Žurnalistė, Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Daiva Lapėnaitė daugiau nei dvidešimt metų derina du dalykus – gyvenimą saulėtojoje Sardinijos saloje ir darbą Lietuvoje. Savo profesinėmis žiniomis ir gebėjimais prisideda prie lietuvių diasporos telkimo ir jai svarbių iniciatyvų. Prieš kelerius metus atskleidusi ir kitokį – grožinės literatūros kūrėjos – potencialą, Daiva sulaukė ypatingo įvertinimo Italijoje: už italų kalba parašytą romaną 2022 metais buvo apdovanota literatūros premija. Kategorijoje, kurioje kūrinius pateikė per 500 autorių, jos knyga buvo įvertinta trečiąja vieta. Šiame interviu lietuvė dalijasi savo neplanuoto atsiradimo Sardinijoje istorija, įžvalgomis apie itališkąjį gyvenimą ir kūrybiniais planais.
Italija – viena populiariausių lietuvių atostogų šalių, o Jums ji jau daugiau nei du dešimtmečius yra namai. Kokie vėjai atpūtė į šį pietiečių kraštą?
Atpūtė netikėti ir, atvirai sakant, nenorėti vėjai. Buvau devyniolikmetė Vilniaus universiteto studentė, dainavau universiteto merginų chore, su kuriuo daug gastroliavome. Tąkart turėjome vykti į Amsterdamą, kurį įsivaizdavau kaip tikros laisvės miestą. Likus porai savaičių iki kelionės, buvo pranešta, kad planai keičiasi – vyksime ne į Amsterdamą, o į Sardiniją. Atsisakiau, tačiau trūko sopranų ir teko vykti. Pamenu, atplaukėme į Kaljarį keltu iš Romos, spalio vidurys, šilta, palmės, jūra, ant kalvos pūpsantis miestas… Likau pakerėta ir panorau pabandyti čia pagyventi. Baigusi studijas taip ir padariau… ir bandau iki šiol. Amsterdame, beje, iki šiol taip ir nebuvau.
Kaip klostėsi Jūsų karjera Lietuvoje ir svetur?
Iš Lietuvos išvykau iškart po studijų Vilniaus universitete, 2001 metais. Norėjau dirbti žiniasklaidoje arba reklamos, komunikacijos agentūroje. Maniau, kad Italijoje tikrai bus daugiau galimybių. Klydau. Atvykusi į Italiją greitai supratau, kad bet kokie lietuviški diplomai ar profesiniai pasiekimai čia yra nieko verti, niekam neįdomūs, čia esi niekas ir turi susikurti viską nuo nulio. O jei kalbi angliškai ar dar keliomis kalbomis, bet gerai nekalbi itališkai, tai visų pirma drožk į italų kalbos kursus. Tad pasibeldžiau į Lietuvos žiniasklaidos duris ir, nors dabar jau puikiai kalbu itališkai ir dirbu su italais, pagrindinė mano veikla yra susijusi su Lietuva.
Italija – turistams svetinga šalis. O kokia ji imigrantams? Ar po daugybės čia praleistų metų dar kartais aplanko svetimumo jausmas?
Taip, Italija labai svetinga šalis, italai yra itin draugiški, tolerantiški. Tačiau čia gajus posakis, kad svečiai, kaip ir žuvis, po trečios dienos ima dvokti. Gal ne po trečios dienos, bet taip ir yra. Be to, gyvenu Sardinijoje, kur šviesiaplaukių yra tik keli procentai, tad vos mane pamatę vietiniai žino, kad nesu „sava“. Žinoma, per tiek metų susikūriau savo „saugų tinklą“: turiu draugų, platų pažįstamų, kolegų, artimųjų ir padedančių žmonių ratą, tačiau svetimumo jausmas lydi kone kasdien. Niekada, kad ir kiek čia gyvenčiau, nebūsiu sardė, vietinė, „sava“. Kita vertus, ilgainiui nustojau žvelgti į tai kaip į problemą.
Žinau, kad esate aktyvi vietos lietuvių bendruomenės ir, dar plačiau – pasaulio lietuvių bendruomenės – narė. Kas paskatino įsilieti į lietuvišką veiklą? Kokius šios veiklos laukus išbandėte?
Įsilieti į lietuvišką veiklą paskatino elementarus poreikis su kuo nors gyvai pasikalbėti lietuviškai, būti bent kartais su „savais“. Mūsų bendruomenė taip ir gimė – nuo pasišnekučiavimų prie aperityvo staliuko. Ilgainiui tapome nors ir nedidele, bet labai glaudžia, vieninga bendruomene, tam tikru „pagalbos tinklu“ vieni kitiems. Taip pat užmezgėme draugiškus ryšius su kitų Italijos regionų, įvairių šalių lietuvių bendruomenėmis. Ne tik susiformavo platesnis pažinčių tinklas, bet ir kilo įkvėpimas bendriems projektams, atsirado galimybė globaliau ir paveikiau skleisti lietuviškumą.
Kiek metų vadovaujate Sardinijos lietuvių bendruomenei? Kokia ji, Jūsų akimis?
Sardinijos lietuvių bendruomenei vadovauju šeštus metus, tačiau esu viena jos įkūrėjų (ją įkūrėme prieš dešimt metų), o su lietuviais Sardinijoje bendrauju beveik dvidešimt metų. Mūsų bendruomenę jungia ne tik tam tikri renginiai: himno giedojimas liepos 6-ąją, Verbų sekmadienis su kunigu Audriumi Arštikaičiu (Popiežiškosios lietuvių kolegijos Romoje rektoriumi), valstybinių Lietuvos švenčių minėjimas ar bendruomenės gimtadienis. Mus jungia draugystė, palaikymas, bendrystė. Esame bendraminčių organizacija, veikianti dėl to, kad mums tiesiog to reikia.
Dar viena Jūsų lietuviškos veiklos niša – portalas Pilietybė.lt. Kam jis skirtas ir kieno iniciatyva atsirado?
Portalas Pilietybė.lt gimė 2021 metais, po to, kai pilietinės iniciatyvos „Mūsų metas dabar“ iniciatyva Seimo rinkimų metu buvo sukurta viešųjų ryšių komanda. Taip vienoje vietoje atsidūrėme bendraminčiai iš skirtingų šalių, turintys gausybę diasporinės ir profesinės patirties. Matydami žiniasklaidinį vakuumą diasporai svarbiomis temomis tiek Lietuvoje, tiek pačioje diasporoje, su užkurta kampanija pelnę Lietuvos viešųjų ryšių ekspertų įvertinimą („PR Lapės“ apdovanojimą už geriausią pilietinę kampaniją), nusprendėme pabandyti tą nišą užpildyti. Taip gimė nepriklausomas aktyvios diasporos portalas Pilietybė.lt. Nepriklausomas, nes nesame jokios organizacijos ar institucijos balsas – esame diasporos žmonių balsas. Aktyvios, tai yra ne tik darančios, bet ir galvojančios, mąstančios, klausimus keliančios ir sprendimų ieškančios. Portalas Pilietybė.lt yra skirtas lietuviams, kur jie begyventų, skirtas pilietiškumo temoms: nuo paso iki pasaulėvokos. Matome, kad portalas yra vertinga tribūna tiems, kurie turi ką pasakyti, bet neturi kur.
Koks Jūsų vaidmuo šiame portale?
Kadangi esu žurnalistė ir turiu redagavimo patirties, tai mano vaidmuo portale yra vyriausiosios redaktorės.
Kaip manote, kodėl iniciatyva dėl pilietybės išsaugojimo nesulaukė pakankamai palaikymo? Ar, Jūsų požiūriu, nuo 2019-ųjų buvo pasistūmėta, kad antrojo referendumo rezultatai būtų palankūs šiam pokyčiui?
Referendumas dėl pilietybės išlaikymo pakankamai palaikymo sulaukė jau 2019 metais – „už“ balsavo 74 procentai, t. y. beveik milijonas balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. Ko nepakako, tai aktyvumo – tiesiog, pagal referendumo kartelės reikalavimus, Konstitucinės nuostatos pakeitimui nepakako rinkėjų sąrašuose įrašytųjų pritarimo. Nuo pirmojo referendumo, kaip rodo apklausos, į palankią pusę nepasikeitė absoliučiai niekas, sakyčiau, net atvirkščiai – įvyko tokių dramatiškų pokyčių, kad pasiekti norimą rezultatą dabar net sunkiau: pilietybės išsaugojimas nesulaukė reikalingo aktyvumo 2019-aisiais, kai nebuvo karo, nebuvo infliacijos, nebuvo hibridinių ir realių grėsmių, o dabar visa tai yra. Be to, išliko visi veiksniai, kurie buvo įvardyti kaip esminės 2019-ųjų referendumo klaidos: aukšta kartelė, neaiški formuluotė, politinio sutarimo ir paveikios informacinės kampanijos (kuriai reikia didesnio biudžeto) nebuvimas. Referendumo kartelė yra tokia pat aukšta, įveikta tik referendume dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą 2003 metais. Gal ne visi pamename, bet tada buvo skirta tris kartus daugiau lėšų kampanijai, politinis sutarimas buvo beveik vienbalsis, o ir eiliniams žmonėms tai buvo aktualus ateities, netgi naudos klausimas. Kiek realiai pilietybės išsaugojimo klausimas šiandien aktualus Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, kurių balsas ir nulems referendumo rezultatą?
Prieš kelerius metus išbandėte grožinės literatūros rašytojos amplua. Žurnalistika ar knygų rašymas arčiau širdies?
Žiniasklaidai rašau dvidešimt metų, knygą esu išleidusi tik vieną. Tačiau į klausimą, kuris rašymas arčiau širdies, galiu atsakyti nedvejodama – knygų rašymas. Nes čia esi absoliučiai laisvas, gali išlaisvinti fantaziją, nesi ribojamas spaudos ženklų limito, aktualumo kriterijaus, gali neskubėti. Tačiau tai yra du skirtingi rašymo būdai, pasiekiantys skirtingas auditorijas, turintys skirtingus tikslus ir poveikį. Žurnalistika leidžia greičiau pasiekti daugiau žmonių, kalbėti šiuo metu žmonėms aktualiomis, svarbiomis temomis.
2022 metais buvote apdovanota literatūros premija „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Šelio ir Bairono įlankos“) už italų kalba parašytą romaną „Senza la Ferrari rossa“ (liet. „Be raudonojo ferario“). Ar tikėjotės tokio debiutinės knygos įvertinimo?
Nesitikėjau. Puikiai suprantu, kad rašyti knygą italų kalba, kurios nekramtau nuo pat gimimo, šalyje, kur knygų kasmet išleidžiama beveik šimtas tūkstančių, buvo nutrūktgalviškas žingsnis, o tikimybė būti įvertintai labai maža. Bet aš ir nerašiau dėl įvertinimo. O kai jį gavau, žinoma, buvo beprotiškai malonu.
Kaip gimė ši knyga, apie ką ji pasakoja? Ar nesunku buvo rasti knygai leidėją?
Knyga gimė netyčia, laikotarpiu, kai buvau labai nelaiminga. Turbūt todėl knygos tema ir pasirinkau laimės paieškas – pati buvau tose paieškose. O leidėją rasti buvo labai sunku: rankraštį išsiunčiau 37 leidėjams, tik vienas atsakė „taip“.
Galbūt jau dirbate prie antrosios knygos? Kokių ambicijų, planų turite?
Prie antros knygos nedirbu, nors turiu kelias idėjas. Tačiau ėmiausi itališkai išleistos knygos lietuviško rašymo. Sakau „rašymo“, nes noriu padaryti ne tiesiog vertimą, o tam tikrą variantą 2.0. Nuo to laiko, kai rašiau knygą, aš ir pati pasikeičiau ir noriu į lietuvišką variantą tuos pasikeitimus įtraukti.
Esu knygą parašiusi ir anglų kalba. Su pažįstamo brito, dirbančio mokslinės literatūros leidykloje, pagalba esu ją ir suredagavusi. Bet kol kas leidėjo neradau, nelabai ir ieškojau. Tačiau dabar pagalvoju, gal jau ir būtų laikas rimčiau paieškoti.
Kadangi jau čia pat vasara, pakalbėkime apie keliones. Kokias mažiau turistų atrastas Italijos vietas rekomenduotumėte žmonėms, jau mačiusiems didžiausias šalies įžymybes? Ką patartumėte, kad viešnagė šioje šalyje būtų kuo turiningesnė, kultūros pažinimas – gilesnis?
Ką tikrai patarčiau, tai net ir Italijos miestuose, kuriuose yra vadinamosios šalies įžymybės, leistis į pažintį su miestu gero gido draugijoje. Esu buvusi Romoje daug kartų, bet kol nepasivaikščiojau po miestą su gerai jį pažįstančia gide, daugybės dalykų tiesiog nemačiau ir nesupratau. Ko tikrai vengčiau – tai visuose kelionių kataloguose reklamuojamų vietų. Italija sklidina perlų, daugelis jų slypi tikrai ne turistų „nutrintose“ vietose.
Kuo Jus žavi gyvenimas Sardinijoje?
Žavi trimis dalykais: jūra, gamta ir dvasia. Kad Sardinijoje yra nuostabi jūra ir paplūdimiai, žino turbūt visi. Bet, kad čia yra seniausi Europoje išlikę statiniai – nuragai, kad čia gausu priešistorę menančių, pagonybe dvelkiančių vietų, kad čia miesto šurmulys dera su kone žmogaus rankos nepaliestais kampeliais, o užmiestyje naujausiam automobilio modeliui kelią gali pastoti avių banda ar asilo tempiamas vežimas, žino ne visi. Beje, čia jūroje galima maudytis ir spalį, mano tėvas maudosi ir sausį, o rinktis galima iš begalės paplūdimių: nuo kelių kilometrų smėlio ruožo, tarp uolų įsispraudusios įlankėlės iki kriauklėmis nusėto kranto. Beje, yra ir slidinėjimo trasa, nes Sardinijoje – ne tik jūra.
Pabaigai – ne tokia emociškai lengva tema. 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje itin sukrėtė Lietuvą, tebenešiojančią gilius sovietinių laikų randus. Lietuviai įvairiausiais būdais iki šiol remia ukrainiečių tautą. Įdomu: ar Italijoje kyla panašių iniciatyvų kaip mūsų šalyje?
Italai, ilgus metus turėję simpatijų rusams, į rusijos agresiją prieš Ukrainą sureagavo stipriai, ypač humanitarine prasme. Jie renka pinigus, daiktus, veža juos į Ukrainą, itin didelį dėmesį skiria pagalbai vaikams: daugybę jų kartu su mamomis yra atsivežę į Italiją, daug rusų bombardavimų sužalotų vaikų gydoma Italijos ligoninėse.
Kaip Jūsų bendruomenė prisideda prie paramos besiginančiai valstybei?
Mes, kaip bendruomenė, dar prieš rusijos invaziją rašėme laiškus visoms Italijos valstybės galvoms, paskui rašėme laiškus ir kompanijoms, tada dar neišėjusioms iš rusijos rinkos, prisijungėme prie įvairių paramos akcijų, mitingų. Tačiau turbūt svarbiausias dalykas, kurį darome, – visais įmanomais būdais kalbame su tais, kurie vis dar nesuvokia situacijos: nuo draugų, kaimynų iki žurnalistų ir politikų.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Daivos Lapėnaitės archyvo