kiekviena savo darbo akimirka. Bandydama įvardyti tamsesnes veiklos puses, ji mini daugeliui įprastus dalykus: nuovargį ir monotoniją, natūraliai atsirandančius vykdant didesnius užsakymus, tvarkant buhalteriją, išrašinėjant sąskaitas.
Kūrėjai itin didelis džiaugsmas matyti savo indus naudojamus. Tai gali būti klientų atsiųstos nuotraukos, didesnės kūrėjų fotosesijos, per kurias jos keramikos dirbiniai naujai atsiskleidžia, įgyja naujų spalvų.
Laisvė kurti
Pašnekovė, paklausta, ar turi laisvę kurti, tvirtu ir jai būdingu ramiu tonu atsako, kad šiuo etapu jaučia turinti pakankamai kūrybinės laisvės. Anksčiau visada jos siekė, ieškojo. Moteris prisipažįsta dabar suprantanti, kad tuo metu, kai kitiems akcentuodavo asmeninės laisvės ir meilės kitam svarbą, nei vieno, nei kito jausmo nepažinojo, o tik turėjo stereotipinį įsivaizdavimą, kas tai yra. Pajutusi užtikrintumą, Augustė džiaugiasi nauju savęs ir laisvės suvokimu.
Kelionėje į sąmoningą vartojimą
Tvarios mados studijos „Adatytė“ įkūrėjos Dianos paklausta apie požiūrį į tvaresnį vartojimą, Augustė sako nesivaikanti ekologiškumo madų ir nevartojanti skambių lozungų apie „zero waste“, sąmoningumą, tačiau šias idėjas labai palaikanti. Pirkimo iš antrųjų rankų, atsakingesnės mados idėjos jai atrodo sveikintinos ir tikrai žalos nedarančios, tačiau save labiau laiko stebėtoja nei akla visų naujų tendencijų puoselėtoja.
Galima sakyti, kad jos kuriami indai iš dalies prisideda prie tokių vertybių diegimo, nes gaminami iš natūralių medžiagų, o žmonės, kurie juos perka, dažnu atveju renkasi apgalvotai, norėdami, kad šie indai sukurtų valgymo ritualus, iš šeimos į šeimą perduodamas tradicijas. To negalima pasakyti apie greito vartojimo arba vienkartinius indus.
„Lipdau“ įkūrėja sako supratusi, kad net trokštamiausi daiktai ar rūbai laimės nesuteikia, tad jiems tiek reikšmės savo gyvenime nebeskiria. Turėdama galimybę rinktis, visada taiko principą „geriau mažiau, bet kokybiškiau“.
Šis pokalbis toks organiškas ir tikras. Diana ir Augustė – dvi nuostabios moterys, kurios randa tiek daug artimo, pažįstamo, kad gali viena kitą suprasti ir be žodžių. Juk dauguma kuriančių žmonių susiduria su tais pačiais džiaugsmais ir tomis pačiomis negandomis, kuriuos artimos sielos gali lengviau išgirsti. Linkime Augustei sėkmingos veiklos naujojoje studijoje, Dianai – įkvėpimo įgyvendinant aplinkai palankius tikslus. O visus skaitytojus raginame pasekti Dianos pavyzdžiu ir daugiau laiko skirti tikriems susitikimams ir realiems arbatos puodeliams, nes juose rasite neišsemiamus išminties ir motyvacijos klodus.