„Nuo pat pirmųjų dienų, kai Baltarusijos valdžia parodė savo jėgą, žmonės pasiruošė viskam, jie yra bebaimiai. Pasaulį sužavėjo baltarusių protestų kūrybiškumas, dabar prie jų prisideda ir vaikai, ir pensininkai. Tačiau svarbiausia ir karčiausia pamoka man yra ta, kad aktyviais ir atsakingais piliečiais reikia būti visada – kontroliuoti valdžią, kad išvengtume autoritarizmo. Mūsų šalies problema – per ilgai tylėjome ir nesidomėjome, todėl dabar mokame tokią didelę kainą. Šią pamoką išmoksime gerai“, – tikina populiari baltarusių politikos tinklaraštininkė, aktyvistė Volha Pavuk, kuri nuo rugsėjo vidurio gyvena Lietuvoje ir studijuoja Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
2011-aisiais Volha Pavuk kartu su vyru Andrejumi sukūrė populiarų „YouTube“ kanalą „Rudobelskaja pakazucha“ ir jame pasakojama apie nepagražintą Baltarusijos kasdienybę jos gimtajame miestelyje Oktiabrske. Ji taip pat yra visuomeninės organizacijos „Tell the Truth“ narė. Rugpjūtį prasidėjus protestams, Volha ir Andrejus aktyviai prie jų prisijungė, tačiau dėl policijos grasinimų turėjo pasitraukti į Lietuvą.
„Po prezidento rinkimų, kai trims dienoms atjungė internetą, žmones ištiko šokas… Mano vyrą areštavo, policija mane stebėjo, tai buvo baisu. Bet aš, partizanų palikuonė, išėjau į gatvę. Žmonės pradėjo rinktis, paruošėme reikalavimus vietos valdžiai, pasirašinėjome nacionalines peticijas, atvirai reiškėme nepritarimą smurtui ir falsifikacijoms… Kadangi policija įvardijo mane kaip masinių renginių ir maištų organizatorę, turėjau išvykti iš šalies, kad nebūčiau suimta“, – pasakoja V. Pavuk.
Esminis kriterijus valdininkui – būti lojaliam Lukašenkai
Baigusi pedagogikos studijas Baltarusijoje, Volha nusprendė pakeisti kryptį – studijavo Švedijos viešojo administravimo institute, ten turėjo galimybę artimiau susipažinti su viešojo valdymo skirtumais Baltarusijoje, Lietuvoje ir Švedijoje. Dabar ji tęsia studijas VDU, politikos mokslų magistrantūroje. Savaime suprantama, šį sprendimą ji priėmė dėl padėties savo šalyje, norėdama prisidėti prie Baltarusijos politinės kultūros vystymo.
„Baltarusių jaunimas, norintis sužinoti, kaip reikia valdyti savo šalį, turi vykti į užsienį. Mūsų viešojo administravimo sistemą ištikusi gili krizė. Pirmasis ir esminis kriterijus, kaip ateiti į valdžią Baltarusijoje, yra būti lojaliam Lukašenkos ideologijai. Dėl to šalyje turime tik vieną akademiją, kuri ruošia politikus, ir ji yra visiškai pavaldi prezidentui. Kaip žmogus, gerbiantis žmogaus teises, teisinę valstybę ir vyriausybės sprendimų skaidrumą, tokią akademiją laikau beverte“, – paaiškina aktyvistė.
Dalindamasi šviežiausiomis naujienomis, ji atvirauja, kad kol kas padėtis neteikia daug vilties. Be to, situacija Minske ir mažesniuose miesteliuose yra labai skirtinga. Oktiabrske visi protestų už laisvus rinkimus dalyviai buvo nubausti piniginėmis baudomis – tai sukelia didelį spaudimą, nes miesteliuose žmonės dažnai neturi alternatyvių būdų užsidirbti, be darbo valstybinėse organizacijose.
„Aš nejaučiu didelio optimizmo. Žinau, kad netgi jei Lukašenka pasitrauks iš Baltarusijos, mūsų kaimų gyventojai ir toliau dešimtmečius mąstys „lukašenkiškai“, o ir ekonominių problemų greitai neįveiksime. Bet vis vien viliuosi, kad jis pasitrauks ir mes galėsime pradėti kelią aukštyn, nes status quo reiškia tik smukimą žemyn“, – tikina V. Pavuk.
Vilnius – politinė Baltarusijos sostinė
Lietuvoje aktyvistė dažnai lankydavosi dar iki rugpjūčio įvykių. Jos pačios žodžiais tariant, Vilnius yra politinė Baltarusijos sostinė, ten yra įsikūrę šios šalies tarptautiniai institutai, kurių veikla pačioje Baltarusijoje yra uždrausta. Surengti seminarą politinėmis temomis, pasamdyti lektorių, gauti jam vizą – problemiška. Todėl V. Pavuk dažnai skraidydavo į Lietuvos sostinę. Tinklaraštininkė seka ir mūsų šalies politiką, sako, jog tarp jos draugų yra ir jaunų Lietuvos politikų.
Dalindamasi įspūdžiais apie studijas Lietuvoje, kurios kol kas apsiribojo daugiau nuotoline forma dėl pandemijos, V. Pavuk neslepia, jog kontrastas su jos gimtosios šalies universitetais yra labai ryškus. „Nė kiek neperdedu sakydama, jog VDU ir Baltarusijos universitetai yra skirtingos visatos. Tai visiškai kitokia sistema ir savidisciplinos lygis. VDU dėstytojai draugiškesni, tu jauti, kad jie išklauso ir nori padėti, o ne tik apklausinėti. Džiaugiuosi, kad galiu patirti šį skirtumą“, – įspūdžiais dalijosi studentė.
Gyvenimas įtampoje buvo tapęs įprastas
Pasak baltarusės, užsienyje gyvenantys jos tautiečiai visais įmanomais būdais palaiko savo gimtinę – bendradarbiauja su juos priglaudusių šalių vyriausybėmis, kad atkreiptų pasaulio bendruomenių dėmesį į baltarusių problemas, kompensuoja nubaustų baltarusių baudas.
„Koks geriausias būdas padėti? Žinoma, pinigai. Puikias karjeras padarę baltarusiai, gyvenantys užsienyje, padėjo žmonėms užmokėti baudas, kompensavo jiems patirtus sužalojimus ir policijos areštus. Tikiuosi, kad jie ir toliau palaikys kovą už laisvę Baltarusijoje“, – viliasi tinklaraštininkė.
V. Pavuk sako nenorėjusi palikti gimtinės – gyvenimas įtampoje jai buvo tapęs įprastu dalyku. Tačiau taip susiklostė aplinkybės: jai kartu su vyru ir vaikais išvykus į Egiptą, šalyje neramumai pasiekė piką. „Draugai įtikino negrįžti, nes ten jau buvo karinė diktatūra, neturėjome šansų išvengti bėdų. Aš jau buvau gavusi šaukimus į teismą. Todėl nusprendėme vykti į Vilnių – dėl mano studijų VDU ir dėl to, kad S. Tichanovskaja jau buvo čia“, – paaiškina baltarusė.
Šiandien ji su šeima gyvena Vilniuje, vaikai eina į mokyklą rusakalbiams, ir Volha džiaugiasi čia prieinamomis sąlygomis, tačiau tikina labai norinti sugrįžti ir dirbti savo gimtinėje. „Mūsų žmonės nusipelno geresnių vadovų, geresnio gyvenimo. Galima sakyti, kad per pastaruosius 10 metų savo veikla jau kažkiek prisidėjau prie šalies politinės transformacijos, tačiau įstojau į universitetą, kad galėčiau tą daryti dar efektyviau ir protingiau.“