Pastaraisiais metais susidaro įspūdis, kad mūsų valstybė ir jos ateitis kuriami „ad hoc“ principu – vienkartiniais priepuoliais, trumpalaikiais priešokiais, be aiškių ilgalaikių tikslų ir priemonių. Darome, kaip, kam šauna į galvą, be gilesnės diskusijos ir konsensuso, pamiršdami, kas jau buvo planuota, žadėta ar bandyta daryti iki šiol. Jau dabar įsibėgėjantys pažadų maratonai apie „didėsiančius“ atlyginimus ir pensijas rodo, kad partijos dar vienus rinkimus ketina laimėti tokiais pačiais kasrinkiminiais aukcionais – „kas daugiau pasiūlys“.
Tarptautinių organizacijų atstovai kasmet lanko Lietuvą ir nuolat primena tuos pačius mūsų politinės darbotvarkės skaudulius, vis iš naujo perspėja, kad svarbių problemų ignoruoti nebegalime.
Vis dėlto situacija negerėja, nes politikų reakcija į tokius priminimus taip pat kartojasi – jie visuomet sutartinai palinksi ir sutinka su tuo, kas buvo ekspertų pažymėta, tačiau valios įgyvendinti reikiamiems sprendimams taip ir neatsiranda.
Šiandien ir toliau kalbame apie tas pačias įsisenėjusias problemas: vis prastėjančius demografinius rodiklius (naujausiais duomenimis, Lietuvą kasdien palieka 126 gyventojai), nuo 2020 m. sumažėsiantį ES investicinių fondų paramos dydį, kai sąlygos turėtų keistis ne mūsų naudai, emigrantų, lėšomis palaikančių artimuosius, silpnėjančius ryšius su Lietuva, vis labiau su darbo rinkos pokyčiais nebespėjančią ir pasaulinių tendencijų nebeatliepiančią švietimo kokybę.
O mes šiandien neturime net plano, kaip visa tai išspręsti, ir net artėjant rinkimams jokios diskusijos tomis temomis nevyksta.
Iki dienos, kada eisime prie balsadėžių, liko vos du mėnesiai, o partijos vis dar rikiuoja pakrikusias savo kariaunas, nepatenkintieji dar bando susirasti sau būrį arba burti savo, bet retas kuris kalba apie idėjas, su kuriomis ateis pas rinkėjus, ir jų įgyvendinimo būdus. Diskusijų apie politines programas iki šiol negirdėti, net likus keliems mėnesiams iki rinkimų partijų programos vis dar buvo prieinamos tik pažadų forma.
Matyt, kad idėjų kovos tarp partijų ir nebus, nes eilinį kartą kovos vieno ar kito partijos lyderio ar startinio penketuko įvaizdžiai. O kaunantis „įvaizdžiams“ idėjos ir veiksmų programos nereikalingos, nes užtenka vieno lozungo, skambaus sakinio apie naują programą Lietuvai, dėmesį eiliniam žmogui, kartais ir vieno būdvardžio prie žodžio „Lietuva“.
Nors šiandien turėtų vykti aršiausios diskusijos apie tai, kaip mes ketiname spręsti demografines ir švietimo problemas, kaip ruošiamės užtikrinti ekonomikos konkurencingumą – esminį gyvybingos Lietuvos ateities pamatą, tačiau atrodo, kad daugiau dėmesio skiriame „Brexit“ padariniams ar artėjantiems prezidento rinkimams JAV.
Žiniasklaida taip pat kol kas lūkuriuoja nuošalyje, tik vangiai skelbdama tai, kas dabar laimi pažadų aukcionus. Suprantu, kad yra rinkimų debatai, laiko rėmai ir panašūs dalykai, bet kas trukdo paklausti eilinį kartą žadančiųjų šviesią ateitį, ką jie padarė per šį parlamentinį laikotarpį, kaip praktiškai įgyvendino savo 2012 metais duotus pažadus?
Regis, rinkimai vis labiau koreliuoja su televizijos reitingais: jeigu žiūrovų tai nelinksmina – eteryje to ir nepamatysite. O sudėtingos ir rimtos temos niekada nebuvo labai populiarios ir negeneravo didelio žiūrimumo ar „patinka“ paspaudimų.
Dabar daug viešai kalbame apie tai, kad pastarieji korupcijos skandalai nuvylė rinkėjus ir jie vangiai eis į rinkimus. O kodėl niekas nekalba apie tai, kad žmonės pavargo nuo neįgyvendinamų pažadų, kad jiems reikia ne tik pažado ar iliuzijos, bet ir labai apčiuopiamų įgyvendinamų dalykų, paprastų paaiškinimų, kaip siūlomi sprendimai keis jų ir jų vaikų gyvenimą?
2012 metais, kai po rinkimų buvo suformuota Vyriausybė, viešoje erdvėje buvo pasiektas nebylus susitarimas, kad kiekvienas ministras per kadenciją įgyvendintų bent po penkis svarbiausius darbus su aiškiais rezultatais.
Tada Lietuvos pramonininkų konfederacija labai aiškiai įvardijo skaudulius, kuriems reikalingi neatidėliotini sprendimai: viešųjų valstybės finansų stabilumo užtikrinimas, didesnės tiesioginės užsienio investicijos, verslo aplinkos stabilumas, viešojo administravimo sistemos pertvarka, perteklinio nepamatuoto reguliavimo atsisakymas, opių švietimo ir mokslo klausimų sprendimo paketas. Ar išgirsime iš partijų, delegavusių savo ministrus, kaip buvo išspręstos šios problemos?
Mes visi kalbame apie tai, kad trūksta idėjų, bet partijų programų juodraščiai jau seniai parašyti – tarptautinių organizacijų ekspertai kelerius metus veža į Lietuvą iš esmės tas pačias išvadas ir receptų sąrašus, kuriuose aiškiai nurodoma, kaip vaduotis iš esamų problemų. Sąrašas nuo 2012 metų mažai tepakito.
Jame didelėmis raidėmis vis dar įrašyti: prastas institucinis efektyvumas (valdžios institucijų neefektyvi veikla yra didžiausia kliūtis kuriant verslą ir ekonominę pažangą), nenuosekli mokesčių politika ir jų surinkimas (nekeisti mokesčių politikos bent kelerius metus, įsigaliojimui numatyti 12 mėnesių laikotarpį, apsispręsti, kokiais mokesčiais konkuruojame), švietimas (gal laikas pagaliau susitarti, ką ir kaip norime daryti). Partijoms belieka prisiimti įsipareigojimus šias problemas spręsti čia ir dabar.
Senovės Graikijoje politika visų pirma buvo suvokiama kaip diskusija, kur nugalėtoju tapdavo tas, kuriam pavykdavo įtikinti, kad jo siūlomas sprendimas geriausiai atitinka visos bendruomenės poreikius.
Antra, visi piliečiai kartu buvo ir politikai, nes politika buvo suvokiama kaip bendrų reikalų svarstymas. Gal laikas ir mūsų visuomenei suvokti, kad rinkimai nėra skirti tik Seimo narių rotacijai – kiekvienai demokratinei valstybei jie reikalingi kaip idėjų kova ir aiškios krypties, kuria nori eiti visa valstybė, pasirinkimas.
Todėl kiekvienas rinkėjas rudens rinkimams besiruošiančio politiko turėtų paklausti ne „kas man iš to?“, o „kaip tu tai padarysi?“. Laikas mums visiems pradėti atvirai ir argumentuotai kalbėtis, kad galėtume kartu nuspręsti, kaip norime gyventi, antraip valstybė ir toliau bus valdoma, taip, kaip išeina, – „ad hoc“.
Bet ar po 26 metų nepriklausomybės esame subrendę tik planui „ad hoc“?
Robertas Dargis