Jauna, entuziastinga ir veikli Greta Šalūgaitė baigusi studijas nusprendė ne bristi į darbo rutiną ir užsidaryti biure, o išbandyti save savanoriaudama. 23 metų mergina susidėliojo prioritetus, gyvenimo tikslus ir išvyko į Kroatiją. Greta svetimoje šalyje 7 savaites dalijosi Lietuvoje studijų metu įgytomis žiniomis skaitydama paskaitas Rijekoje. Ji mano, kad savanorystė – puikus būdas pakeliauti, pažinti save, skleisti turimą informaciją ir kaupti naujų žinių bagažą.
Greta, koks buvo Tavo savanorystės tikslas?
Savanorystės tikslas buvo plėsti Kroatijos mokinių ir studentų akiratį, suteikti jiems rinkodaros, turizmo žinių, taip pat žinių apie Europos Sąjungą ir socialinį verslą, atliekant interaktyvias pamokas ir skaitant paskaitas.
Kokios buvo gyvenimo sąlygos?
Gyvenome trise: aš, mano vaikinas ir savanoris iš Rumunijos. Turėjome jaukų butą kalnuose, iš kurio buvo matyti nuostabus Adrijos jūros ir Rijekos miesto vaizdas. Būstą ir maitinimą suteikė savanorystės organizatoriai. Tačiau buvo vienas trūkumas – bute neturėjome darbui labai reikalingo interneto. Juk neatvykome su knygų bagažu. Tad, kai tik reikėdavo kibti į darbus, keliaudavome į miesto centrą, susirasdavome jaukią kavinukę, kurioje veikia nemokamas internetas. Šios kelionės atimdavo gana nemažai laiko.
Galbūt savanoriaujant kilo ir kitokių sunkumų?
Vykstant savanoriauti reikėtų nusiteikti netikėtiems pokyčiams ir iššūkiams. Pavyzdžiui, mūsų skrydžio į Kroatiją diena sutapo su oficialia oro uostų streikavimo diena, kai visoje Europoje oro uostai turi teisę streikuoti ir, kaip žinoma, atidedami įvairūs skrydžiai. Atvykę į Rijeką, neturėjome kur gyventi, savaitę reikėjo glaustis pas vieną iš programos organizatorių. Tačiau panašūs nuotykiai daro kelionę įdomesnę ir įsimintinesnę.
Papasakok, kokiu dienos režimu gyvenai.
Savanorystės metu su bendraminčiais skaitėme 23 paskaitas. Jos trukdavo 45 minutes, o kartais – 1 val. 30 min. Dienos režimas buvo gana griežtas. Darbo dienomis skaitydavome interaktyvias paskaitas, o savaitgaliais joms ruošdavomės. Paskaitos dažniausiai vykdavo rytais arba apie pietus. Reikėdavo keliauti į kitus miestelius. Po paskaitų vykdavome pietauti, o likusią dienos dalį stengdavomės kuo labiau pažinti Rijeką ir visą Kroatiją, įsitraukti į aktyvią savanorystės organizatorių veiklą.
Už ką kiekvienas buvote atsakingas?
Mano vaikinas buvo atsakingas už rinkodaros, aš – už turizmo ir ES, o vaikinas iš Rumunijos – už verslo paskaitas. Į paskaitas ir pamokas vykdavome ir jose dėstydavome visi kartu. Sudėtinga vienam žmogui dėstyti medžiagą ir atlikti interaktyvią pamoką 25 žmonėms. Kartais susirinkdavo net 40 žmonių auditorija.
Papasakok daugiau apie tai, kaip vykdavo pamokos ir paskaitos.
Kiekvieną temą bandydavau perteikti kiek įmanoma įdomiau. Pavyzdžiui, per rinkodaros pamokas ne tik išdėstydavau, kas yra reklama ir rinkodara, bet ir žaisdavome įvairius kūrybiškus žaidimus, žiūrėdavome vaizdo įrašus, diskutuodavome. Visa tai padeda lengviau įsiminti teorines žinias. Taip pat pateikėme įvairių faktų apie savo šalį, stengėmės ją pristatyti.
Kokio amžiaus jaunimas dalyvaudavo užsiėmimuose?
Užsiėmimuose dalyvaudavo 7–9 klasių mokiniai, taip pat magistrantai. Malonu prisiminti tai, kad į mūsų paskaitas taip pat atvykdavo mokytojų iš kitų klasių ir mokyklos svečių, nes interaktyvios paskaitos Kroatijoje nėra labai populiarios. Atsisveikinimo dieną vaikai prašė, kad pasiliktume mokytojauti jų mokyklose.
Kuo Kroatijos mokiniai, studentai skiriasi nuo lietuvių?
Ryškaus skirtumo tarp lietuvių ir kroatų mokinių bei studentų nepastebėjau. Galima pabrėžti tik tai, kad jaunesni mokiniai (7–8 kl.) yra daug aktyvesni ir smalsesni nei vyresnieji. Jie domisi įvairiausiomis temomis, „sugeria“ naują informaciją tarsi kempinė, aktyviai mokosi ir kai kurie yra netgi gudresni nei vyresnieji.
Koks jausmas apima padedant kitiems?
Padedant žmonėms apima nuostabus jausmas. Ateityje svajoju vykti į Afriką ar į panašias skurstančias šalis, kur žmonėms iš tikrųjų reikia pagalbos. Manau, pagalba silpnesniajam yra tai, kas daro gyvenimą prasmingesnį. Vis dėlto Kroatijoje tokios pagalbos nesuteikiau – tiesiog padėjau žmonėms plėsti akiratį ir skatinau tobulėti.
Kokios patirties įgijai savanoriaudama Kroatijoje?
Patobulinau savo bendravimo anglų kalba įgūdžius, taip pat išmokau valdyti auditoriją ir įveikti auditorijos baimę, pamačiau savo galimybes. Sutikau daug įvairių žmonių, kurių gyvenimo istorijos labai skirtingos. Keletas jų tikrai įkvepia. Susipažinau su kita kultūra, pamačiau daug įdomių lankytinų vietų ir radau naujų draugų.
Koks Tau geriausias atlygis už savanoriavimą?
Manau, kiekvienam savanoriui didžiausias ir geriausias atlygis yra užsibrėžto tikslo pasiekimas ir grįžtamasis ryšys. Taip pat pripažinimas, kad darbas gerai pavyko, ir plati padėkos šypsena ar geras žodis.
Ar savanorystės patirtį galėsi pritaikyti ieškodama darbo Lietuvoje?
Tai labiau asmeninė patirtis. Kadangi nesu mokytoja ir neplanuoju artimoje ateityje ja būti, tai manau, kad darbo srityje man padės tik patobulėjęs užsienio kalbos mokėjimas, kitos šalies ir kultūros pažinimas.
Papasakok, koks Kroatijos naktinis gyvenimas.
Kroatijoje nedraudžiama vartoti alkoholio, jo galima nusipirkti visą parą. Nuo ketvirtadienio prasideda didžiausios eilės alkoholio parduotuvėse, gatvės būna pilnos besilinksminančių žmonių. Labai dažnai kroatai švenčia iki ankstyvo ryto ir tada vyksta į naktinį klubą ar barą. Savaitgaliais kavinės būna pilnos žmonių.
Labai nepatiko tai, kad kavinėse ir restoranuose kroatams nėra draudžiama rūkyti, o ir rūkymo zonos neegzistuoja. Tad nerūkančiam žmogui leisti laiką rūkančiųjų pilnoje kavinėje nėra paprasta.
Kokie Tau pasirodė kroatai?
Vietiniai gyventojai yra labai draugiški ir paslaugūs žmonės. Vyresnieji ypač. Tačiau pačių savanorystės programos organizatorių darbui trūko organizuotumo ir dažnai atrodydavo, kad jie nežino, ką daro. Galbūt kaltas jų jaunas amžius, patirties stoka ar per didelis krūvis.
Kas Tave žavėjo šioje šalyje?
Paliko įspūdį, kad kiekvienas miestas ar miestelis vis kitoks – gamta ir architektūra pavažiavus 10 kilometrų gali būti visiškai kitokia. Mes gyvenome Rijekoje, o Opatijos miestelis, kuris pasiekiamas vos per 20 minučių autobusu, yra visiškai kitoks: tiek gamta, tiek architektūra.
Kokiais žodžiais apibūdintum Kroatiją?
Naujokai Europos Sąjungoje. Mane nustebino tai, kad jie nežinojo, jog mes – lietuviai – esame ES piliečiai ir mums nereikia pildyti jokių dokumentų dėl galimybės būti Kroatijoje. Pamačiau, kad Kroatijai dar yra kur tobulėti norint pasiekti ES valstybių lygį.
Patyrei daug įspūdžių. Ar ši savanorystė atitiko Tavo lūkesčius ir norus? Kodėl?
Prieš vykdama savanoriauti labai norėjau atsipūsti po mokslų, užsiimti nauja veikla, išbandyti kažką naudinga ir prasminga, pratęsti šiltesnį sezoną. Galima sakyti, kad šiuos mažus norus įgyvendinau. O pati savanorystė sužadino dar didesnį norą keliauti, skleisti žinias, pažinti kitas šalis ir padėti kitiems.
Jei turėtum galimybę, ar norėtum išgyventi visa tai dar kartą?
Niekada nesigailiu dėl to, kas buvo. Viską gyvenime darau tik todėl, kad to noriu. Nors ir reikėjo gana įtemptai dirbti, kartais net atrodydavo, kad nesinori nieko daryti, bet galų gale įsitikinau, jog atsidavimas darbui palieka neišdildomai gerą prisiminimą ir priverčia nuotykio gale pasakyti: „Pakartokime tai dar kartą!“
Dėkoju už pokalbį.
Parengė Gintarė Vasiliūtė
Nuotraukos iš asmeninio Gretos Šalūgaitės albumo