Mūsų šalyje šiuo metu yra du organų donorystės modeliai: gyvoji donorystė, kai gyvas būdamas žmogus dovanoja vieną inkstą ar dalį kepenų giminaičiui, ir po mirties – kai žmogui diagnozuojama smegenų mirtis, artimiesiems sutikus, paimami organai ir audiniai transplantacijai. Smegenų mirtis – tai tokia mirusiojo būklė, kai smegenyse kraujotakos nėra, tačiau kiti organai ir jų sistemos, palaikomi vaistais, medicinos aparatūra ir gaudami su krauju deguonies, dar funkcionuoja. Šis laikotarpis nėra ilgas – maždaug 1–2 paros. Tiek laiko gydytojams pavyksta išlaikyti plakančią širdį ir kitus organus gyvybingus.
Sveikatos apsaugos ministro sudaryta specialistų darbo grupė parengė naujo donorų ruošimo būdo – neplakančios širdies donorystės, kai organai transplantacijai paimami jau sustojus širdžiai, – teisinius dokumentus. Lietuva yra viena iš 7 ES valstybių, iki šiol neruošiančių šių donorų. Toks modelis jau seniai taikomas šiose Europos Sąjungos šalyse: Čekijoje (nuo 1972 metų), Jungtinėje Karalystėje (nuo 1989 m.), Nyderlanduose (nuo 1981 m.), kaimyninėje Latvijoje (nuo 1992 m.). Toks modelis padidina donorinių organų skaičių – Latvijoje neplakančios širdies donorai sudaro 60 % visų donorų, Jungtinėje Karalystėje – 40 %. Kalbėdami apie neplakančios širdies donorystę, turėtume pabrėžti ir mažesnę psichologinę naštą artimiesiems: suvokti mirtį, sustojus širdžiai, yra lengviau nei mirtį po smegenų mirties – širdis neplaka, kvėpavimo nėra. Nors mediciniškai smegenų mirtis reiškia žmogaus mirtį, žmonėms, kurie nėra gydytojai, tai suvokti sudėtinga, nes širdis plaka, kvėpavimas palaikomas aparatų.
Parengti teisiniai dokumentai bus derinami su kitų įstaigų specialistais, vėliau gydytojai turės išmokti taikyti neplakančios širdies donorų ruošimo metodiką.
Šiuo metu organų ir audinių transplantacijos laukia 325 recipientai, iš jų 7 vaikai.
Parengė Indrė Karlonaitė