Skaudžios sovietinės patirties paženklinta Lietuvos visuomenė vis dar rodo nepakantumą kiekvienam kitokiam savo nariui: per daugiau kaip du Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečius šis mūsų elgesys iš esmės nepasikeitė ir lieka kultūros dalimi. Tuo įsitikinęs psichiatras Linas Slušnys, pripažįstantis, kad kaip visuomenė vis dar esame paauglystės stadijoje – nesubrendę, nedrąsūs ir nelaisvi.
Lietuvoje patyčios yra įgavusios epidemijos mastą, o jos malšinimas jau tapo ne tik psichologų ir savanorių, bet ir žinomų žmonių garbės reikalu. Problema tokia didelė ir skaudi, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet inicijavo Švietimo įstatymo pataisas. Tačiau visuomenė toliau gyvena savo gyvenimą ir internetinius žargono žodynus pildo paaiškinimais, kad daunas – tai nevisprotis.
Tyrimų bendrovės „Nielsen“ duomenimis, beveik kas antram žmogui Lietuvoje atrodytų normalu jus išvadinti daunu, jei jam pasirodytumėte kitoks: kitaip atrodantis, lėčiau mąstantis, ne taip atsakantis, nors Dauno sindromas yra genetinis sutrikimas, nei trukdantis tokių žmonių integracijai, nei tuo labiau turintis skatinti neapykantą ir patyčias.
Mes esame linkę skirstyti žmones į viršesnius, svarbesnius ar geresnius. Tie, kurie tokie nėra, lieka atskirti. Tai yra mūsų skaudžios praeities reliktas, sovietinio auklėjimo, gyvenimo būdo padarinys. Nepakantumas kitokiems yra susijęs su mūsų kultūra. Lietuvoje gatvėje nedažnai sutiksi kitokį žmogų. Visi žinome, kad tokių žmonių yra, bet kasdieniame gyvenime jų nematome. Šis „nematymas“ susijęs ir su tuo, kad mes vis dar linkę pirmiausia pastebėti kitoniškumą, o ne žmogų už jo. Sovietiniu laikotarpiu mūsų nemokė, kad žmonės gali būti kitokie.
Daugybę metų psichinę ar fizinę negalią turintys žmonės buvo slepiami specialiuose internatuose, mokomi tik jiems skirtose mokyklose, nedalyvaudavo visuomenės gyvenime. Pasaulis buvo konstruojamas taip, tarsi dalis visuomenės išvis neegzistuotų, todėl nestebina, kad dar ir dabar kitokių žmonių nepažįstame, jų šalinamės ar nemokame su jais bendrauti.
Buvo gerieji ir blogieji, normalūs ir nenormalūs. Nebuvo supratimo, kad ir kitoks žmogus gali vaikščioti gatve, turėti tokius pat norus ir jausmus, kaip ir visi kiti žmonės.
Dauno sindromą turintieji Lietuvoje ypač kenčia nuo patyčių, nes žodis „daunas“ yra tapęs bendriniu niekinančiu žodžiu, todėl visuomenei būtinas šioks toks nepatogumo elementas, verčiantis permąstyti elgesio tinkamumą, mokantis priimti kitokius žmones, rodyti jiems pagarbą, nežeminti ir neužgaulioti. Kaip toks elementas efektyviai pasitarnavo šiemet pavasarį vykusi socialinė akcija „Aš ne daunas, aš – žmogus“ – jos plakatai didžiųjų miestų lauko reklamų stenduose kai kur kabo iki šiol.
Išmatavus žmonių nuotaikas prieš šią nepatogią akciją ir po jos paaiškėjo, kad pavyko atsikovoti 5 proc. visuomenės. „Nielsen“ duomenimis, nuo 48 iki 43 proc. sumažėjo žodį „daunas“ kaip žodžio „kvailas“ sinonimą normaliu dalyku laikančių žmonių. Viskas pasikeis tada, kai pagaliau suprasime, kad skirtingumas, visuomenės margumas yra mūsų stiprybė. Kuo daugiau skirtingų nuomonių, požiūrių, žmonių – tuo mes įdomesni. Kiek tai užtruks, sunku pasakyti – vieni sako, kad visuomenei pasikeisti reikia trijų kartų, kiti – kad šimto metų. Aš kažkada maniau, kad mūsų visuomenė pasikeis kur kas greičiau, bet taip neatsitiko. Viliuosi, kad mano anūkai jau galvos ir elgsis visai kitaip, gyvens kitokioje visuomenėje.
Reikėtų žinoti, kad Dauno sindromas nėra liga. Tai genetinė būklė, kai žmogus vietoj 46 chromosomų turi 47 chromosomų rinkinį.
Linas Slušnys
Asmeninio archyvo nuotr.