Anksčiau nacionalinę dramaturgiją puošė tokie vardai kaip Juozas Grušas, Kazys Saja, Saulius Šaltenis ir Justinas Marcinkevičius. O nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje išryškėjo jauni dramaturgai – Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė ir Gintaras Grajauskas. Tačiau vis tiek apgailestaujama, kad lietuviškoji dramaturgija gana vangokai statoma šalies teatruose.
Kodėl Lietuvos teatrų repertuare labai mažai nacionalinės dramaturgijos?
Kaip rodo kitų šalių teatrų praktika, nacionalinė dramaturgija plačiau naudojama tada, kai teatrai bendradarbiauja su konkrečiai pasirinktais dramaturgais. Pavyzdžiui, Suomijos teatruose daugiau nei du trečdalius pastatymų sudaro suomiškos pjesės, nes jų režisieriai dramaturgus patys užsiaugina. Į tą pusę jau esama poslinkių ir Lietuvoje. Gintaras Grajauskas sėkmingai bendradarbiauja su Klaipėdos dramos teatru. Tačiau situaciją Lietuvoje vertinant plačiau, tokio bendro veikimo su dramaturgais vis dar trūksta.
Kokių esama išimčių Lietuvos profesionaliajame ir mėgėjų teatre?
Pažvelgus į tai, kas dedasi šalies teatriniame gyvenime, paaiškėja, jog pasitaiko ir sveikintinų išimčių, bet kol kas retų, kai režisieriai patys tampa dramaturgais arba atvirkščiai. To pavyzdys – aktorius ir režisierius Aleksandras Špilevojus. Pastaruoju metu jis sėkmingai važinėja po Lietuvos miestus ir miestelius su šauniu, kupinu sveiko humoro spektakliu „Steponai, gazo“!, kuriame jis vaidina kartu su aktoriumi Laurynu Jurgeliu.
Atskiru fenomenu galima laikyti Skuodo kultūros centro Žemaičių teatrą, kuris jau gyvuoja 28 metus, o jam draminius kūrinius rašo ir pats juos stato šio teatro įkūrėjas dramaturgas ir režisierius Edmundas Untulis. Todėl šio kolektyvo sceninis veidas yra itin savotiškas, smarkiai išsiskiriantis iš kitų mėgėjų teatro kolektyvų.
Kokia yra pagrindinė dramaturgų užduotis?
Šiandienos dramaturgams svarbu nepramiegoti esamų aktualijų, jas gvildenant savo kūriniuose nevengti problemų aštrinimo per veiksmą ir turinį. Tačiau negalima pamiršti ir to, kad dramos meno paskirtis yra žiūrovams suteikti katarsio išgyvenimo malonumą, kuris padeda apsivalyti dvasiškai ir paskui pajusti vidinę ramybę. Vaidinimas turi vienokiu ar kitokiu būdu sujaudinti, nes nieko nėra baisesnio teatro mene, kaip abejingumas ir nuobodulys. Savo požiūrį į dabartinę nacionalinę dramaturgiją ir tai, ko iš jos norėtumėte, galite pateikti portale https://pickvibe.lt/.
Partnerio turinys