Prieššventinis ir šventinis laikotarpis gruodžio mėnesį – itin aktyvus įvairiomis prasmėmis. Miestai puošiami šventinėmis dekoracijomis, o žmonės šurmuliuoja prekybos centruose ieškodami dovanų savo artimiesiems, planuodami šventinius susibūrimus ir mintyse jau ruošdami įspūdingiausius patiekalus. Nesnaudžia ir prekybininkai. Jiems šis laikotarpis – pats pelningiausias, todėl visur mirga sentimentalios reklamos ir apie didžiausias nuolaidas skelbiančios iškabos. Ir tai paveikia vartotojus – 2017 m. duomenimis, šventinėms išlaidoms Europos gyventojas vidutiniškai skyrė 445 eurus.
„Vartotojų krepšelio pokyčius labiausiai lemia prieššventiniu laikotarpiu pasikeitusios kainos ir suaktyvėjusios reklamos kampanijos bei poreikis paruošti vaišes ir dovanas artimiesiems“, – sako Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorius Vytautas Snieška.
Suskaičiuota, kad Europoje Ispanijos ir Didžiosios Britanijos gyventojų 2017 m. išlaidos buvo didžiausios, t. y., atitinkamai 632 ir 614 eurų, o, pavyzdžiui, olandų ir lenkų skirtos sumos kur kas mažesnės – 296 ir 254 eurai.
Lietuvių išlaidų kiekis taip pat kiek kuklesnis nei didžiųjų Europos šalių. „Swedbank“ atlikto tyrimo duomenimis, 2018 m. kas ketvirtas lietuvis kalėdinėms dovanoms planavo išleisti 101–200 eurų. Palyginti su 2017 m., tokios vertės dovanas planuojančių gyventojų dalis išaugo 10 proc.
Išlaidas vaišių stalui numatyti kur kas sunkiau, tačiau penktadalis gyventojų tikėjosi šventinį stalą paruošti išleisdami 31–50 eurų ir tik kas šeštas manė, kad prireiks daugiau kaip 150 eurų.
Perka visu pajėgumu
KTU EVF profesorius sako, kad jei šventinis ir po švenčių laisvų dienų laikotarpis ilgesnis, kaip šiais metais, pirkėjų vartojimas dar labiau išauga – jie stengiasi pasirūpinti atsargomis, kad nereiktų tam gaišti laiko vėliau.
„Pirkėjo krepšelyje gerokai padidėja išlaidos įprastai perkamoms prekėms, švenčių stalui paruošti reikalingiems gardumynams ir įvairioms keistoms originalioms dovanėlėms. Rūbų pirkimas taip pat nelieka nuošalyje – ir sezonas keičiasi, ir perkant šventiniam stalui nesunku užsukti į rūbų parduotuves. Be to, žmonės nepamiršta ir savęs palepinimo“, – teigia profesorius.
Ir nors 79 proc. vartotojų pripažįsta, kad Kalėdos per daug komerciška šventė, šio laikotarpio vartojimo statistika atspindi priešingus jų veiksmus: pvz., JAV pirkėjai išleidžia daugiau nei trilijoną JAV dolerių, o Didžiosios Britanijos – 2 milijardus svarų sterlingų; gruodžio mėnesį mažmenininkai gauna net 70 proc. metinių pajamų; kiekvienais metais parduodama 50 milijonų kalėdinių eglučių, 1,2 mlrd. saldainių lazdelių, o iš dovanų popieriaus ir maišelių susidaro 4 mln. tonų šiukšlių. 2 proc. žmonių netgi išmeta gautas dovanas, kurios jiems nepatinka.
Metų pabaigoje išlaidauja, pradžioje – taupo
Pasak V. Snieškos, kiek šventiniu laikotarpiu išauga prekybininkų pardavimai, apibendrintai iliustruoja prekybos apyvartos padidėjimas gruodžio mėnesį, lyginant su lapkričiu.
„2016 m. prekybos apyvarta Lietuvoje išaugo 18,8 proc., o 2017 m. – 19,8 proc., tai – 1 procentinio punkto prieaugis per metus. Euro zonos šalių vidurkis gana panašus – šie skaičiai yra atitinkamai 20,2 proc., 18,5 proc. ir 1,7 proc. Didžiausi euro zonos šalių prieaugiai 2016 m. buvo Belgijoje, Airijoje, Prancūzijoje – daugiau nei 25 proc.“, – atskleidžia KTU EVF profesorius.
Tačiau JAV tyrimų bendrovės „High Frequency Economics“ vyr. ekonomisto Jimo Sullivano teigimu, kuo daugiau vartotojai išleidžia lapkričio ir gruodžio mėnesiais, tuo mažiau pirkiniams skiriama sausį ir vasarį. KTU profesorius šį faktą taip pat patvirtina.
„Deja, bet jau sausio mėnesį daugelyje šalių prekybos apyvartos, lyginant su gruodžiu, krenta 25 proc. ir daugiau“, – tikina jis.
Šventinis išlaidavimas – nevertingas?
Profesorius Davidas Kyle‘as Johnsonas, knygos „The Myths that stole Christmas“ autorius, įsitikinęs, kad vyraujanti nuomonė, jog Kalėdos teigiamai veikia šalies ekonomiką, yra ne visai teisinga.
„Sezoninės išlaidos iš tikrųjų ekonomiką taip pat paveikia blogąja prasme, pvz., kyla kredito burbulas, be to, generuojamos didelės ir kartais visai nenaudingos išlaidos“, – tvirtina D. K. Johnsonas.
Panašios nuomonės laikosi ir Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokyklos profesorius Joelis Waldfogelas. Pasak jo, dauguma kalėdinių dovanų yra laikomos visiškai bevertėmis.
„Pavyzdžiui, 50 dolerių kainavęs megztinis vertas 50 dolerių tam vartotojui, kuris jį pirko. Bet jei jis dovanoja tą megztinį kažkam kitam, tam žmogui gali nepatikti jo modelis, spalva, audinys ar netikti dydis, todėl jam megztinio vertė bus daug mažesnė“, – teigia J. Waldfogel.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, V. Snieška didelio blogio dėl to, kad pirmaisiais metų mėnesiais pirkėjų aktyvumas gerokai sumažėja, nemato.
„Ekonomikos modeliai rodo, kad taupymas stabdo ekonomikos augimą dėl to, kad lieka neparduota dalis sukurtų šalies ekonomikoje prekių ir paslaugų, o tai skatina nedarbo didėjimą. Aišku, santaupos yra reikalingos kaip rezervas sunkiems laikams ar būsimoms investicijoms, ir jei jos neprotingai iššvaistomos, tai, konkretaus žmogaus akimis žiūrint, yra pavojinga“, – sako jis.
„Šventinio vartojimo šuolį panaudojant dalį santaupų reikėtų vertinti teigiamai, ypač jeigu tai sukelia daug teigiamų emocijų“, – priduria KTU EVF profesorius.
Kuriamos laikinos darbo vietos
Vis dėlto teigiamų šventinio laikotarpio metu išaugusio vartojimo aspektų ekonomikai tikrai yra. Vienas jų – padidėjęs laikinų darbuotojų poreikis. Anot profesoriaus Johno Brysono, mažmenininkai jaučia įtampą dėl padidėjusio pirkėjų skaičiaus, todėl priversti galvoti apie sezoninių darbuotojų įdarbinimą.
„2016 m. „John Lewis“ pradėjo samdyti darbuotojus jau rugpjūtį, bandydami užpildyti 3,5 tūkst. sezoninio darbo pozicijų, Mančesteryje „Amazon“ įdarbino 1,5 tūkst. papildomų darbuotojų, o „Mark & Spencer“ – net 14 tūkst. sezoninių darbuotojų visoje Jungtinėje Karalystėje“, – pasakoja J. Brysonas.
Be to, tai ne tik sukurtos darbo vietos: visi sezoniniai darbuotojai užsidirbtus pinigus anksčiau ar vėliau išleidžia, taip pat tiek darbuotojai, tiek verslininkai moka mokesčius, kurie padeda valdžiai finansuoti valstybines darbo vietas ir paslaugas, todėl pinigai grįžta į ekonominę sistemą.
„Vis dėlto Lietuvoje laikinų darbuotojų poreikis nėra labai didelis ir neviršija vieno procento užimtųjų prekyboje skaičiaus. Tai reiškia, kad stengiamasi išsiversti didinant prekybininkų darbo intensyvumą, todėl tiesioginė padidėjusio užimtumo prekyboje finansinė įtaka valstybei nedidelė“, – pažymi V. Snieška.
Tačiau, jo nuomone, įvertinus prekybos apyvartos padidėjimo, kurį sukuria prekybos darbuotojai, poveikį, tiesioginė finansinė šventinio prekybos pagyvėjimo įtaka valstybei yra labai didelė.
„Didelė, vertinant vien tik dėl pašokusio per mėnesį surinkto apyvartos mokesčio ir akcizo gautą apie 20 proc. mokestinių pajamų prieaugį. O kur dar prieš tai minėta bendra ekonominė nauda?“ – sako profesorius V. Snieška.