Lietuvos studentų sąjungos atstovės, Mykolo Romerio universiteto studentės Aurelijos Okunytės kalba iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime:
Gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, Jūsų Ekscelencija gerbiamas Seimo Pirmininke, brangūs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimo dalyviai ir svečiai!
Šiandien yra šventė, mūsų Laisvės šventė, tačiau kai kurie ją minime gana liūdna nata. Vakar buvau pasirengusi sakyti kalbą apie tai, kaip didžiuojuosi Lietuva, kaip džiaugiuosi jos pasiekimais, nors mums dar yra kur tobulėti. Tačiau vakar paaiškėjusi tragedija šiek tiek pakoregavo mano mintis ir šiandien iš tiesų noriu šnekėti apie tai, kas man iš tiesų rūpi. Gyvenimas yra labai įdomus. Šiandien stoviu čia, prieš jus, o vakar mano bendraamžė, taip pat studentė, neteko savo laisvės gyventi. Ir taip, taip gali nutikti bet kurioje valstybėje, bet kodėl pas mus tai nutinka taip dažnai?
Prieš 27 metus mes sugriovėme sieną, kuri mus skyrė nuo laisvės, bet ar mes sugriovėme sieną, kuri yra mūsų galvose? Lietuvoje vis dar klesti šešėlis, užsidarome įvairovei rasės, lyties, seksualinės orientacijos, religijos klausimais, nusukame akis pamatę žmogų, turinį negalią, ir juokiamės iš to, kuris yra kitoks. Mes tiek daug skundžiamės, tiek daug kritikuojame. Mes per mažai klausomės ir per mažai suprantame ir taip dažnai numojame ranka, sakydami, jog tai ne mūsų, o kažkieno kito problema. O tada stebimės gūžčiodami pečiais ir ieškome kaltų.
Galime drąsiai žengti į ateitį, nes turime sukūrę tvirtus pamatus tam, kad galėtų sparčiai augti mūsų valstybė ir jos gerovė. Vis dėlto šiandien ne visai tenkina mūsų norus. Kad ir kaip toli nuėjome, kad ir kiek pasiekėme, nesame visiškai patenkinti savimi, o taip yra todėl, kad žinome, jog galėjome pasiekti ir daugiau. Žvelgdama aplink, o kartais ir į pačią save, pasigendu solidarumo, matau, jog kartais dėl vienadienės naudos aukojame ir visuomenės interesus. Atidėliojame sprendimus, darbus kitai dienai ir trypiame vienoje vietoje. Bijome išeiti iš savo komforto zonos ir taip netobulėjame. Užsibrėžtuose tiksluose ieškome trūkumų, priekaištų, bet neieškome priemonių jiems įgyvendinti. Ir man taip be galo keista, kai mes galime stebėti žvaigždes, kurios spindi už tūkstančių šviesmečių, bet kartais pamirštame, kas yra svarbiausia, – tai žmonės, kurie yra šalia mūsų. Išmokome pagaminti kokybiškas prekes ir produktus, bet kartais pamirštame, kad kokybiškos turėtų būti ir mūsų vertybės.
Kaip viena didžiausių vertybių šiandien mums yra laisvė, bet taip pat ji nėra atsiejama ir nuo atsakomybės. Alberto Kamiu žodžiais, „laisvė – ne dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi išsikovoti pats, savo pastangomis“. Todėl šiandien mes esame atsakingi už savo sprendimus tiek sau, tiek aplinkiniams ir, svarbiausia, tiek mūsų valstybei. Tikiu, kad ir kokie maži mes esame, bet kiekvienas savaip prisidedame prie pasaulio, kuriame gyvename, kūrimo, todėl turime jaustis atsakingi už kiekvieną savo poelgį, žodį, veiksmą ir mintį, nes jie gali nulemti ir kitų likimą. Taigi laisvė yra tarsi pamatas, ant kurio statomos vertybės, dorybės ir, svarbiausia – atsakomybė.
Ir šiuo metu studentija tiek daug reikalauja iš švietimo politikos formuotojų, aukštųjų mokyklų vadovų, iš dėstytojų ir galų gale daug reikalaujame vieni iš kitų. Mes atrodome viskuo nepatenkinti ir nuolat nenurimstantys, bet pasakysiu, kodėl taip yra. Šiandien mums reikia kokybiško švietimo tam, kad rytoj mes galėtume kurti geresnę, patrauklesnę, kokybiškesnę visuomenę, kad patys būtume teisingesni, matytume plačiau, mažiau teistume ir daugiau kažko siūlytume. Mes norime dialogo su valstybinėmis institucijomis, kuris būtų ne tik formalus, bet ir nuoširdus, konstruktyvus ir rezultatyvus. Esame atviri pokalbiui, norime būti išgirsti ir suprasti. Argi ne tokia turėtų būti laisvė? Valstybė turi tarnauti žmogui, turi ginti kiekvieną visuomenės narį. Tokios Lietuvos trokšta ir jauni žmonės – teisingos, solidarios, kurioje gera ir, svarbiausia, saugu gyventi, kurioje gera mokytis, kurti, kurioje nėra nė vieno nereikalingo ar pamiršto. Diskutuokime, susėskime ir spręskime, veikime kartu! Neatidėkime to, ką galime padaryti jau šiandien.
Ir kažkada ateina ta diena, kai mes susimąstome ne apie tai, kiek mes daug padarėme, bet apie tai, kiek daug mes dar nepadarėme, bet vis dėlto galėjome. Ir šios šventės proga norėčiau palinkėti gyventi galbūt taip, kad po to netektų galvoti, ką mes galėjome kažką padaryti dėl geresnio rytojaus, bet vis dėlto nežengėme to žingsnio pirmyn. Būkime ne tik laisvi ir nepriklausomi Lietuvos Respublikos piliečiai, būkime laisvi ir atsakingi savo mintimis, darbais ir poelgiais!
Valstybės švenčių metu mes dažniausiai segamės neužmirštuolės žiedelį arba Lietuvos Respublikos atributiką prie savo širdies, bet svarbiausia yra ne tai, ką mes segame prie širdies, o tai, kas yra mūsų visų širdyse. O mūsų visų širdyse gyvena nedidelė, bet galinga, laisva ir nepriklausoma Lietuvos Respublika.
Tegul mus veda laisvė, meilė ir viltis sau, savo artimam, nepažįstamam ir svetimam, ir, svarbiausia – mūsų visų nepriklausomai tėvynei Lietuvai!
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. O. Posaškova)