Pradinis / Lietuviai svetur / Lietuvių kalbai netinkamos dienos nėra

Lietuvių kalbai netinkamos dienos nėra

Mokyti lietuvių kalbos man visuomet atrodė ir iki šiol atrodo kaip puiki mintis. Tam nėra netinkamos dienos. Tai – mano mėgstamiausias užsiėmimas ir darbas. Mokyti, tai mokyti, bet kaip yra su mokymusi? Pastaruosius metus turėjau džiaugsmo stebėti, kaip lietuvių kalba bando rasti kelią į žmonių širdis. Mintis apie tai parašyti kilo tuomet, kai su mažaisiais pradėjome mokytis raidžių, o šeštadieniais su užsieniečiais iš pačių įvairiausių pasaulio vietų tardavome pirmuosius lietuviškus pasisveikinimo, padėkos ir atsisveikinimo žodžius. Prie viso to galėčiau pridėti ir darbą lituanistinėje mokykloje „Genys“ San Fransiske.

Taigi, kalba viena, bet kokia daugybė jos variacijų.

Pirma klasė. Tai laikas, kai vaikas pradeda mokytis raidžių. Mokosi jas atpažinti, ištarti. Supranta, kad kiekviena raidė – tai vis kitas garsas. Pradeda girdėti, pajausti. Skiemenuoja ir sujungia. Rašo, raito raideles – iš pradžių didžiąsias, paskui mažąsias. Atpažįsta raides visur, kur eina: tai nukritęs pagaliukas primena Y, tai susiraičiusi žolelė atrodo tarsi n arba u (iš kurios pusės pažiūrėsi), tai koks praplyšęs šaligatvis primena A… Paskui pasidaro kiek sudėtingiau, nes, pasirodo, šalia priebalsių dažnai įsiterpia ir balsės – minkštos pagalvės klūpančioms priebalsėms. Ir dar kokia abstrakcija! Na iš kurgi atsiranda garsas a ar u? Tikrai nepaprasta sąjunga su širdimi. Diena po dienos, ir balsių bei priebalsių mišinys tampa tekstu. Parašytu, skaitomu, įskaitomu. Ateina noras užrašyti ir perskaityti visas pasaulio raides, visus žodžius ir sakinius. Ir labai greitai tas patyrimas užsimiršta. Kalba, kad ir kokia ji būtų – rašytinė ar sakytinė, – visgi gimtoji. Ir labai greitai susilieja su kasdieniu gyvenimu. Ilgainiui atsitinka netgi taip, kad žmogus pradeda atsiprašinėti už tai, jog savo gimtojon kalbon įterpia vieną kitą žargonybę, keiksmažodį ar netaisyklingai sukirčiuotą žodį. Nudelbia akis jausdamasis nepatogiai prieš savo kalbą. Nes juk gimtoji. Vadinasi, tas tyras kalbos pažinimo jausmas dar gyvas.

Kalbos pažinimo džiaugsmas gyvas ir kitos tautybės žmonėse. Jie žengia tuos pačius pirmuosius žingsnius kaip pirmokai. Tik kelias būna kur kas sudėtingesnis, nes priešakyje daugybė nuostatų. O pati didžiausia – lietuvių kalba juk tokia sunki! Bet žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio, žiūrėk, jau pradeda atskirti ir išgirsti galūnėse tai atsirandančią, tai vėl dingstančią raidę s, mistinė minkštuolytė nebe tokia jau ir paslaptinga, o prie žodžio Spain priekyje prilipinta i visai nebestebina (suprask, Ispanija). Motyvacija mokytis lietuvių kalbos labai stumia į priekį. Dažnai iš kitų šalių atvykę žmonės mokosi mūsų kalbos dėl meilės, kai kurie dėl darbo ar studijų. Dar yra viena grupė žmonių, kurie ateina vien iš smalsumo. Tik vis galvoju, kad kalbos mokymasis – tai kaip sportas. Na, iš smalsumo į sporto klubą ateiti gali, bet greičiausiai visa tai pasibaigs pasiplaukiojimu baseine: bus malonu, gera ir… greitai užmirštama. Tai tie smalsininkai labai džiaugsmingai priima viską, ką jiems pasakoji, bet kitą kartą mokytis nebeateina. Likusi grupė, kurie kiekvieną šeštadienį renkasi su užrašais, įvairiausiomis lietuvių kalbos mokymosi knygelėmis, išleistomis už lietuvių bendruomenių pasaulyje surinktas lėšas dar Nepriklausomybės atgavimo laikų pradžioje, uoliai rašosi ir žymisi kiekvieną jiems pasakytą ir išverstą žodį. Labai noriai klausosi ir labai nori kalbėti. Po pamokos, kai prieš išeidami taria „iki pasimatymo“ ir žino, kad tai skiriasi nuo „ate“, gali jų akyse pamatyti tokį begalinį džiaugsmą, koks būna tik mokantis kalbos ir suprantant, kad nuo šiol po truputį taps šios kalbinės bendruomenės dalimi.

O kalbinių bendruomenių pasaulyje daugybė. Kiekviena lituanistinė mokykla yra kalbinė bendruomenė. Kiekviena organizacija pasirenka savo būdą mokyti lietuvių kalbos. Vienose daugiau ugdoma kalbinė kompetencija, kitose – kultūrinė. Na ir kas pasakys, kad šios dvi kompetencijos yra atskiriamos? Viena be kitos egzistuoti negali. Lituanistinės mokyklos yra ne kas kita, kaip maža Lietuva svetur. Dažnai lituanistinė mokykla yra visą bendruomenę jungianti organizacija, po kurios sparnu glaudžiasi kultūra – tradicijos, papročiai, kalba. Aplankęs šias mokyklas ar bendruomenes gali pamatyti bene visus mūsų šalies istorijos raidos periodus. Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo daugiau gali prisiliesti prie dar gyvos tikrosios jos istorijos. Ne be reikalo kalbos mokslininkai važiuoja anapus Atlanto tyrinėti dar gyvos senoviškos lietuvių kalbos. Tokios, kokios mes jau nepažįstam ir kokią galim tik perskaityti knygose. Kadangi man lietuvių kalbos tema apskritai labai įdomi, buvo smalsu sužinoti, kaip lituanistinėse mokyklose sekėsi mokytojauti iš Lietuvos atvykusioms mokytojoms, kaip mūsų kalba gyvena svetur. Savo įspūdžiais dalijasi Simona, Ieva ir Justė – Vilniaus universiteto absolventės, aktyviai prisidedančios prie lietuvybės puoselėjimo svetur.

Simona Petrauskaitė

Lietuva „Lietuvėlėje“

Miškas nuo seno daug reiškė mūsų tautai – tai ne tik medžiais apsupta erdvė, bet ir šventa vieta. Prisiminkime lietuvių liaudies dainas, tautosaką, kuriose minimos dievybės, susijusios su miškais. Lituanistinė mokykla „Lietuvėlė“ įsikūrusi miško apsuptyje, Naujojo Džersio valstijoje, Džeksono mieste. Miškas neatsiejamas ir nuo „Lietuvėlės“ mokymo: Užgavėnės švenčiamos lauke, deginama Morė, vyksta Kanapinio ir Lašininio kova, per Jonines ieškoma paparčio žiedo, o atšilus orams mokytojai stengiasi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore – vesti interaktyvias pamokas ar pietauti lauke.

Viskas prasidėjo, kai dabartinė JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkė Auksė Motto 2010-aisiais įsteigė lituanistinę mokyklą. „Lietuvėlėje“ mokoma lietuvių kalbos, istorijos, geografijos; ugdoma pagarba tautos kultūrai, papročiams, tradicijoms, tolerancija kitoms tautoms. Visos pamokos vyksta šeštadieniais ir tik lietuvių kalba. Pagrindinis mokyklos tikslas – perduoti ir išsaugoti lietuvybę. Joje sukurta programa leidžia mokytis lietuvių kalbos ir kultūros vaikams nuo trejų metų, o vyresnieji mokiniai suskirstomi pagal kalbos mokėjimo lygius. Jie mokosi rašyti, reikšti mintis lietuviškai, vyksta tautodailės, tautinių šokių, dainų pamokėlės, o nuo šių mokslo metų – ir praktiniai mokymai. Praktiniais mokymais siekiama mokinius artimiau supažindinti su įvairiomis profesijomis, praturtinti jų žodyną, suteikti galimybę įgyti naujų įgūdžių, skatinti vaikus veikti, džiaugtis atradimais. O tėvams tai galimybė turiningai praleisti laiką kartu su savo atžalomis, įsitraukti į mokymo procesą.

Kiekvieną šeštadienio rytą „Lietuvėlėje“ diena prasideda Lietuvos valstybės himno giedojimu ir ryto rato žaidimu. Tada mokiniai iki priešpiečių mokosi lietuvių kalbos, o po pietų – lietuvių istorijos, geografijos, kultūros. Mano ir mokytojos Rasos Ardytės-Juškienės, kuri buvo mano mentorė, klasę sudarė vyresnieji – dešimties–keturiolikos metų – mokiniai. Dažnai iš Lietuvoje gyvenančių draugų išgirsdavau klausimą: „Ar vaikai kalba lietuviškai?“ Atsakydavau: „Ne tik kalba, bet ir žino, kur yra Lietuva, švenčia visas šventes, labai mėgsta lietuvišką maistą. Pasak mano klasėje besimokančių berniukų, žemaičių blynai ir cepelinai yra vieni iš skaniausių patiekalų pasaulyje!“ Žinoma, mokiniams, kurių abu tėvai lietuviai, lengviau reikšti mintis lietuviškai, nes namie jie bendrauja gimtąja kalba, o vaikams, kurių vienas iš tėvų yra kitos tautybės, – sunkiau, tačiau jie nepraranda nusiteikimo, stengiasi daugiau sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją. Šventėse būdavo smagu matyti ir kitataučius tėvelius. Jie palaiko, gerbia lietuviškas tradicijas, nes tai yra jų šeimos dalis.

Paklausti, kodėl mokosi lietuvių kalbos, dažnas iš mokinių atsakydavo, kad tai yra jų identiteto dalis, jie nori lietuviškai bendrauti su seneliais grįžę vasaroti į Lietuvą, jaučiasi išskirtiniais tarp kitų bendraamžių mokykloje mokėdami dar vieną užsienio kalbą; jiems įdomi šalies kultūra, istorija, o norint tai suprasti svarbu mokėti lietuvių kalbą. Mokiniai, kurių tik vienas iš tėvų lietuvis, pripažino, kad sunkiausia yra nepasiduoti sunkumams per diskusijas, kai norint išsakyti savo mintis ar idėjas reikia jas supaprastinti, nes trūksta išsamesnio žodyno. Kai kurie vaikai neturi daugiau progų praktikuotis kalbėti lietuviškai – tai daro tik mokykloje.

Šeštadienis „Lietuvėlėje“ mokiniams yra šeštoji mokymosi diena, todėl stengiausi, kad pamokos būtų įdomios, interaktyvios ir turiningos. Mokydama atsižvelgiau į vaikų individualias savybes, padėjau kiekvienam pagal gebėjimus, poreikius. Man buvo svarbu juos motyvuoti, drąsinti, skatinti. Kiekvieną kartą norėdavau daug papasakoti apie Lietuvos istoriją, kultūrą, todėl vienas iš mokymo būdų buvo integruotos pamokos. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios proga mokiniai atliko rytinę mankštą rankose laikydami geltonus, žalius ir raudonus skėčius, iš kurių sudėjo trispalvę, o mažiausieji analizavo ir spalvino Lietuvos vėliavą. Vyresnieji perskaitė ir nagrinėjo 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybos pasirašytą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, skaitė Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo kalbą, o pamokos baigėsi interaktyvia viktorina „101 klausimas apie Lietuvą“. Viktorinos klausimyną sudarė klausimai iš geografijos, kultūros, lietuvių kalbos ir istorijos sričių. Mokiniai ne tik prisiminė mūsų šaliai svarbius įvykius, tradicijas, bet ir sužinojo naujų, įdomių faktų, pavyzdžiui, kad lietuvis per metus suvalgo 110 kilogramų juodos duonos!

„Lietuvėlės“ mokykla bendradarbiauja su Centrinės Naujojo Džersio apylinkės lietuvių bendruomene, kartu mini lietuviškas šventes. Kiekvienam renginiui drauge su mokiniais paruošdavome tautiškus muzikinius pasirodymus, eiles. Šventės neapsieidavo ir be lietuviškų vaišių, juk maistas – neatsiejama kultūros dalis! Bendruomenė taip pat stengiasi kartą per pusmetį pasikviesti atlikėjų, įdomių žmonių iš Lietuvos, vyksta į kitų JAV lietuvių bendruomenių rengiamas šventes. Nors Lietuva yra už tūkstančių kilometrų, tačiau „Lietuvėlės“ mokykla ir bendruomenė savo darbais, idėjomis stengiasi išlaikyti lietuvybę ir kad kiekvienas pajustų, jog yra lietuvis!

Per šešis mėnesius aplankiau Filadelfiją, Bostoną, Vermontą, Naujojo Džersio apylinkes, prancūzakalbę Kanados dalį – Kvebeko provinciją, Jungtinių Valstijų sostinę Vašingtoną, šv. Kalėdas praleidau Ohajo valstijoje. Ne kartą teko aplankyti ir Niujorką. Šv. Kūčias švenčiau Rasos Ardytės-Juškienės vienos iš seserų – Indrės – ir jos vyro Tedo fermoje kartu su jų trimis dukterimis. Ant stalo buvo dvylika patiekalų, laužėme kalėdaičius ir dėkojome Dievui už dar vienus puikius metus. Tą vakarą mano šeima ir Lietuva buvo už tūkstančių kilometrų, bet tradicijos, jaukumas leido pasijusti kaip namuose. Supratau, kad ne geografinė padėtis, o tradicijos ir bendravimas leidžia suvokti savo prigimtį.

Rasos ir Indrės tėvai pasitraukė iš Lietuvos į Ameriką bėgdami nuo Antrojo pasaulinio karo, ten ir pasiliko. Baigė mokslus, sukūrė namus, užaugino tris gražias, darbščias lietuvaites. Augdamos Rasa ir jos seserys pirmiausia mokėsi lietuvių kalbos, o anglų – tik pradėjusios lankyti mokyklą. Jų namuose visada skambėdavo lietuviškas žodis, buvo puoselėjamos tradicijos.

Rasos vyras – taip pat lietuvis Juozas Juška, kurio tėvai atvyko karo metu. Jie mane priėmė gyventi savo namuose, šie man tapo antraisiais namais. Mes visada bendraudavome lietuvių kalba, gamindavome lietuviškus patiekalus. Rasa su vyru turi nemenką lietuviškų knygų ir meno dirbinių kolekciją, sukauptą per ne vieną dešimtmetį net tik iš Lietuvoje, bet ir iš Amerikoje gyvenančių rašytojų, menininkų. Prireiktų poros metų norint perskaityti visas ten esančias knygas.

Kiekvienoje valstijose stengiausi pabendrauti su vietiniais lietuvaičiais, atrasti ką nors lietuviško, nesvarbu, ar tai būtų muziejus, ar kieno nors namai. Pavyzdžiui, Bostone mano gide buvo lietuvė Ieva Smidt, Eliso salos Imigracijos muziejuje radau lietuvišką pasą ir lietuvių imigrantų, atvykusių į svajonių šalį – Ameriką, istorijų. O lietuviškais patiekalais visada pamalonindavo ir nustebindavo vienos iš mokyklos mokinių Elenutės Birzis mama Kristina Riškutė. Pagyvenusi pusmetį JAV, galiu drąsiai teigti, kad tai – kultūrų lopšys, kuriame kiekvienas atras kažką seno, naujo, savo ir svetimo…

Ieva ir Justė Ancevičiūtės

Lietuvybė Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje

Baigusios lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete su Juste pagal Švietimo mainų paramos fondo programą atlikome šešių mėnesių pedagoginę praktiką Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje (KDLM). Dar 1960 metų pradžioje Vašingtono pietvakarių rajone esančios Šv. Petro bažnyčios rūsyje kunigas Jonas Znotinas mokė septyniolika mokinių lietuvių kalbos, istorijos, geografijos. Kai mokinių skaičius pradėjo didėti, ponai Dambriūnai sušaukė Vašingtono lietuvių bendruomenę ir buvo nuspręsta įkurti oficialią šeštadieninę mokyklą. 1964 metais ji pavadinta lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio vardu. Ši šeštadieninė mokykla, skaičiuojanti jau 59-uosius gyvavimo metus, skirta Vašingtono ir jo apylinkių – Virdžinijos bei Merilando – lietuviams. Dabar joje mokosi daugiau nei septyniasdešimt įvairaus amžiaus (nuo dvejų iki keturiolikos metų) mokinių, dirba keturiolika mokytojų.

Justė mokykloje mokė penktokus ir šeštokus, o aš – vyriausius – septintos–aštuntos klasių – mokinius. Pamokos KDLM vyksta kiekvieną šeštadienį nuo dešimtos iki keturioliktos valandos. Vienas iš svarbiausių mokyklos tikslų – mokyti vaikus lietuvių kalbos, istorijos, papročių, tradicijų, auklėti mokinius taip, kad jie gebėtų išlaikyti lietuviškumą ir ne tik dabar, bet ir užaugę puoselėtų ryšius su Lietuva.

Ieva ir Justė Ancevičiūtės

Mokyklos bendruomenės nariai susitinka ne tik šeštadieniais, jie kartu švenčia svarbiausias metų šventes, mini reikšmingų Lietuvai įvykių metines. KDLM kasmet organizuoja rudens išvyką, Kalėdų eglutės renginį, Vėlinių, Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimus, Užgavėnes, Mamyčių šventę, laukdami Kalėdų gamina kalėdinius žaisliukus ir kūčiukus, Velykų laikotarpiu riša verbas, dažo kiaušinius, ridena margučius. Mokslo metus KDLM bendruomenė užbaigia vyriausių mokinių išleistuvėmis ir pavasario išvyka į gamtą. Aktyviai ir noriai bendradarbiauja su kitomis lituanistinėmis mokyklomis, dalyvauja įvairiuose su Lietuva susijusiuose renginiuose, projektuose, pati juos organizuoja.

Matyti, kad progų ir noro susitikti mokyklos bendruomenės nariams netrūksta. Tad peršasi mintis, kad ten išlaikyti lietuvybę nėra taip sudėtinga. Juk lietuviai džiaugiasi galėdami laikytis tautinių tradicijų, drauge švęsti lietuviškas šventes, pasipuošti lietuviška atributika, ja dailintais drabužiais. Iš tiesų per įvairius susibūrimus lietuvybės yra tiek daug, kad kartais užmiršti, jog esi už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Ir lietuvių kalba bendruomenėje skamba drąsiai ir garsiai. Ji svetur gyvenantiems ne tik yra bendravimo su šeima, giminėmis, draugais priemonė, bet ir padeda išlaikyti lietuviškumą, puoselėti bei stiprinti ryšius su Lietuva.

Svarbiausia – susikalbėti

KDLM lankantys vaikai ir jų lietuvių kalbos gebėjimai itin skiriasi, todėl su mokiniais dirbdavome ir individualiai, o medžiagą bei užduotis diferencijuodavome pagal jų gebėjimus. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes vaikų klasėse nedaug: penktokų ir šeštokų – devyni, o septintokų ir aštuntokų – septyni.

KDLM pamokos turi aiškią struktūrą, tikslus ir uždavinius, o mokytojai dirbdami remiasi lietuvių kalbos ugdymo programomis, skirtomis JAV savaitgalinėms lituanistinėms mokykloms. Programose pateikiami ugdytini mokinių gebėjimai (klausymo, kalbėjimo, skaitymo, rašymo), nurodoma, kas turėtų būti išmokta padedant mokytojui, taip pat rekomenduojamas gramatinis ir kalbinis turinys (žodynas, posakiai), skiriama dėmesio ir sociokultūrinėms žinioms.

Kiekvieną šeštadienį pirmos–aštuntos klasių mokiniai rašo diktantus, taip tobulinami rašymo įgūdžiai, gerinamos gramatikos žinios, plečiamas žodynas. Vis dėlto per pamokas daugiausia dėmesio sutelkiama ne į gramatiką, o į komunikavimo gebėjimų ugdymą ir jiems formuoti reikalingas lietuvių kalbos, sociokultūrines žinias. Kitaip tariant, vienas iš pagrindinių tikslų – išmokyti lietuvių kalbą vartoti praktiškai. Taigi mokant ne tiek svarbu, kaip taisyklingai vaikai kalba lietuviškai – ar parenka tinkamą linksnį, priešdėlį, reikiamą veiksmažodžio formą, ar užkabina nosinę ten, kur jos reikia, ir pan. Svarbiausia, kad jie nebijotų ir norėtų lietuviškai kalbėti bei susikalbėti. Tai reikšminga ir patiems vaikams, jie ne kartą išreiškė džiaugsmą, kad, sugrįžę į Lietuvą atostogų, gali lietuviškai bendrauti su ten gyvenančiais draugais, giminėmis.

Per pamokas su mokiniais stengėmės diskutuoti įvairiomis temomis, skatinome juos reikšti savo nuomonę tiek žodžiu, tiek raštu. Žaidimai – mėgstamiausia mokinių veikla. Šis faktas neignoruojamas, priešingai, laikomasi nuomonės, kad tai – mokymosi priemonė. Žaidžiant žaidimus, ypač kalbinius, ugdymo(si) procesas tampa išradingesnis, žaismingesnis, įdomesnis.

Didžiuojasi, kad yra lietuviai

Sunku pasakyti, ar mokiniai jau galvoja apie savo identitetą, kokią prasmę jie mato mokydamiesi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, lietuviškų dainų, šokių. Nors ir gyvena Amerikoje, vaikai dažnu atveju nuo mažumės laikosi lietuviškų tradicijų, švenčia lietuviškas šventes. Vyresnėliai ne kartą yra sakę, kad mokykla jiems padeda suvokti, kokia graži ir skambi yra lietuvių kalba, kokia turtinga ir įdomi Lietuvos istorija bei kultūra, suteikia galimybę išmokti lietuviškų dainų, šokių, dalyvauti įvairiuose renginiuose, keliauti ir, svarbiausia – susirasti draugų. Mokiniai taip pat minėjo, jog ne tik tėvai, bet ir mokytojai išmokė juos džiaugtis ir didžiuotis, kad yra lietuviai. Tai matyti ir iš aštuntokų – vyriausių mokyklos mokinių – tekstų ištraukų, parašytų kasmet leidžiamai KDLM knygai.

 „(…) Visuomet prisiminsiu laiką, praleistą mokykloje su savo draugais, – kai šokdavome, dainuodavome, žaisdavome ir krėsdavome pokštus. Ir nesvarbu, kur gyvensiu, Lietuva visada bus su manimi ir aš niekada nepamiršiu, kad esu lietuvis.“ Andrius

„KDLM pradėjau lankyti būdamas vienerių. Man patiko į ją eiti, nors gana dažnai šeštadieniais norėdavau būti kur nors kitur. Po kelerių metų pradėjau suvokti, kokia šauni ši mokykla, kokia nuostabi yra lietuvių kalba, kokia turtinga ir įdomi Lietuvos istorija. (…) Pamokos mokykloje buvo nuostabi patirtis.“ Toriukas

 „(…) Mokykloje jaučiausi kaip vienos didelės šeimos narys, nes mokytojai kantriai padėdavo viską suprasti ir išmokti. Man smagu vasarą, nuskridus į Lietuvą, su savo giminėmis ir draugais laisvai kalbėti lietuviškai. Visuomet prisiminsiu, kaip kiekvieną šeštadienį kartu su draugais mokykloje linksmai žaisdavome ir išdykaudavome (…). Dėkoju visai mokyklos šeimai (…) už tai, kad padėjo man išmokti didžiuotis tuo, jog esu lietuvis.“ Rokas

Džiaugiamės, kad turėjome galimybę augti kartu su mokykla, jos bendruomene, išgirdome, kaip lietuviškas žodis skamba už Atlanto. O skamba jis išties ypatingai. Ypač iš vaikų lūpų. Ir dabar su nuostaba atsimename, kaip per Vasario 16-osios minėjimo koncertą vyriausieji mokyklos mokiniai, sukaupę visą drąsą, dainavo Vytauto Kernagio „Baltą paukštį“. Nors greičiausiai apie tai sąmoningai dar negalvoja, šie vaikai, lietuviškai bendraudami su draugais, dainuodami lietuviškas dainas, deklamuodami eilėraščius, saugo lietuvių kalbą.

Visi mes – pasaulio lietuviai

Vienas iš įsimintiniausių įvykių šioje bendruomenėje – buvusios mokyklos mokinės ir mokytojos Enijos Davidonytės pasakojimas apie projekto „Misija Sibiras’18“ ekspediciją į Kazachstaną – Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkes. Mergina pasakojo, kad ekspedicijos komanda per vienuolika dienų iššukavo net šešiolika kapinių ir jose surado bei sutvarkė beveik du šimtus lietuvių kapų. Kai kurios kapinės, anot Enijos, buvo tokios didelės, kad jose negalėjai sutikti nei vietinių, nei komandos draugų. Jautrus merginos pasakojimas apie ekspedicijos idėją, pilietinę misiją, ten sutiktus lietuvius, politinių kalinių vaikus, anūkus, proanūkius palietė ir sujaudino kiekvieną. Ne vienas iš klausytojų nubraukė ašarą. Visus užplūdo bendrumo jausmas. Tuomet mums pačioms tapo aišku, kad mes visi, pasaulio lietuviai, jungiami istorijos, tradicijų, Lietuvą purčiusių nelaimių, siekio prisiminti kiekvieną tautai svarbią dieną, turime daug daugiau panašumų nei skirtumų ir visai nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvename. Tokie renginiai mokykloje leido suprasti, koks stiprus ryšys gali jungti Lietuvą ir svetur – už Atlanto – gyvenančius lietuvius. Daugybę jautrių akimirkų patyrėme ir per kitus bendruomenės susibūrimus. Ir „Tautiška giesmė“, šeštadieniais skambėdavusi mokykloje, atrodo, nematomais siūlais sujungdavo kiekvieną giedantįjį. Jos žodžiai įgaudavo daug didesnę reikšmę ir skambėdavo visai kitaip nei tėvynėje.

Šioje mokykloje jautėmės lyg tikroje šeimoje – laukiamos, mylimos, įvertintos, svarbiausia – saugios ir laimingos. Taip jaučiasi ir kiti KDLM nariai. Tik atvykus nesunku pastebėti, kad mokyklos bendruomenė – stipri, vieninga, draugiška, jaunatviška, šiuolaikiška, lietuvių kalbą ir kultūrą mylinti, ją puoselėjanti bei gerbianti. Ji yra pavyzdys, kaip nuoširdžiai galima dirbti dėl bendro tikslo. Savo idėjomis, darbais, tikslais, kantrybe KDLM bendruomenė parodo, kad esant bet kuriame pasaulio krašte galima mylėti Lietuvą, saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą bei kultūrą.

Goda Zovaitė

Nuotraukos iš pašnekovių archyvų

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top