Gegužės 17 dieną Rogalando lietuvių bendruomenė dalyvavo Norvegijos nacionalinės šventės eisenoje „Folketoget“ (liet. „Žmonių traukinys“).
16 valandą daugiau kaip 90 organizacijų su vėliavomis ir transparantais rinkosi komunos organizatorių paskirtose vietose. Visas Stavangerio centras buvo užpildytas eisenos dalyvių ir atėjusiųjų švęsti Konstitucijos dienos. Žmonių gera nuotaika, giedros akys, šypsenos, sveikinimų šūksniai, orkestrų garsų aidas, vėliavų ir vėliavėlių jūra bei tautinio kostiumo įvairovė sukūrė bendrą pakilią atmosferą.
Norvegių tautiniam kostiumui būdinga sidabrinių papuošalų įvairovė. Mūsų lietuvaitės išsiskyrė Baltijos auksu – gintaro karoliais, rankų darbo nertais geltonos, žalios ir raudonos spalvų aksesuarais. Kadangi lietuviai, dėvintys tautinį kostiumą, buvo iš skirtingų Lietuvos etnografinių regionų, norvegai galėjo matyti lietuviškų tautinių kostiumų skirtingumą. Organizatoriams davus ženklą, o pučiamųjų orkestrui užgrojus, tautiečiai su Rogalando lietuvių bendrijos vėliava priekyje pajudėjo kartu su visa kolona.
Prieš mus, vos už vienos organizacijos atstovų, ėjo pučiamųjų orkestras, o kitas buvo už mūsų. Iš pradžių reikėjo gerai pavargti, kol išmokome priderinti žingsnį prie pasirinkto orkestro maršo takto. Lietuviai, pastebėję, kad norvegai išplėtę akis skaito, kas parašyta ant plazdenančios vėliavos, norėdami pamatyti, kokia šalis sveikina juos, vėliavnešiui sufleravo palenkti vėliavą, kad geriau matytųsi. Tūkstančiai pakilios nuotaikos žmonių, išsirikiavusių abipus gatvių, stebėjo, telefonais filmavo einančius ir sveikino mojuodami vėliavėlėmis. Buvo malonu stebėti, kaip lietuviai pamatę pažįstamus norvegus, o norvegai – lietuvius priėję apkabindami sveikino vieni kitus. Kai eisena trumpam sustojo, priėjo būrelis norvegų ir su norvegišku akcentu lietuviškai tarė: „Labas, kaip sekasi?“ Kitur girdėjome: „Hei, Litauen“ („Labas, Lietuva“). Norvegai sveikino mus, nors mes turėjome sveikinti juos. Bet labiausiai emocinę stygą užgavo tai, kai net ne vienoje vietoje išgirdome norvegišku akcentu lietuviškai skanduojant: „Lietuva, Lietuva.“
Stebint šventės vyksmą ir matant minias švenčiančių žmonių, kyla klausimas: ką valstybė darė, kad taip išpopuliarino šventę ir įdiegė piliečiams pasididžiavimą savo šalimi? Tiek Norvegijos vyriausybės, tiek sąmoninga visuomenė kartu ranka rankon labai daug dirbo, kad iškeltų savo nacionalinės šventės minėjimą į tokį aukštą lygį. Pasak norvegų, juos, kaip tautą, labai sutelkė hitlerinės Vokietijos okupacija Antrojo pasaulinio karo metu.
Netrukus Norvegija siųs savo karius į Lietuvą (NATO kovinės grupės sudėtyje) saugoti mūsų šalies teritorijos. Juos išleis šeimos nariai ir artimieji. Mes, Norvegijoje gyvenantys lietuviai, šalia diplomatinio vyriausybių darbo taip pat prisidedame prie valstybinių šiltų ir draugiškų santykių kūrimo.
Renginio akimirkas nuotraukose įamžino Linas Tautkevičius, filmavo Julius Miltenis.
Zenonas Mačiulaitis