Kauno menininkų namuose vasario 27 d., penktadienį, 17 val. prasidės Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygos „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ pristatymas. Dalyvauja autorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Renginys nemokamas.
„Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ – antroji aktorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga. Pirmojoje („Mama Afrika“, 2008) sugulė per aštuonerius metus juodajame žemyne sukaupta lietuvės patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o štai Kiniją autorė teigia pažinusi ne širdimi, o protu.
Šių abiejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą autorės patirtį. Štai panašiai skamba Kenijos ir Kinijos šalių pavadinimai (skiriasi tik viena raide), nors šios dvi kultūros skirtingos.
Knygoje Eglė bando sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatybes, suvokti grandiozinius šalies užmojus, įžvelgti, kas slypi už blizgaus paviršiaus.
Šiuo metu autorė su šeima gyvena Šanchajuje. Knyga gausiai iliustruota autorės nuotraukomis.
E. Aukštakalnytė-Hansen kalba: „Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.
Pirmą kartą suvokiau, kokie galingi žmonių įpročiai. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol sugebėjau juos įvardyti, keisti ir prireikus atsisakyti jų tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių prieš atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, o taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.
Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją.“
Jei dar nemokate kinų kalbos ir klausiate, ką reiškia knygos pavadinimas, – skaitykite ir rasite tikslų atsakymą!
Kauno menininkų namų inf.