Modeliu Azijos šalyse dirbanti Raminta Stravinskaitė neslepia: dažniausiai šis darbas pareikalauja labai daug kantrybės ir nebūna toks įdomus, kaip gali pasirodyti iš šalies. „Gali tekti pralaukti 12 valandų, kad galėtum per 30 minučių nusifilmuoti tau skirtoje dalyje. Kartais tenka nuo ryto iki vakaro kas minutę keistis drabužius, per didžiausią karštį fotografuotis su kailiniais, o spaudžiant šalčiui lauke pozuoti su vasarine suknute“, – apie modelio darbo užkulisius pasakoja mergina. Kita vertus, šis darbas, kaip pati pašnekovė teigia, jai ne tik suteikė naujos patirties, bet ir leido geriau įsivaizduoti savo ateitį. „Galima sakyti, jog pastaruosius dvejus metus tiek pat laiko praleidau Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, pastaroji šalis jau tarsi antri mano namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti. Labai norėčiau savo ateitį sieti su mano širdį užkariavusia Pietų Korėja“, – prisipažįsta Raminta.
Raminta, papasakok apie savo pirmąją kelionę į Pietų Korėją.
Pati pirmoji mano kelionė į P. Korėją buvo sulaukus šešiolikos metų. Prisimenu, jaučiausi labai nesaugiai ir visko bijojau. Netgi buvo baisu išbandyti tradicinius šalies patiekalus, valgiau tik blynus ir vištieną. Mažai bendravau su vietiniais žmonėmis, bijojau nutolti nuo namų.
Kokie pirmieji įspūdžiai buvo atvykus į Kiniją?
Atvykusi į Kiniją iš pradžių jaučiausi svetima. Retas kalbėjo angliškai. Žmonės nuolat į mane spoksodavo.
Kadangi ten vykau vasarą, buvo be galo karšta – temperatūra laikydavosi apie 40 °C. Visada mėgdavau vasaras, bet apsilankiusi Kinijoje supratau, kad kartais ji gali būti tiesiog pragariška! Vos išeidavome į lauką, nebūdavo kuo kvėpuoti, drabužiai lipo prie kūno.
Nustebino tai, kad bent jau tas miestelis, kuriame gyvenau, Hangzhou, buvo labai nešvarus. Nors gatvės rytais būdavo purškiamos vandeniu, tačiau iš šaligatvių kiekvieną rytą plūsdavo šlapimo kvapas. Naktimis ant žemės ropinėdavo daug visokių baisių ir didelių vabalų.
Tradicinis kinų maistas man visiškai nepatiko – per daug aštrus arba labai riebus. Tačiau svarbu paminėti tai, jog maistas Kinijoje, kaip ir visa kita, buvo labai pigus.
Kokią kinų kasdienybę teko pamatyti?
Kinai, kaip, neabejoju, ir dauguma Azijos šalių gyventojų, mano manymu, yra darboholikai – dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.
Gyvenau daugiabučių rajone, tačiau daugiabučiai ten buvo visai kitokie nei Lietuvoje. Tai didžiuliai pastatai su gražiai įrengtais butais. Tokie daugiaaukščių kvartalai buvo aptverti aukštomis tvoromis, aplink įrengti sodai, pasivaikščiojimo takeliai, baseinai, teniso kortai. Tačiau netoli namų buvo ir neturtingų žmonių kvartalų. Čia žmonės gyveno kaip kokiame akmens amžiuje – šeimomis viename kambaryje, be jokių patogumų. Jie maistą šildydavo senovinėmis viryklėmis, stovinčiomis lauke prie pat gatvės.
Kas paliko didžiausią įspūdį Kinijoje?
Vienas mane labiausiai sužavėjusių dalykų – vakariniai kinų šokiai. Daugiausia moterys, merginos vakarais susirinkdavo kokiose erdvesnėse vietose ir vadovaujamos trenerių šokdavo įvairius šokius. Taip gana turiningai leisdavo vakarus. Mūsų senelės ar mamos dažniausiai vakarus leidžia prie televizoriaus, o Kinijoje jos tiesiog kartu ir sportuoja, ir susiranda draugių, bendraminčių.
Grįžkime prie Korėjos, kurioje lankeisi jau penkis kartus. Kaip keitėsi Tavo požiūris į šią šalį?
Per antrą, trečią, ketvirtą keliones aplankiau labai daug įvairių vietų: Namsano bokštą, zoologijos sodą, atrakcionų parką, pajūrį, kurortinį miestelį Busaną, užsieniečių kvartalą Itaewoną, tradicines gatves, garsiausius apsipirkinėjimo centrus, keletą muziejų, tradicines šventyklas, kalnus. Taip pat teko lankytis demilitarizuotoje zonoje, kuri yra neutrali zona tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų. Per žiūronus teko stebėti Š. Korėją. Paragavau daugybės tradicinių korėjiečių patiekalų. Be galo pamėgau korėjiečių maistą, kuris labai sveikas. Čia valgoma daug šviežių daržovių. Tradicinis ir vienas populiariausių patiekalų – kimči. Tai labai aštrūs kopūstai, pagaminti pagal specialų receptą. Per naujausią kelionę užmezgiau daugybę pažinčių ir dėl jų pamačiau daugiau lankytinų vietų.
Kiek žinau, šias Velykas sutikai Pietų Korėjoje su kitais lietuviais. Kaip Jūs susibūrėte?
Apskritai pastaroji kelionė į Pietų Korėją buvo be galo įdomi pažinčių atžvilgiu. Tik atvykusi ten, per draugus sužinojau, jog tuo pat metu į Korėją atvyko vaikinas iš Lietuvos. Tačiau jis atvažiavo dalyvaudamas „Erasmus“ studentų mainų programoje. Labai apsidžiaugiau, nes man labai įdomi ir aktuali studijų užsienyje tema. Taigi susitikome su minėtuoju vaikinu, domėjausi studijomis, universitetu ir sužinojau, jog ten yra ir daugiau lietuvių. Tada socialiniame tinkle „Facebook“ sukūriau Seule gyvenančių lietuvių grupę (originalus pavadinimas – Lietuviai Seoule 2015) nieko per daug nesitikėdama. Ir visai netikėtai kasdien mūsų būrys vis didėjo. Dauguma grupės narių studentai. Visi panašaus amžiaus, todėl pagalvojau, jog būtų smagu suorganizuoti susitikimą, pasiklausinėti daugiau apie studijas. Ir apskritai svetimoje šalyje, kitame pasaulio krašte smagu pabūti su saviškiais. Susitikome. Buvo be galo smagu, kalbėjome, kad būdami kartu pasijutome lyg atsidūrę Lietuvoje.
Visi žinojome, jog per Velykas būsime Korėjoje, o Velykų korėjiečiai nešvenčia, tik krikščionys nueina į bažnyčią. Todėl su lietuviais susitarėme organizuoti susitikimą per Velykas ir jas švęsti kartu – pasijausti, lyg būtume namuose su šeimomis. Ryte aplankėme katalikų bažnyčią, o po pietų ėjome į rusų restoraną – labai pasiilgome tokių patiekalų, kaip burokėlių sriuba, kepsniai, balandėliai. Buvome labai maloniai nustebinti vienoje rusų parduotuvių radę lietuviško sūrio!
Kokių Kinijos ir Pietų Korėjos kultūrinių ar kitokių skirtumų pastebėjai?
Pirmiausia paminėsiu tai, jog korėjiečių kultūra kai kuriais aspektais yra panaši į mūsų, lietuvių. Ten labai svarbi šeima. Visos pagrindinės šventės švenčiamos susirinkus visai šeimai. Jie labai gerbia vyresnius šeimos žmones.
P. Korėjos ir Kinijos skirtumai man atrodo labai dideli ir akivaizdūs. Kaip jau minėjau, Kinijoje susidūriau su didele nešvara, o Korėja man pasirodė be galo švari ir moderni. Gatvėse vargiai pastebėsime šiukšlių. Labai patinka, jog korėjiečiai rūšiuoja atliekas. Iš pradžių buvo labai sunku suprasti, kur ir ką reikia mesti, o vėliau tai tapo savaime suprantamu dalyku. Kai grįžtu į Lietuvą, būna labai keista, jog tėvai šiukšlių nerūšiuoja.
Kokių įdomių faktų ar istorijų, sužinotų viešint Azijos šalyse, galėtum papasakoti?
Korėjoje žmonės tiesiog pamišę dėl plastinių operacijų. Jos ten ir gana nebrangios, todėl greičiausiai kas trečias žmogus, dažniausiai, merginos, būna apsilankiusios pas plastikos chirurgus.
Prisimenu vieną gana juokingą nuotykį Kinijos traukinių stotyje, kai mama laikė berniuką virš šiukšlių dėžės, o šis šlapinosi visų žmonių akyse. Apskritai ten labai populiarios vaikų kelnės su užpakalyje iškirpta skyle. Taigi vaikai vaikšto nuogais užpakaliais.
Kinijoje taip pat vyrauja keistas vyrų pomėgis auginti mažojo piršto nagą. Pasak jų, kuo vyro darbas labiau susijęs su intelektine veikla, tuo nagas ilgesnis.
Vykai į šias Azijos šalis padirbėti modeliu. Ką galėtum pasakyti apie Azijos šalių mados tendencijas?
Kinijoje mados tendencijos neatkreipė mano dėmesio. Nieko per daug apie tai papasakoti negalėčiau. Galbūt tik tiek, jog ten rinka yra nevienalytė: dalyvaudavome atrankose, kuriose reikėdavo tiek mielų mergaičių įvaizdžio, tiek vadinamųjų aukštosios mados modelių.
Nors turbūt mažai kas yra girdėjęs, Korėja yra žinoma kaip mados šalis. Iš tiesų žmonės ten labai madingi ir ryškūs. Nuvažiavusi ten net pati užsimanau nusipirkti kokį ryškiai raudoną švarkelį ar geltonus batus. Tačiau greitai prisimenu, jog Lietuvoje taip ryškiai rengtis nedrįsčiau. Ten labai populiaru mūvėti ryškias ir spalvotas kojines. Bent jau pastaruoju metu labai populiarūs storapadžiai batai. Korėjoje gana dažnai matydavau porelių suderinta apranga: jie vilkėdavo vienodus marškinėlius ar tiesiog turėdavo kokį nors vienodą aksesuarą.
Kaip atrodė Tavo darbas Kinijoje ir Korėjoje?
Mano darbai labai paprasti – arba fotosesijos, arba filmavimai. Darbų temos būna įvairiausios, tačiau dažniausiai turiu būti mielas vaikas arba vaikų mama. Visiems atrodo, jog modelių darbas yra labai paprastas arba be galo įdomus. Tiesą sakant, įdomumo Azijoje tokiame darbe mažai. Kartais būna fotosesijų, kai nuo ryto iki vakaro tenka kas minutę keistis milijonus drabužių. Kartais būna tokių fotosesijų, kai reikia sėdėti masažo kėdėje ar visą dieną tiesiog pragulėti lovoje (lovos, patalynės reklamos). Tokie darbai būna atgaiva.
Kartais būna filmavimų – tai patys ilgiausi darbai. Gali tekti pralaukti 12 valandų, kad galėtum per 30 minučių nusifilmuoti tau skirtoje dalyje. Bet tokie darbai dažniausiai būna patys smagiausi, nes filmuojasi daug linksmų žmonių. Pavyzdžiui, praeitą vasarą filmavomės kavos reklamai ir turėjome vaidinti romėnų, graikų personažus. Su manimi dirbo amerikiečiai vyrukai, kurie nėra modeliai, tiesiog buvo pakviesti į filmavimą kaip užsieniečiai. Iš jų labai daug sužinojau apie gyvenimą Korėjoje, apie jų karjerą įvairiose srityse. Per ilgas laukimo valandas visi linksmai prisijuokėme.
Kinijoje per vieną fotosesiją lauke, kur buvo 40 laipsnių karščio, turėjau fotografuotis su kailiniais. Buvau labai pikta. Korėjoje žiemą, kai buvo 10 laipsnių šalčio, pūtė šaltas vėjas, per filmavimą teko 5 valandas vaikščioti basai ant sniego apsirengus vasarinę suknelę. Trumpai tariant, kiekvieną kartą atsiranda darbų, per kuriuos galima įgyti naujos patirties ar išbandyti savo kantrybę.
Ši darbo patirtis man leido suprasti, jog labai norėčiau savo ateitį sieti su Pietų Korėja, todėl vis labiau galvoju apie magistro studijas šioje mano širdį užkariavusioje šalyje.
Dėkoju už pokalbį.
Simona Grybaitė
Nuotraukos iš Ramintos asmeninio archyvo