Anot istorinių šaltinių, nuo XVI a. pabaigos Ciurichas traukė mokslo aukštumų siekiančius lietuvius. 1889-aisiais tautiečiai studentai čia buvo įkūrę „Draugystę lietuviškos jaunuomenės“. Po Antrojo pasaulinio karo šio miesto apylinkėse buvo įkurdinta pabėgėlių lietuvių. 1950 m. Ciuriche įkurta Šveicarijos lietuvių bendruomenė, kuri aktyviai veikia iki šiol.
Papildę savo žinias keliais istoriniais faktais, leiskimės į artimesnę pažintį su vaizdinguoju Ciurichu ir jame gyvenančia lietuve Ilona Katkiene, kurios žinių troškimas beribis. Ji – aktyvi Šveicarijos lietuvių bendruomenės narė, gidė, vis sugalvojanti įdomių, išskirtinių maršrutų smalsuoliams, ir lietuvių kalbos mokytoja. O įdomiausia tai, kad lietuviškai ji prakalbina pačius šveicarus!
Aštuoniolika metų trunkantis nuotykis
I. Katkienė su šeima Šveicarijoje gyvena nuo 2001-ųjų. Stimulu išvykti tapo vyro gautas patrauklus darbo pasiūlymas Ciuriche. Tuomet aplinkybės buvo ypač palankios persikelti gyventi į kitą šalį: šeimos pirmagimė baigė darželį, o Ilona laukėsi antrosios atžalos. „Kodėl gi nepraleidus dvejų metų vaiko auginimo atostogų Šveicarijoje?“ – pagalvojo ir leidosi į nuotykį. Tik neįtarė, jog tas nuotykis taip patiks, kad jame ir pasiliks.
Lietuvoje Ilona buvo baigusi anglų filologijos studijas ir dėstė anglų kalbą gimnazijoje. Visada turėjo aibes kitų užsiėmimų, nes, kaip pati sako, yra nepasotinamai smalsi ir mėgsta save išbandyti įvairiausiose veiklose. Šiandien mokymą ji derina su gidės veikla, kurią laiko savo aistra. „Jaučiuosi likimo apdovanota, nes galiu daryti tai, kas teikia malonumą, ir nevadinti to darbu“, – šypsosi.
Aktyvių bendruomenės narių gretose
Ilona randa laiko ir bendruomeninei veiklai. Administruoja tautiečius telkiančios organizacijos – Šveicarijos lietuvių bendruomenės – interneto puslapį lietuviai.ch, jame skelbia informaciją apie lietuviškus ir bendrus su šveicarais renginius, susitikimus, aktualias naujienas.
Nors Šveicarijos lietuvių bendruomenė nedidelė, tačiau veikli. Organizuojami susitikimai, įvairiausi renginiai. Daugiausia tautiečių suburia Joninės, Nepriklausomybės dienos ir Advento šventės. Ciuriche veikia Knygos klubas, kurio nariai dažnai kviečiasi lietuvių rašytojus, Bazelyje – Kultūros forumas, kuris organizuoja lietuviškos poezijos pavasarius. Įkurtas ne vienas lietuviškas sekmadieninis darželis, yra aktyvių vaikų ir tėvų sambūris, netgi leidžiamas lietuviškas žurnalas „Šveicarijos lietuvių žinios“. Bendruomenės „Facebook’o“ grupėje verda įvairiausios diskusijos.
Šveicarijos didmiesčio ir Kauno sąsajos
Per keliolika metų I. Katkienė pažino Ciurichą taip gerai, kad ėmė organizuoti ekskursijas. Šis miestas vos atvykus jai pasirodė itin artimas, labai primenantis gimtąjį Kauną. „Ciuriche panašus skaičius gyventojų, įsikūrusių ant tokių pačių kalvų. Miestas toks pats žalias ir ūksmingas, o jį supančių upių santakoje, kaip ir Kaune, jauti tą ypatingą, galingai srūvančią vietos dvasią genius loci, – patyrimais ir įžvalgomis dalijasi pašnekovė. – Man patinka galvoti, kad toks būtų tapęs Kaunas, jei jį būtų pasiekusi reformacija. Kad jo gyventojams būtų būdingas toks pat polinkis veikti, o ne laukti, kol kas duos. Jungtis į bendraminčių bendruomenes ir siekti bendrų tikslų. Siekti laisvės bet kokia kaina.“
Ilona – ketvirtosios kartos kaunietė, todėl jai artimi kolektyvinės Kauno pasąmonės mitai, atsikartojantys Ciuriche. „Baltas Ciuricho elnias ir baltas Kauno tauras. „Moteriškos“ ir „vyriškos“ upių santakos, kaip anima ir animus, susiliejimas. Nostalgiški funikulieriai – lyg miesto savasties brangakmeniai. Ir neišsipildžiusios sostinės vizijos šešėlis…“ – ne vieną sąsają tarp dviejų mylimų miestų pastebi pašnekovė.
Įdomusis Ciurichas
Pasak Ilonos, Ciurichą daug turistų aplenkia galvodami: „Na, į ką ten žiūrėti, į bankus?“ Ir visai be reikalo. „Ne tik aukso plytų seifai po miesto aikšte daro jį įdomų. Čia pasakys „oho, geras!“ istorikas ir literatas, architektas ir muzikas, verslininkas ir gamtininkas. Ir tiesiog žmogus, kuriam norisi daugiau nei uždėti dar vieną varnelę aplankytų miestų sąraše“, – įsitikinusi lietuvė.
Tai ji stengiasi įrodyti visiems smalsuoliams, panorusiems leistis į neįprastas temines ekskursijas. „Pati nemėgstu sausų faktų, todėl paruošiau ekskursijas įdomiojo Ciuricho tema – iš įvairiausių šaltinių surinkau viską, kas liudija apie gyvą miestą, apie įdomius ciurichiečius ir atvykėlius, įdomias gatves, įdomius pastatus, įdomias statulas, įdomius vardus ir įdomius sprendimus“, – pasakoja Ilona. Ciuricho universitete ji lankė kursus apie mieste gyvenusius, kūrusius žodžio meistrus ir per ekskursijas pasakoja apie J. Bodmerą, Dž. Džoisą, J. V. Gėtę, J. Spyri, R. M. Rilkę, T. Maną, H. Hesę ir netgi Kazanovą. „Techniškesniems“ turistams, be svarbiausių faktų, I. Katkienė daugiau pasakoja apie Alberto ir Milevos Einšteinų gyvenimą Ciuriche, kuklųjį atradėją V. K. Rentgeną, reformaciją ir miesto caro Alfredo Ešerio likimą nei vienuolyno įkūrimo legendą, apie begalvius šventuosius, liukso kambarius pasiūliusią talentingą abatę-verslininkę ir dada judėjimą.
2009-aisiais Šveicarijos lietuvių bendruomenė išleido knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje. Sugrįžimų apybraižos“, kurioje pateikiama įdomių faktų apie dvylikos Lietuvos rašytojų kelius šioje Vidurio Europos valstybėje. Vieni iš jų čia atostogavo, kiti keliavo, treti dirbo kaip diplomatai, ketvirti stažavosi ar buvo atvesti į šalį meilės ryšių. Pavyzdžiui, poetas Maironis Šveicarijoje praleisdavo po keletą mėnesių, lankėsi čia mažiausiai tris kartus, gyveno viloje prie Keturių Kantonų ežero, kurią ženklina atminimo lenta. Jonas Biliūnas čia studijavo, tačiau patyrė nemažai vargo ir turėjo palikti studijas dėl progresavusios ligos. Studijų reikalai atvedė į Šveicariją ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, o ilgiausiai čia studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas Balys Sruoga šiame krašte daugiausia keliaudavo – kopdavo į Alpes kartu su savo studentais. Salomėja Nėris, būdama 23-ejų studentė, pirmą kartą nukeliavo į Šveicariją pasimatyti su savo mylimuoju. Naujųjų laikų rašytojai – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda ir Jurgis Kunčinas – taip pat ne kartą lankėsi Šveicarijoje įvairiais tikslais, o S. Geda dėstė lietuvių kalbą Berno universitete.
Pasirodžius šiai knygai, I. Katkienė ekskursijas po Ciurichą papildė naujomis stotelėmis ir sulaukė didelio tautiečių susidomėjimo. „Daugelis nori paliesti Mėlynosios Lelijos namo varinę durų rankeną, kuri dar pamena Biliūno rankas. Pakilti į vieną iš septynių miesto kalvų ir patirti tą patį jausmą, kurį lietuvių literatūros klasikas taip vaizdžiai aprašė bičiuliui P. Višinskiui, kad vėliau tie užrašai virto į apsakymą „Ant Uetlibergo giedra!“ Pasivaikščioti jaukiomis gatvelėmis pro Ciuricho universitetą, kur Biliūnas, kaip ir Šatrijos Ragana, studijavo literatūrą, žvilgtelti į sodelį, kur jis šildydamasis saulėje ir kvėpuodamas „geru kalnų oru“ parašė „Laimės žiburį“. Apsidairyti Šatrijos Raganos akimis, kur vis dar „kiekvienas namas su daugybe romantingų balkonų ir balkonėlių, apaugusių rožėmis ar šviesiai žaliomis glicinijomis, apsikrovusiomis begale violetinių ilgakekių žiedų“, – pasakoja Ilona.
Prieš kelerius metus ji pradėjo vesti ekskursijas tema „Ciuricho moterys“. I. Katkienės manymu, jos sulaukė didelio susidomėjimo galbūt todėl, kad moterys istorijoje dažniausiai nematomos, anoniminės. „Kuo daugiau skaičiau apie ciurichiečių likimus, tuo labiau įsitikinau, kad miestas tiesiog pritvinkęs moterų įtakos, – sako Ilona. – Tik praėjusių amžių moterims neužteko būti talentingomis verslininkėmis, mokslininkėmis ar menininkėmis. Joms reikėjo vyrų, kurie tą talentą „legalizuotų“ ir už jas atsiimtų prizus vyrų rašomoje istorijoje. Tad šią epochos klaidą bandau ištaisyti, pasiūlydama kitokį – moterišką – pasivaikščiojimą po Ciurichą, nors dalį jų „ištraukiant“ iš istorijos pogrindžio, įvardijant ir pasidžiaugiant, kad laikai keičiasi į gera.“
I. Katkienė rašo tinklaraštį www.ciurichas.lt, kuriame pataria, kur ką ir kada verta aplankyti ne tik miesto svečiams, bet ir jau čia gyvenantiems. Dalijasi ir naudinga informacija, įdomiais faktais apie ciurichiečių gyvenimą ir kultūrą. „Džiaugiuosi, kad mano įrašus skaito, dalijasi, rašo, prašo papasakoti daugiau, kad prašo pavedžioti įvairiausiais takais: istoriniais, literatūriniais, moteriškais, žaliais, Jungo ar lietuviškais“, – sako pašnekovė.
Geriausias metas pažinti miestą
Paklausta, kada geriausia apsilankyti Ciuriche, Ilona tiems, kam patinka linksmybės, paradai, mugių šurmulys, rekomenduoja atvykti prieš tradicines miesto šventes. Jų yra dvi – gildijų šventė Sechseläuten balandį ir šaudymo šventė Knabenschiessen antrąjį rugsėjo savaitgalį. „Tačiau tiems, kam labiau prie širdies pasivaikščiojimai jaukiomis gatvelėmis, ką traukia žali parkai ir skverai su žaviais geriamojo vandens fontanėliais, nuostabios panoramos nuo Ciuricho didžiosios katedros bokšto ar kalnelių, būtent švenčių dienų geriau vengti“, – pataria.
Vasarą ji rekomenduoja pasinaudoti Ciuricho, kaip vandens miesto, privalumais – paplaukioti švaria ir skaidria miesto upe, išsimaudyti ežere ar apsilankyti nors vienoje maudyklėje. Ciurichiečiai didžiuojasi tankiausiu pasaulyje maudyklių ir baseinų tinklu, o plaukimas – jų mėgstamiausia sporto šaka.
Anot Ilonos, prieškalėdinis laikotarpis taip pat vertas dėmesio – tradiciškai įvairiose miesto vietose liejamos žvakės puikiai kompensuoja skubos ir vartotojiškumo prisotintą metą. „Kiekvienam garbės reikalas pasigaminti sau bent vieną žvakę, kad ateinantys metai būtų ramūs ir sektųsi“, – sako vietinių įpročius gerai pažinusi lietuvė.
Kitataučių istorijos įkvepia knygai
Į Ilonos veiklą galime pažvelgti kaip į būdą suartinti lietuvius ir šveicarus. Tautiečiams ji padeda atrasti įdomųjį Ciurichą, o šveicarams ir čia gyvenantiems kitų tautų atstovams – mokytis lietuvių kalbos. Mintis persikvalifikuoti iš anglų kalbos mokymo į lietuvių kalbos mokymą atėjo pastebėjus paklausą. Mat į Lietuvos ambasadą, bendruomenę kreipdavosi nemažai kitataučių, norinčių pramokti ar išmokti lietuviškai.
Kas skatina kitų šalių atstovus mokytis mūsų kalbos? Anot Ilonos, jų motyvai įvairiausi – nuo noro susišnekėti su savo draugės lietuvės tėvais ar draugais iki siekio suprasti, ką kalba verslo partneriai ir pačiam aktyviai dalyvauti verslo susitikimuose Lietuvoje. „Tų istorijų tiek daug ir jos visos tokios įdomios, kad galvoju, atitinkamai anonimizavus asmeninius duomenis, sudėti jas į knygą. Tai – jaudinantis projektas artimai ateičiai“, – atskleidžia planus.
Ilonos taikomas mokymo metodas paremtas psichologijos ir socionikos – Karlo Gustavo Jungo psichologijos darbais pagrįstos informacinio metabolizmo teorijos – žiniomis. „Kiekvienas individas turi sau būdingą informacijos priėmimo ir apdorojimo mechanizmą ir mokymosi sėkmė priklauso ne tik nuo motyvacijos, bet ir nuo tinkamo metodo pasirinkimo. Nėra gabių ir negabių, mes tik apdovanoti skirtingomis dovanomis. Geriausiai įsimename, kai mokymosi procese naudojame kuo daugiau pojūčių – ir matome, ir girdime, ir paliečiame. O jeigu dar ir juokiamės – sėkmė garantuota“, – mokymosi sėkmės veiksnius įvardija I. Katkienė.
Kas stebina atvykėlius?
Ilonos, kaip gidės, veikla reikalauja didelio įžvalgumo ir smalsumo: stebėti įvairias naujas tendencijas, ieškoti įdomių temų, skirtumų ir panašumų. Pašnekovė sako, kad nebėra lengva nustebinti atvykusius lietuvius – jie daug keliauja, daug matę ir patyrę, – tačiau atrasti „keistenybių“ gali ir čia. „Pasaulyje daug gražios gamtos, didingų kalnų, Europa pilna vienas į kitą panašių senamiesčių ir gyvenimai visur vienodėja. Bet Šveicarija suvienodės paskutinė. Cituojant Einšteiną, „jei bus pasaulio pabaiga, tai norėčiau tuo metu būti Šveicarijoje, nes joje viskas įvyksta truputį vėliau“, – garsiojo fiziko mintį atkartoja pašnekovė.
Ji pasidalija keliais įdomiais faktais apie šveicarus, kuriuos žino nedaugelis: „Šveicarai yra tokie aistringi keliautojai pėsčiomis, kad netgi į savo konstituciją įtraukė šią teisę, įpareigodami valstybę rūpintis keliavimo takų kokybe. Visą Šveicariją – 65 tūkstančius kilometrų – galima apeiti pėsčiomis. Dykai!“
Dažnas nustemba išgirdęs, kad Šveicarija – mėgėjų šalis. „Parlamente sėdi politikai mėgėjai: sėkmės lydimi verslininkai sostinėje laisvalaikiu susirenka pasitarti valstybės valdymo klausimais. Mėgėjai šalyje ir teisėjai: tam tikslui savivaldybėse demokratiškai išrinkti ūkininkai ar mokytojai sprendžia kaimynų ginčus ir šeimų bylas. O mokykloms vadovauja mėgėjai švietimo specialistai, – pasakoja Ilona. – Atvykėlius nustebina ir politinė sistema – vyriausybę sudaro septyni ministrai, atstovaujantys visoms pagrindinėms partijoms, gavusioms daugiausia rinkėjų balsų. Iš jų kasmet vis kitas perima prezidento krėslą. Jokių aistrų dėl prezidento rinkimo!“
Mums, lietuviams, gali pasirodyti keistas ir atostoginio piemenavimo populiarumas. „Miestiečiai moka beveik keturis šimtus eurų už tai, kad galėtų patys prižiūrėti išsinuomotą karvę atšiauriomis kalnų sąlygomis visą vasarą ar jos dalį. Neturintys galimybių tiek „atostogauti“, moka brangiau, bet išsinuomotą karvę tik keletui dienų aplanko susipažinimui, o rudenį gauna savo karvės sūrių“, – įdomiais pastebėjimais dalijasi lietuvė ir kviečia dar daugiau sužinoti apsilankius Šveicarijoje.
Inga Nanartonytė
Ilonos Katkienės nuotraukos