Turbūt ne kartą teko stebėti pirmąsias plaukimo pamokas ežere – vaikas įbridęs iki pusės, o atokiau atsistojęs tėtis ragina: „Nagi, atplauk pas mane, greičiau.“ Tačiau ar tikrai toks yra tinkamas mokymas plaukti? Ar taip nepadaroma didesnė žala? Juk vaikas gali niurktelti į vandenį ir išsigąsti, be to, visam gyvenimui gali išsivystyti plaukimo baimė. Kaip reikėtų mokyti plaukti taisyklingai?
Lietuvos plaukimo federacija jau šeštus metus vykdo sertifikuotą mokymo plaukti programą pradinių klasių mokiniams. Jos metu, bendradarbiaujant su mokyklomis, dalis kūno kultūros pamokų yra skiriama plaukimo pratyboms ir vaikai visiškai nemokamai įgyja taisyklingo plaukimo pradmenis.
Programos metu vaikai sistemingai ir nuosekliai mokomi plaukti – nuo savo kūno vandenyje pajutimo iki pirmųjų taisyklingai nuplauktų 25 metrų. Kauno „Girstučio“ baseino plaukimo trenerė Milda Šeibokaitė pasakoja, kam skirtos pirmosios pamokos ir kokia yra taisyklingo mokymo plaukti pradžia.
Paprasti apsipylimai vandeniu
„Pradinukų mokymas prasideda nuo paprastų apsipylimų vandeniu. Vaikas turi pajusti, kas yra vanduo, nebijoti, kai ant veiduko užtykšta vandens purslai. Pradinukams rodomi specialūs rankų, kojų judesiai, kad jie pajustų vandenį, kaip terpę, kurioje galima judėti. Tai yra labai svarbu norint, kad vaikai saugiai pažintų vandenį, išmoktų saugiai jame elgtis ir gerai jaustųsi būdami prie vandens“, – sako M. Šeibokaitė.
Taisyklingo kvėpavimo pratybos
Daugelis žino, kad taisyklingas kvėpavimas – būtina sąlyga taisyklingam plaukimui. Plaukimo pamokose jam skiriamas itin didelis dėmesys.
„Kai mokiniai pripranta prie vandens aplinkos, jie toliau mokomi sulaikyti kvėpavimą, išpūsti orą vandenyje išleidžiant burbulus, negerti vandens ir jį išspjauti. Jeigu vaikas paspringsta vandeniu, mokome ramiai reaguoti į situaciją ir paaiškiname, kad reikia tik atsikosėti ir truputį giliau pakvėpuoti. Kai vaikas jaučiasi pakankamai saugiai, mokomės orientuotis po vandeniu, pavyzdžiui, ištraukti ant dugno gulintį daiktą, pranerti pro lanką, kitas kliūtis“, – aiškina plaukimo trenerė.
Plūduriavimas vandenyje
„Kai žmogus nemoka plaukti, labai svarbu, kad jis pajustų, jog vanduo jį laiko. Tam skirti atsigulimai vandenyje – plūdė, žvaigždutė – veidu į vandens paviršių. Išmokęs ištiesti savo kūną vandenyje vaikas įgyja pasitikėjimo ir savimi, ir vandeniu“, – pasakoja M. Šeibokaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad vandenyje kūno padėtis iš vertikalios pasikeičia į horizontalią, todėl pradeda kitaip dirbti širdis, visa kraujotakos sistema, plaučiai. Prie tokių kūno pokyčių irgi reikia priprasti, todėl pirmosios plaukimo pamokos vyksta negiliai – kad vanduo vaikui siektų kelius. Tik susiformavus stipresniems plaukimo įgūdžiams, galima bristi giliau ir mokytis plaukti – iš pradžių su plaukimo lenta, o vėliau ir be jos.
„Kalbant apskritai, vandenyje žmogus visiškai kitaip pajaučia savo kūną – vanduo apglėbia, švelniai masažuoja, per odą junti vandenį ir menkiausius kūno judesius, greičiau rimsta nerviniai impulsai, dingsta dienos nuovargis. Taip atsipalaiduojama, išmokstama būti čia ir dabar, palikus visas mintis ir neigiamas emocijas ant kranto. Nestebina, kad žmonės, vaikystėje mokęsi plaukti, grįžta į veteranų sportą. Mokantis plaukti labai svarbu pajusti malonumą, todėl nieko nereikia daryti per prievartą, verčiau mokytis po truputį, nuosekliai, sistemingai ir kantriai. Tokiu būdu tiek suaugusieji, tiek mažieji gaus daugiausia naudos“, – primena plaukimo specialistė.