Ar perspektyvu mokytis kinų kalbos? Kokių klaidų nedaryti bendraujant su kinais? Kaip užmegzti verslo ryšius su Kinija arba kaip įtikti jos turistams? Atsakymus į šiuos ir kitus su šia Azijos valstybe susijusius klausimus nesunkiai randa dešimt metų Kinijoje gyvenanti Indrė Balčikonytė-Huang. Lietuvė, kuriai teko dirbti su daugybe įtakingų, garsių žmonių, sutiko pasidalyti savo istorija, patirtimi ir įžvalgomis.
Nuo moksleivių mainų programos Prancūzijoje iki kinų kalbos studijų
Susidomėjimą Kinija Indrė pajuto paauglystėje po vieno vos kelias minutes trukusio pokalbio, ir vėlesni įvykiai ją vis labiau artino prie šios šalies. „Geriausias mokyklos laikų draugas labai „sirgo“ Japonija. Kartą supažindino mane su savo tuomečiu japonų kalbos mokytoju dr. Martynu Šiaučiūnu-Kačinsku. Mūsų pokalbis tetruko porą minučių, bet jo žodžiai apie Kiniją įstrigo visam laikui ir sužadino susidomėjimą, – prisimena pašnekovė. – Neįtikėtina, bet kai neseniai išėjau iš darbo ir ėmiau galvoti apie literatūros vertimus, gyvenimas vėl suvedė su Martynu, kuris jau daug metų gyvena Pietų Korėjoje ir yra profesionalus vertėjas. Tokius įvykius priimu šiek tiek „kiniškai“ – prietaringai – kaip ženklą, kad mano gyvenime yra tam tikri tęstinumai ir kad einu tinkama kryptimi.“
Dar būdama moksleivė Indrė dalyvavo mainų programoje Prancūzijoje. Gyveno mažame miestelyje netoli Paryžiaus. Licėjuje jos mylimiausia mokytoja buvo paryžietė, ką tik baigusi filosofijos doktorantūros studijas Sorbonoje. Ši laisvai kalbėjo kiniškai: užaugusi Paryžiaus kinų kvartale ir žaisdavusi su kinų vaikais, vėliau ji išmoko ir skaityti bei rašyti kiniškai. Kartais ji užrašydavo ant lentos kokį kinišką rašmenį ir papasakodavo, iš kokių dalių jis sudarytas ir ką jos reiškia. „Vėpsodavome išsižioję: visa tai įsiminti atrodė antžmogiška“, – vieną pirmųjų susidūrimų su kinų kalba prisimena Indrė.
Prancūzijoje ji daug laiko praleido žiūrėdama filmus iš viso pasaulio. Lietuvei itin patiko vadinamosios penktosios kartos kinų režisierių darbai: dažniausiai jie į ekranus nukeldavo geriausius šiuolaikinės kinų literatūros kūrinius. „Atradau kultūrą, kuri yra archajiška, sunki, nelengvai atsiverianti, tačiau taip pat gaivališka, galinga, poetiška, subtili. Norėjau suprasti daugiau. Pradėjusi studijuoti kinų kalbą ir ekonomiką Londono Rytų ir Afrikos studijų mokykloje, pasijutau atsidūrusi savo vietoje“, – sako pašnekovė.
Antraisiais studijų metais (2008–2009) mergina išvyko į Pekiną dalyvauti mainų programoje vietiniame universitete. Tai buvo vieni spalvingiausių jos gyvenimo metų. Per tą laiką Indrė labai pamilo Kiniją, todėl būtinai norėjo sugrįžti. Baigusi studijas Londone, taip ir padarė.
Vertybių skirtumai
Indrė pasakoja, kad atvykus į Pekiną ją žavėjo beveik viskas. „Kažkas man yra sakęs, kad pirmi metai Kinijoje – tarsi ilgas medaus mėnuo. Ir jis buvo teisus. Nuo pat pirmos dienos gyvenau su vietiniais – nėriau į pekinietišką gyvenimą. Daugybė miestų Kinijoje kone niekuo nesiskiria: vienodos gatvės, panašūs pastatai, tos pačios parduotuvės, iškabos. Bet Pekino nesumaišysi su niekuo, jis ypatingas. Gal skambės keistai, bet šis miestas turi labai stiprų atviros erdvės jausmą, kitaip nei Šanchajus ar Honkongas, jis gana mažai iškilęs į aukštį, bet labai išsikerojęs į plotą. Po didžiuliu Pekino dangumi gyvenantys vietiniai savo šalyje garsėja ne tik savotišku akcentu, kurio neišgirsi daugiau niekur, bet ir ypatingu gyvenimo būdu bei charakteriu. Nors ir gyvena megapolyje, tikri pekiniečiai yra atlapaširdžiai, šiek tiek stačiokai, moka mėgautis gyvenimu, mėgsta ir kitus to pamokyti. Pekine pragyvenau ne taip jau ilgai – ketverius metus. Bet iki šiol save laikau labiau pekiniete nei šanchajiete“, – pasakoja lietuvė, jau šešerius metus gyvenanti Šanchajuje.
Pirmąkart atvykusi į Kiniją Indrė viską vertino per vakarietišką vertybių prizmę. Anot jos, kad suvoktum, jog Azijoje, ypač Kinijoje, kultūros pagrindą sudaro kitokios vertybės, teorinių žinių, įgytų studijose, neužtenka, reikia savo kailiu viską patirti, ir ne kartą. Bėgant metams ji suprato, kad kinams svarbiausia stabilumas, ramybė, realus gerovės augimas, atsakomybė šeimai, pagarba vyresniems ir rūpinimasis jaunesniais. Pasak jos, tai nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog kitokia vertybinė bazė, kuri valdo kinų kolektyvinę sąmonę ne dešimtis, o tūkstančius metų. Tačiau dvidešimtojo amžiaus įvykiai taip pat paliko gilią žymę. „Kultūrinė revoliucija ir perėjimas į rinkos ekonomiką išlaikant politinę santvarką sukėlė vertybinę krizę. Miestuose trūksta bendruomeniškumo, pasitikėjimo kitais, o nemažai kinų visai nesidrovės pasakyti, kad svajoja tik praturtėti“, – kitą Kinijos visuomenės pusę apibūdina Indrė.
Darbas su garsiais ir įtakingais žmonėmis
Baigusi studijas Londone ir apsigyvenusi Kinijoje, mergina ėmėsi įvairių veiklų. Tarpininkavo verslininkams, kelerius metus dirbo Honkongo kapitalo įmonėje, ruošiančioje specializuotus mokymus Kinijos kompanijų darbuotojams ir vadovams. „Kinams, net ir gerai kalbantiems angliškai, vis dar sunku perprasti tarpkultūrinius niuansus, sunku rasti temų lengvam pokalbiui su vakariečiais ar tinkamai pajuokauti, o tai labai svarbu žmonėms, kurie ruošiami vadovų ar tarptautinėms pozicijoms“, – sako pašnekovė. Šiame darbe ji susipažino su begale įdomių žmonių. „Teko dirbti su Kinijos pramonės ir prekybos banko, tuo metu didžiausio pasaulio banko, vadovybe, su multimilijonierių anglies kasyklų savininkų šeima, vienu garsiausių kino prodiuserių, keliais režisieriais, kylančia popžvaigždute, – vardija ji. – Su daugeliu iki šiol palaikau šiltus ryšius.“
Dirbant šioje kompanijoje didžiausią įspūdį Indrei paliko vyresnės kartos vadovų kuklumas ir erudicija. Anot pašnekovės, jie dažniausiai labai apsiskaitę: klasikinės kinų kultūros, istorijos ir literatūros išmanymas Kinijoje yra kone vadovo ženklas, ir prie geros arbatos jie yra linkę šiomis žiniomis pasidalyti su užsieniečiu, jausdami, kad atlieka tam tikrą šviečiamąją misiją.
„Atsimenu, Pekine verslą sukūręs bičiulis vakarietis pasakojo, kaip pradžioje teko investuoti kosminę sumą į brangų kostiumą. Jis dirbo su užsienio firmomis, o užsienio klientams buvo svarbu, kad atrodytum turtingas: tai rodo, jog tavo įmonė klesti. O kinai kartais juokauja, kad, jei ieškai firmos vadovo, reikia žiūrėti, kuris žmogus biure apsirengęs prasčiausiai. Gal kiek sutirštinta, tačiau dirbdama su kinais vadovais įsitikinau, kad tame yra tiesos. Vyresnės kartos vadovai dažniausiai atrodo ir elgiasi kukliai, nedaugžodžiauja, stengiasi kone nekristi į akis. Kinai žino, kad akivaizdžią prabangą labai lengva imituoti, dėmesys atneša daugiau žalos nei naudos, o kuklumas tradiciškai yra viena iš labiausiai vertinamų savybių. Jaunoji karta vakarietiškesnė, linkusi demonstruoti materialinę sėkmę, įvairius statuso simbolius: nuo riboto leidimo sportinių batelių iki prabangių automobilių“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.
Kinų literatūros studijos ir pagalba kuriant Lietuvos įvaizdį
2014 metais nutekėjusi į Šanchajų (iš čia kilęs jos vyras) Indrė nusprendė įgyvendinti svajonę studijuoti kinų literatūrą. Įstojo į prestižinį Šanchajaus Fudan universitetą studijuoti moderniosios ir šiuolaikinės kinų literatūros magistrantūroje. Anot jos, ši literatūra yra labai jauna, daug ką perėmė iš Japonijos ir Europos modernizmo. Studijos vyko kinų kalba kartu su kinų studentais. Studijų metu Indrė tyrė, kaip anglakalbės ir prancūzakalbės šalys vertina Kinijos avangardo literatūrą.
Prieš įsisiautėjant koronavirusui Indrė dirbo kitos Kinijos senbuvės Linos Bartusevičiūtės Šanchajuje įkurtoje konsultacijų įmonėje LITAO strateginės komunikacijos vadove. Ši įmonė, skatindama geresnį tarpkultūrinį supratimą, padeda užsienio įmonėms ir prekių ženklams, tarp jų ir daugybei Lietuvos gamintojų, įžengti į Kinijos rinką. „Mano darbas apėmė visokiausių formų komunikaciją. Ką ir kaip galime pasakyti kinams, kad sukurtume stipraus partnerio įvaizdį, kaip prisitaikyti prie rinkos nepaaukojant savo prekių ženklo tapatybės ar vertybių, kaip vartotojams įtikinamai papasakoti savo istoriją – tai klausimai, kuriuos kasdien padėjau spręsti klientams“, – pasakoja pašnekovė.
Dirbdama LITAO, ji prisidėjo prie „Verslios Lietuvos“ projekto, skirto Lietuvos įvaizdžiui kurti Kinijos interneto erdvėje („WeChat“ socialiniame tinkle), verslo ryšiams tarp Lietuvos ir Kinijos skatinti, padėti Lietuvos gamintojams. „Projektui įgyvendinti sukūrėme Lietuvos nacionalinę „WeChat“ paskyrą „Focus on Lithuania“. Joje kinų internautams pasakojome apie Lietuvą įdomių žmonių istorijomis, pristatėme Lietuvos įmones ir patraukliausias verslo galimybes. Vis daugiau lietuvių nori Kinijos rinkai pasiūlyti savo produktus ar paslaugas. Bėda ta, kad šie prekių ženklai nežinomi, neatpažįstami, neturi į ką atsiremti. Jiems ta pradine atrama gali tapti Lietuva, kaip kilmės šalis. Todėl strategiškai pasakojome kinams apie Lietuvą, norėdami, kad jie geriau mus pažintų. Pažinus atsiras ir motyvacija įsigyti lietuviškų produktų.“
Indrė pristato Lietuvos nacionalinės „WeChat“ paskyros strategiją ir 2019 metų rezultatus „Versliai Lietuvai“ ir kitoms institucijoms 
Indrė veda seminarą Lietuvos įmonėms apie tai, kaip efektyviai prisistatyti kinų partneriams
Kalbinti tokie žmonės kaip keliautojas Jokūbas Laukaitis, krepšininkai Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas, režisieriai Rimas Tuminas ir Gabrielė Tuminaitė, fotografė Neringa Rekašiūtė ir kiti. Anot Indrės, pavyko pasiekti puikių rezultatų: lietuvius gyrė ne tik kinai, bet ir kitų šalių atstovai, žavėjosi aktyvumu; sulaukta daug konkrečių užklausų dėl verslo ryšių su mūsų šalimi.
Ko reikia kinų turistams
Kai pasaulis išsivaduos iš pandemijos gniaužtų, Lietuvos atvykstamojo turizmo atstovai ir toliau suks galvas, kaip pritraukti į šalį kuo daugiau užsienio turistų. Paklausta, kas labiausiai žadintų kinų susidomėjimą Lietuva, kaip kelionių kryptimi, Indrė visų pirma pabrėžia tikslingą, taiklią ir tęstinę komunikaciją apie Lietuvą kinams priimtinais kanalais ir stiprią partnerystę su kinų išvykstamojo turizmo organizatoriais. O toliau esminis dalykas – užtikrinti, kad į Lietuvą jau nuvykusiems kinams viskas eitųsi kuo puikiausiai. Jų rekomendacijos draugams bus geriausia reklama. „Kinams keliaujant svarbiausi du dalykai: saugumas ir komfortas, – pabrėžia pašnekovė. – Turint omeny pirmąjį, anksčiau Lietuva galėjo pasidžiaugti tuo, jog pas mus nebūna terorizmo išpuolių ir stichinių nelaimių. Dabar reikės pažiūrėti, kaip suvaldysime antrąją koronaviruso bangą. Praėjus pasaulinei pandemijai, kinai dar ilgai nesiverš niekur keliauti, o kai ryšis, rinksis šalis, kurios susitvarkė geriausiai.“
Jos manymu, Lietuvą rinktis labiausiai bus linkę vyresnio amžiaus, išsilavinę keliautojai, kurie turi šiek tiek žinių apie mūsų regioną, o gal ir sentimentų. Kita didžiausia grupė galėtų būti Europoje studijuojantis kinų jaunimas. „Abi šios keliautojų grupės jau yra buvusios ir Paryžiuje, ir Romoje, ir Prahoje, juos nustebinti galima tik išskirtiniu dėmesiu, paslaugų kokybe ir tuo, kas unikalu: baltiška kultūra, mūsų gamta, istorija“, – pažymi pašnekovė.
„Pranašumą įgausime, jei pasiūlysime efektyvumą, greitį. Tai senojoje Europoje vis dar yra silpnoji aptarnavimo srities grandis, bet Kinijoje, kur pastaraisiais metais labai sparčiai vystėsi ir išplito technologijos, žmonės pripratę reikalus tvarkyti ir paslaugas įsigyti greitai, nuskenavę QR kodą, savo veidą ar nykščiu spustelėję telefoną. Mažiausiai, ką galėtume užtikrinti, tai galimybė atsiskaityti mobiliaisiais mokėjimais „WeChat“ bei „AliPay“ platformose ir komunikacija kinų kalba, toliau – kad visa informacija būtų prieinama „WeChat“ platformoje. Lietuva galėtų turėti savo turizmui skirtą „WeChat“ mini programėlę, kurioje būtų galima ne tik viską sužinoti, bet ir, pavyzdžiui, iškart įsigyti bilietų į ekskursijas, renginius“, – įžvalgų ir patarimų pažeria komunikacijos stratege dirbusi lietuvė.
Ji atkreipia dėmesį, kad kinai dar tik nedrąsiai pradeda atsiskirti nuo didelių grupinių turų ir į keliones vykti patys. „Kinai paprastai nepanašūs į vakariečių keliautojus, kurie mėgsta viską susirankioti ir susiplanuoti patys. Tokie turistai pasiryžę daug išleisti, kad viskuo būtų pasirūpinta: prabangus automobilis su vairuotoju, kiniškai kalbantis gidas ir lanksti programa. Atsikeliu, pavalgau pusryčius ir į mašiną, o toliau nesuku galvos“, – kinų turistą apibūdina pašnekovė.
Mokėti vien kalbą negana
Šiandien, be daugybės kitų kalbų, Lietuvoje siūlomi ir kinų kalbos kursai. Paklausta, ar lietuviams mokytis kinų kalbos perspektyvu, Indrė išsako savo nuomonę: „Pirmajame kinų kalbos bakalauro studijų kurse Londone buvo nemažai studentų, kurie čia stojo, nes kinų kalba buvo laikoma „perspektyvia“ specialybe. Didžioji dalis jų perėjo į kitas specialybes dar neįpusėjus pirmajam semestrui. Per metus mūsų kursas susitraukė per pusę. Reikalas tas, kad kinų kalbą gerai išmokti yra sunku, ypač jei į priekį veda tik pragmatizmas. Čia reikia truputį pamesti galvą, kitaip labai greitai nusibos mokytis šimtus rašmenų ir bandyti įsiminti kiekvieną brūkšnelį bei taškelį. O tai dar tik pradmenys – rašytinė, formali, literatūrinė kalbos labai skiriasi nuo tos buitinės kinų kalbos, kuria restorane užsisakysite maisto ar pasakysite taksi vairuotojui, kur jus vežti. Kitaip tariant, mokytis kinų kalbos yra perspektyvu tada, kai motyvuoja aistra kalbai ir didelis smalsumas, kai norima kalbą įvaldyti aukštu lygiu.“
Anot Indrės, kalbos mokėjimą reikia derinti su kitais įgūdžiais. Mat jau dabar vien tik kalbos mokėjimas nesukuria didelės vertės, o po penkerių ar dešimties metų bus dar kitaip. „Didžiuosiuose Kinijos miestuose vaikai mokomi anglų kalbos vos pramokę šnekėti, bet, augant kinų savivertei ir pasitikėjimui savimi, jiems vis labiau patinka žaisti pagal savo taisykles ir, kai gali, kalbėti savo kalba. Tačiau reikės turėti ką dar, be kalbos, kinams pasiūlyti, ir tai bus sunkioji dalis. Atsimenu, vos prieš penkerius metus skaičiau „Harvard Business Review“ straipsnį pavadinimu „Kodėl Kinija nesugeba inovuoti“. Dabar jis kelia šypseną“, – sako pašnekovė.
Huangpu upė, Šanchajus
Ar tikrai ši kalba toks kietas riešutėlis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, teiraujuosi Indrės. „Turiu draugų užsieniečių, kurie, daug metų pragyvenę Kinijoje, kiniškai kalba visai neblogai, bet nemoka beveik nieko perskaityti ir tuo labiau užrašyti. Reikalas tas, kad išmokti susišnekėti visai nesunku: kinų kalboje labai mažai gramatikos, – paaiškina. – Tie, kas moka prancūzų, vokiečių, rusų kalbas, o tuo labiau mes, lietuviai, galime šiek tiek pasipiktinti, kad kalba, kurioje nėra nei vienaskaitos ir daugiskaitos, nei giminių, nei linksnių, nei laikų ar nuosakų, yra laikoma sunkiausia pasaulyje! Bet viską apsunkina rašto ženklai, kurie padaro kalbą labai hermetišką ir kurių teks išmokti bent porą tūkstančių. O pats sunkiausias dalykas, mano nuomone, yra skirtingi kalbos stiliai: oficiali, formali kalba labai skiriasi nuo šnekamosios.“
Indrės nuomone, geriausias būdas išmokti kinų, kaip ir bet kokią kitą, kalbą yra visa galva į ją nerti: ne tik mokytis, bet ir kasdien bent truputį paskaityti, žiūrėti filmus, serialus, klausytis muzikos, bendrauti, draugauti ta kalba, gyventi su kinais. „Bet reikia būti atsargiems! – perspėja ir dalijasi patirtimi: – Paskutiniais studijų metais Londone ieškojau naujo būsto ir nusprendžiau vėl apsigyventi su kinais: norėjau kuo daugiau vartoti kalbą. Išsinuomojau kambarį dideliame name, kur gyveno dešimt žmonių. Pasirodo, jie buvo iš pietinės Fudziano provincijos, kur kalbama kitu dialektu, ir mandarinų tarme kalbėjo kur kas blogiau negu aš (šypsosi). O draugė amerikietė pirmą kartą kinų kalbos mokytis nuvyko į tolimą Junanio provinciją. Paskui kelerius metus kalbėjo su pietvakariuose gyvenančioms etninėms mažumoms būdingu akcentu.“
(Ne)atleistinos klaidos
Dažnai vykstame į užsienio šalis bent šiek tiek pasidomėję etiketo taisyklėmis, tradicijomis. Tačiau, pripažinkim, visko žinoti neįmanoma. Paklausta, kokių etiketo klaidų kinai nelinkę atleisti svetimšaliui, ko reiktų vengti turistams, Indrė tikina, kad kinai užsieniečiams atlaidūs: „Jie žino, kad Vakaruose daug kas yra kitaip, jiems patiems dažnai sunku perprasti, kaip tinkamai elgtis užsienyje, todėl ir užsieniečių etiketo klaidų nesureikšmins, tiesiog nuoširdžiai džiaugsis jų draugija.“
Tačiau, pasak pašnekovės, kinai nepakęs, jei kritikuosite Kiniją, net jei dėl tų pačių dalykų patys ją kritikuoja draugų kompanijoje. Šiuo atveju tai, kas leistina kinui, neleistina svetimiems. Kinams labai svarbus „veidas“ – aplinkinių pagarba, pripažinimas, todėl bet kokia kritika jiems itin skaudi.
Anot Indrės, nereikėtų kelti šalies integralumo klausimo: net didžiausias valdžios kritikas liks jūsų nesupratęs, nes kalbėti apie Taivano, Honkongo, Tibeto ar Sindziango nepriklausomybę kinams yra tas pats, kaip aiškinti lietuviams, kad Žemaitija turėtų būti laisva ir nepriklausoma. Tuo labiau kad dažnas užsienietis apie tai, kaip susiformavo daugelis tų teritorijų, nežino beveik nieko. „Draugė, kuri išsakė griežtą nuomonę Honkongo klausimu, nežinojo, kada, kaip ir kodėl jis buvo atitekęs Britų imperijai, mažai žmonių ką nors žino ir apie Taivaną. Istorija neturi nulemti ateities, bet, norint prasmingai diskutuoti, tai yra pagrindas, kurį reikia turėti. Jei toks pokalbis su kinais vis dėlto įvyks, greičiausiai pašnekovas viską mandagiai išklausys, tačiau santykiai bus sugadinti, ir jis gali vengti toliau su jumis turėti reikalų, – perspėja pašnekovė. – O jei tai jūsų artimas bičiulis, tai jis tiesiai šviesiai pasakys, ką mano.“
Smulkmenos, kurių Indrė pataria vengti: nedovanokite laikrodžių (kinų kalboje tai skamba kaip „išlydėjimas į paskutinę kelionę“, o kinai labai prietaringi); atkreipkite dėmesį į tai, kaip naudojate lazdeles. Jokiu būdu nesmeikite jų statmenai į ryžių dubenėlį (primena mirusiesiems skirtus smilkalus). Beje, jei dar neįgudote valgyti lazdelėmis, drąsiai prašykite vakarietiškų įrankių – kinai tikrai neįsižeis. Mažesniuose restoranuose ne visada jų turės (gausite tik šaukštą), bet nesijaus įžeisti.
Pati Indrė, pragyvenusi Kinijoje dešimt metų, kartais sulaukia vyro ir draugų pajuokavimų, kad yra kiniškesnė už kinus. „Nors tai ne visai tiesa, dalį elgesio, mąstysenos per tiek laiko tikrai perėmiau ir jaučiu, kad vartodama skirtingas kalbas tampu truputį kitu žmogumi, – sako ji. – Daug išmokau iš savo anytos, kuri yra puikiausias aukščiausio lygio kiniško etiketo ir gerų manierų pavyzdys. Dabar retkarčiais pagaunu save elgiantis net per daug „kiniškai“.“
Indrė sako ilgai neįpratusi, kad sulaukus komplimento mandagu primygtinai jį atmesti, o nenorint atsakyti į klausimą galima jį tiesiog praleisti pro ausis. Vis dar nepripranta, kad bet ką, pavyzdžiui, maistą, gėrimus, reikia svečiams siūlyti bent tris kartus, nes pirmuosius kartus dažniausiai iš mandagumo atsisakoma, net jei vaišių norisi, ir laukiama tolesnių raginimų.
Kitas dalykas, kurį lietuvei teko patirti savo kailiu, – užsieniečiai klaidingai mano, kad kinai nesupranta ironijos ir sarkazmo. „Kinams juos sunku „pagauti“ tik užsienio kalbomis, o kinų kalboje ironija, ypač autoironija, klesti – tik tokiu atveju jos dažniausiai nesupranta užsieniečiai“, – paaiškina.
Ritan parkas, Pekinas 
Dangaus šventykla (Tiantan), Pekinas 
Anji bambukų giria 
Anji kalnai 
Televizijos bokštas Šanchajuje 
Vaizdas iš antro aukščiausio pastato pasaulyje, dangoraižio „Shanghai Tower“
Tiesia tiltus tarp kultūrų
Indrės žiniomis, Kinijoje gyvena apie tris šimtus lietuvių, kai kurie čia įsikūrę jau dvidešimt metų. Tarp jų yra daug aktyvių mūsų šalies ambasadorių, kurie savo aplinkoje dalijasi naujienomis apie Lietuvą. Tačiau mūsų kraštui ambasadoriauja ne vien tautiečiai. Pašnekovė pažįsta ne vieną kiną, mylintį Lietuvą. „Didžiausias žinomas „garbės lietuvis“ yra mano geras bičiulis, Tiandzino verslininkas Francis Liu. Jo tėvai dešimtajame dešimtmetyje Panevėžyje turėjo verslą, jis ten praleido paauglystę, lankė lietuvišką mokyklą ir iki šiol fantastiškai kalba lietuviškai. Jo prisiminimus apie Lietuvą ir paauglystės nuotykius Panevėžyje teko aprašyti Lietuvos nacionalinėje paskyroje „WeChat“, didžiausiame socialiniame Kinijos tinkle. Nors jau dvidešimt metų nebegyvena Lietuvoje, Francis iki šiol svajoja ten sugrįžti“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, tarp keliolikos kinų studentų, studijuojančių lietuvių kalbą Kinijoje, dideliu talentu ir aistra Lietuvai išsiskiria Jūratė Yu Xi. Ši iš anglų ir lietuvių kalbų į kinų kalbą yra išvertusi begalę tekstų apie Lietuvą ir jos kultūrą. Indrė kartu su Jūrate dirbo LITAO konsultacijų įmonėje, o dabar vėl kartu darbuojasi – iš lietuvių kalbos į kinų kalbą verčia Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“. Kūrinys ruošiamas šių metų Pekino „Fringe“ festivaliui, kur jo skaitymą (tai atliks kinų aktoriai) nuotoliniu būdu režisuos Oskaras Koršunovas. „Darbą redaguoja ir mus konsultuoja filosofas dr. Vytis Silius, o pats projektas vykdomas kultūros atašė Pekine Tomo Ivanausko ir Lietuvos kultūros instituto iniciatyva. Man didelė garbė ir be proto smagu dirbti su tokiais žmonėmis. Tomas jau planuoja kitus vertimus iš lietuvių kalbos. Negalėjau susapnuoti, kad versiu lietuvių literatūros kūrinius į kinų kalbą! Tai yra fantastiška patirtis“, – džiaugiasi Indrė.
Praeitais metais jai buvo patikėta užduotis britų leidėjui „Kuperard“ parašyti nedidelį gidą apie Kinijos kultūrą, etiketą ir šiuolaikinę visuomenę „China – Culture Smart: The Essential Guide to Customs & Culture“. Knyga skirta keliautojams, kurie į šalį vyksta pirmą kartą ir norėtų pažinti kasdienį kinų gyvenimo būdą, suprasti jų pasaulėžiūrą, išvengti šiurkščių etiketo klaidų. Gidas kitąmet pasirodys Jungtinės Karalystės, JAV ir Kanados knygynuose.
Pašnekovė išduoda, kad didžiausia jos profesinė svajonė yra versti literatūrą, kuri pasiektų skaitytojus. Jos manymu, yra daug puikių šiuolaikinių kinų romanų, kurie tikrai sulauktų Lietuvos skaitytojų dėmesio. „Dabar pats geriausias laikas: jaučiu, kad žmonės vis labiau domisi Kinija, bet jos pažinti esant Lietuvoje neįmanoma – nebent į ją nukeltų geros knygos puslapiai. Be to, jau turėjome išaugti iš antrinių vertimų, tuo labiau kad gerai kinų kalbą įvaldžiusių lietuvių ne tiek mažai“, – sako ji.
Studijuodama magistrantūroje Indrė tyrinėjo Yu Hua kūrybą. Tai vienas žymiausių kinų rašytojų, dažnai minimas tarp galimų Nobelio literatūros premijos laureatų. Jo kūriniai išversti į bene keturiasdešimt kalbų, o romanas „Huozhe“ („Gyventi“), išleistas 1994 metais, vis dar kasmet patenka į Kinijoje perkamiausių grožinės literatūros kūrinių dešimtuką. Pirmajam vertimui Indrė pasirinktų būtent šią knygą. „Tai absoliuti šiuolaikinė klasika. Nedideliame romane su švelnumu ir humoru pasakojama, kaip palaidūnas žemvaldžio sūnus, pralošęs šeimos turtą ir tapęs paprastu valstiečiu, patenka į didžiųjų dvidešimtojo amžiaus sukrėtimų centrą. Ši knyga atims iš jūsų vieną naktį miego – tiesiog negalėsite jos užversti nebaigę skaityti. 1994-aisiais garsaus režisieriaus Zhang Yimou sušvelninta „Huozhe“ ekranizacija gavo Kanų festivalio Didįjį žiuri prizą“, – pasakoja pašnekovė.
Kinas, besidomintis Lietuvos istorija
Kol Indrė gilinasi į kinų literatūrą, jos vyras Ruiyu domisi Lietuvos istorija. „Jį ypač domina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, kovos su kryžiuočiais ir Abiejų Tautų Respublika. Apie tai mano vyras žino kur kas daugiau negu aš. Kaip nemažai kinų, jis tiki, kad lietuvių genuose glūdi stiprybė iš praeities“, – pasakoja Indrė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad Ruiyu noriai vyksta į Lietuvą, o Vilniuje jaučiasi kaip namie. Iki pandemijos kiekvieną vasarą vieną ar dvi savaites visa šeima praleisdavo Vilniuje, specialiai apsistodavo vis skirtingose miesto vietose. „Atvykęs Ruiyu kaipmat įeina į savo „Vilniaus rutiną“: rytais bėgioja palei Nerį ar prie Trijų Kryžių kalno, vedasi sūnelį į Bernardinų sodą, eina apsipirkti į Halės turgų. Žino, kur norės pasėdėti su kavos puodeliu, kur skaniausias maistas, kur gražiausi miesto vaizdai. Labiausiai jam patinka prisėsti lauko kavinėje ir tiesiog stebėti miesto gyvenimą, praeivius, niekur neskubėti. Vilnius alsuoja jaukumu, ramybe, o tai jam – didžiausia prabanga. Kaip ir pridera kinui, jis skundžiasi tik tuo, kad nėra tikro kinų maisto, o parduotuvės veikia per trumpai! Kita vertus, viską atperka draugiški žmonės ir… greitas internetas. Kartais kalbame, kad išėję į pensiją persikelsime gyventi į Vilnių“, – šypsosi Indrė.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Indrės Balčikonytės-Huang archyvo
