Žmogaus judesys toks įprastas, kad kasdienybėje jį laikome tarsi savaime suprantama organizmo funkcija. Naujausi judesio mokslo tyrimai atskleidžia, kas plačiajai visuomenei dar nedaug žinoma:įdomių sąsajų tarp judesio ir mokymosi.
Aiškėja, kad efektyviausiai mokomės ne monotoniškai kažką kartodami – o per gyvą patyrimą, prisitaikydami ir tyrinėdami. Šios įžvalgos jau keičia ne tik reabilitacijos ar sporto praktikas, bet ir suteikia platesnį požiūrį į žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio.
Apie tai – pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Slaugos fakulteto Sporto medicinos klinikos docente, Sveikatos tyrimų instituto vyresniąja mokslo darbuotoja, kineziterapeute Agne Slapšinskaite-Dackevičiene.
Pasak mokslininkės, mūsų judesiai nėra mechaninis tokių pačių veiksmų kartojimas – tai dinamiška, nuolat kintanti sistema, atspindinti mūsų fiziologiją, emocinę būseną. Kiekvieno mūsų judesiai – unikalūs: net menkiausias mikrojudesys gali veikti kaip unikalus biometrinis identifikatorius – tarsi piršto atspaudas.
Kas nauja atrasta ir konstatuota apie judesį, kuo šios įžvalgos ypatingos?
Judesys yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis – nuo įprastų rytinių veiksmų iki sudėtingos meninės ar profesinės veiklos. Tarkime, kavos puodelį ryte galite paimti tūkstančiu įvairiausių būdų, nes mūsų centrinė nervų sistema turi plačią judesių variaciją.
Tačiau šiuolaikinis mokslas vis aiškiau rodo, kad judesys nėra identiškai pakartojamas procesas.Remiantis Nikolajaus Bernšteino suformuluota idėja „pakartojimas be pakartojimo“, kiekvienas judesio atlikimas pasižymi tam tikru kintamumu, arba variacija.
Net jei tas pats žmogus nuolat atliks tą patį veiksmą, kaskart jis bus šiek tiek kitoks, atsižvelgiant į nervų sistemos būseną, nuovargį, emocijas ar cirkadinius ritmus. Dėl šios priežasties judesys tampa individualus – kaip parašas ar piršto atspaudas.
Šis individualumas turi praktinę reikšmę: kasdienėje patirtyje artimą žmogų dažnai atpažįstame būtent iš judėjimo būdo, specifinių judesių. Pasaulyje judesio analizė jau ganėtinai plačiai taikoma biometrikoje ir kriminalistikoje – tarkime, kai kuriose šalyse žmonėsidentifikuojami vien pagal eiseną.
Gebėjimas varijuoti judesius tiesiogiai susijęs su saugumu ir traumų prevencija. Žmogaus judesių variabilumas – puiki savybė, ji padeda prisitaikyti pasaulyje. Štai vaikai Lietuvoje nuo mažumės pripranta vaikščioti ant plikledžio ar ledo: jų centrinė nervų sistema ir raumenys mokėsi iš tos aplinkos, sąveikavo su ja. O atvykusių iš užsienio ir pirmą kartą Lietuvoje su ledu susidūrusių žmonių centrinė nervų sistema nėra pajėgi išsyk prisitaikyti – ir jie žymiai dažniau pargriūva.
Tačiau jeigu netreniruojame to variabilumo, nebandome atlikti veiksmo kitaip nei mums įprasta – mažiname savo judesio repertuarą, mažėja adaptacijos galimybės ir auga traumų rizika, ypač vyresniame amžiuje.
Variabilumą kaip galimybę galime plačiai taikyti ir reabilitacijos srityje, ir sporto salėje.
Judesys ir mokymasis: kaip jie susiję?
Judesys yra išmokstamas gebėjimas, glaudžiai susijęs su bendrais bet kokio mokymosi procesais. Tačiau tradicinis požiūris, grindžiamas pakartojimu, vis labiau kvestionuojamas.
Repeticinis mokymasis – kai veiksmas kartojamas identiškai – laikomas mažiau efektyviu, ypač vyresniame amžiuje. Pakartojimo būdu mokytis judesių vertėtų, jeigu jums mažiau nei 12 metų. Jei yra daugiau – judesį reikėtų atlikti ne daugiau kaip tris kartus: tada judesyje dar lieka subjektyvios informacijos, kuri yra nauja besimokančiajam.
Moksliniai duomenys rodo, kad per didelis kartojimas mažina naujos informacijos kiekį, todėl mokymasis lėtėja.
Alternatyva – kontekstinė interferencija ir diferencinis mokymasis. Šie metodai remiasi variacija: keičiama aplinka, užduotys, judesio atlikimo būdai. Diferencinis mokymasis, pristatytas prof. Wolfgango Schoellhorno, skatina sistemą saviorganizuotis, išlaikant aukštą „subjektyvios informacijos“ lygį – tai yra tai, kas besimokančiajam nauja.
Svarbu ir tai, kad judesio mokymasis nėra linijinis: net iš naujo mokantis anksčiau įvaldytą judesį, jis atliekamas kitaip, nes pasikeičia tiek kūnas, tiek patirtis. Pavyzdžiui, jei lankėtės sporto klube ar pas kineziterapeutą, ir po ilgokos pertraukos jau esate visiškai pamiršę tam tikrą judesį – vėl grįžę jo mokysitės visiškai kitaip, nei pirmąjį kartą. Kaip sakė Heraklitas, į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
Šis, diferencinis, judesių mokymosi metodas iš sporto į reabilitacijos sritį persikėlė 2009 m. Kaip matome, mokslinės žinios į kasdienę praktiką keliauja kartais ir dešimtmečiais: Lietuvoje ir netgi Europoje, metodas – vis dar per mažai žinomas.
Beje, diferencinis mokymasis taikytas ir kitoms mokymosi sritims, tarkime, Vokietijos mokyklose šiuo metodu vaikai buvo mokomi rašyti. Vietoje vieno „teisingo“ modelio vaikams buvo sudaromos įvairios sąlygos eksperimentuoti – skirtingi rašymo pviršiai, rašymo priemonės, kūno padėtys. Siekta, kad visa tai išmėginęs ir sukaupęs labai įvairios ir skirtingos rašymo patirties, vaikas pats atrastų sau tinkamiausią judesio modelį, atrastų, kas optimalu jo centrinei nervų sistemai ir jo raumenynui.
Šis požiūris remiasi sistemų teorija, neurofiziologija ir reformine pedagogika (Ž. Ž. Ruso, F. Fröbelio, M. Montessori idėjomis), akcentuojančiomis individualią patirtį ir turtingą mokymosi aplinką.
Kur link šioje srityje suka pasaulinis mokslas, į ką telkiamas didžiausias dėmesys?
Šiuolaikinis judesio mokslas vystosi dviem kryptimis: technologijų integracijos ir subjektyvios informacijos analizės. Šiuo atžvilgiu išgyvename tikrą revoliuciją.
Pažangios technologijos – 3D judesio fiksavimo sistemos, nešiojami sensoriai, dirbtinis intelektas – leidžia analizuoti ne tik judesio parametrus, bet ir sudėtingesnius rodiklius, tokius kaip fluktuacijos. Jos gali veikti kaip biomarkeriai, padedantys diagnozuoti ar stebėti ligas, pavyzdžiui, Parkinsono.
Kas vyksta, tarkime, analizuojant tą pačią eiseną? Galime matyti ne tik žingsnio ilgį, greitį, amplitudę, vertinti gydymo veiksmingumą, bet ir stebėti vadinamąsias fluktuacijas – biomechaninio signalo virpesius. Jeigu žmogus serga Parkinsono liga, šie virpesiai skirsis nuo sveikų žmonių. Šį reiškinį tyrinėjantis profesorius Jeffrey Hausdorffas iš Tel Avivo universiteto teigia, kad fluktuacijos – ne koks papildomas triukšmas, o biomarkeris, padedantis identifikuoti pirmuosius „šąlančios“ eisenos, būdingos Parkinsono ligai, požymius.
Stebint skirtingų mokymosi būdų veiksmingumą, taikomi encefalogramos tyrimai atskleidžia, kaip keičiasi smegenų aktyvumas, kaip jos sužadinamos arba slopinamos judesio metu, kas vyksta po treniruotės, kuri buvo taikoma diferencinio mokymosi metu.
Kita svarbi kryptis – subjektyvios patirties vertinimas.Vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip žmogus jaučia savo kūną ir kaip interpretuoja judesį, kaip geba pajusti, kas vyksta kūne, atpažinti naują informaciją ir ją panaudoti prisitaikymui. Šis gebėjimas laikomas esminiu tiek mokymuisi, tiek aukšto meistriškumo sporte.
Objektyvi užduotis visiems gali būti ta pati – pavyzdžiui, pereiti gimnastikos buomą, tačiau subjektyvi patirtis skirsis iš esmės: profesionaliam sportininkui tai bus beveik automatinis veiksmas, mažiau patyrusiam žmogui – sudėtinga užduotis, o aukščio bijančiam asmeniui – galbūt net traumuojanti patirtis.
Todėl terapeutui, treneriui ar mokytojui svarbu ne tik matuoti judesį, bet ir suprasti, kaip žmogus jį patiria, o tinkamai parinktos nedidelės kliūtys gali padėti atskleisti, koks mokymosi metodas konkrečiam asmeniui tinkamiausias.
Apibendrinant – judesys ir mokymasis yra neatsiejami procesai, priklausomi nuo pradinių sąlygų ir nuolatinės kaitos. Net nedideli pokyčiai gali reikšmingai paveikti judesio atlikimą, ypač ankstyvame mokymosi etape. Todėl svarbiausia ugdyti gebėjimą varijuoti, prisitaikyti ir tyrinėti. Mokymasis vyksta ne per mechaninį kartojimą, o per gyvą patyrimą – kelią, kuris pats savaime tampa tikslu.