Lietuvos dvarai ir pilys – reikšmingi mūsų istorijos liudininkai, per savo gyvavimo laikotarpį būdavę didžiųjų kunigaikščių ir didikų rezidencijomis, kultūros ir švietimo centrais, saugodavę ne tik gausias bibliotekas, archyvus, meno dirbinių ir paveikslų kolekcijas, bet ir didikų, bajorų šeimų istorijas, jų gyvenimo būdą. Knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ skaitytojai supažindinami su atgimstančiais, sutvarkytais ir naujam gyvenimui prikeltais mūsų valstybės dvarais ir pilimis. Pagal etnografinius regionus suskirstyti 96 gražiausi Lietuvos dvarai ir 10 pilių atskleidžia senąją ir dabartinę savo istoriją. Žvelgdami į senąsias ir šiuolaikines nuotraukas, galime pažinti šį vertingą Lietuvos paveldą – atgimstantį, puoselėjamą ir pasitinkantį lankytojus. Dabar tai – puoselėjami istorijos ir kultūros paminklai, kurių daugelis lankytojus pasitinka čia įrengtomis ekspozicijomis ir vykdoma veikla.
Pasak knygos sudarytojos dr. Ingridos Veliūtės, dvaras nuo seno buvo suvokiamas ne tik kaip tam tikrų pastatų kompleksas, bet ir kaip apylinkės administracinis, kultūrinis, politinis centras. Pirmųjų dvaro, kaip daugialypio kultūros reiškinio, užuomazgų, be abejo, reikia ieškoti senosiose pilyse. Nors išlikusios viduramžiškos mūrinės pilys šiandienėje Lietuvos teritorijoje yra vos kelios, jos neabejotinai, kaip ir anuomet, yra svarbūs visuomeniniai traukos centrai. Valdovui ir kunigaikščiams priklausiusiuose dvaruose nuolat sukiojosi įvairūs diplomatiniai svečiai, virė politinės intrigos, buvo sprendžiamos visai šaliai aktualios problemos. Čia pirmiausia atkeliaudavo įvairios mados, iš čia vykdyta kultūrinė sklaida į tolimesnius šalies regionus, į mažesnius dvarus ir kaimus.
Pirmoji mūrinė pilis Kaune, kunigaikščių rezidencija Trakuose ar valdovo pilys sostinėje Vilniuje – šie ir kiti permainingo, bet kartu ypatingo LDK istorijos laikotarpio liudininkai šiandien džiugina pakeleivius, leidžia bent akies krašteliu žvilgtelėti į vidinį pilies kiemą, įsivaizduoti čia šurmuliavusius amatininkus ir vykusias nuožmias kovas. Galbūt ne visi jų mūrai autentiški, kai kurios savo pirminį vaizdą praradusios ilgamečių restauracijų metu, kai kur galime rasti tik šiandienes architektų vizijas. Vis dėlto nuoširdus istorikų, kraštotyrininkų, muziejininkų ir mokslininkų darbas padeda bent iš dalies atkurti čia gyvenusių dvariškių kasdienybę, susipažinti su tam laikmečiui būdingais ginklais ir buities rakandais, prisiliesti prie seno mūro ar sutikti amatininkų, gebančių lygiai taip, kaip prieš kelis šimtus metų, pagaminti senovinį apavą, nužiesti puodynę ar nuausti juostą. O kur dar rezidencinės panemunės pilys arba netipiškų architektūrinių bruožų turintys Siesikai, Norviliškės.
Jeigu aplankius pilis norėsis pasidairyti po vėlesniems istoriniams laikmečiams būdingus didikų ir bajorų namus, verta aplankyti po Lietuvą išsibarsčiusius gražiausius dvarus ir dvarelius. Tada jau galima pasigilinti į dvaro, kaip statinių komplekso, reikšmę, išanalizuoti architektūrines detales, atskirų pastatų funkcijas, paieškoti autentiškų interjero smulkmenų, sužinoti, ką laikydavo ledainėje arba kas gyveno oficinose.
Knygos sudarytojas Vytautas Kandrotas taip pat dalijosi mintimis apie Lietuvos dvarus ir pilis:
2011 m. leidykla „Terra Publica“ išleido pirmą iliustruotąjį žinyną „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“. Jis buvo palankiai sutiktas skaitytojų ir greitai iš knygynų atsidūrė keliautojų, istorikų ar tiesiog savo šalį mylinčių žmonių namuose. Ši knyga – mūsų pirmojo darbo tęsinys. Ji patyrė panašias metamorfozes, kokias per pastaruosius keletą metų patyrė ir Lietuvos dvarai.
Per 2011–2014 metus tiek privačios, tiek valstybei priklausančios dvaro sodybos atgimė naujam gyvenimo etapui. Ir ne tik dėl to, kad daugelyje jų ką tik baigtos rekonstrukcijos, po kurių atnaujinti pastatai pasipuošė naujais stogais ir fasadais, o dvarų parkai – takelių grindiniais ir gėlynais. Galima konstatuoti, kad iš esmės baigėsi dvarų privatizavimo etapas, kai dvarus stengėsi įsigyti asmenys, su dvarų kultūra ir kultūros paveldo puoselėjimu neturintys nieko bendra. Žinoma, gaila tų pastatų, kurie tapo turtingų, tačiau neišmintingų savininkų įkaitais, tačiau pastaroji ekonomikos krizė atsijojo pelus nuo grūdų ir daugelį ilgam atgrasė nuo nepamatuotų investicijų ateityje. Pavienių atvejų, kai vienas ar kitas dvaras taps apleistas ar eis iš rankų į rankas, neišvengsime. Tokių faktų randame ir ankstesniuose istorijos puslapiuose, kai dvaro sodybos būdavo perrašomos už skolas ar tiesiog per naktį pralošiamos kortomis.
Antra, daugelis šių didingų statinių ir nuostabių parkų šiandien tarnauja visuomenės reikmėms arba yra pritaikyti turizmui. Juose veikia muziejai, bibliotekos, renginių ir koncertų salės, vyksta menininkų plenerai ir muzikos festivaliai, organizuojamos ekskursijos ir edukacinė veikla. Net ir ne tokios žinomos dvaro sodybos daugiau ar mažiau atviros smalsiam keliautojo žvilgsniui, neskubriam pasivaikščiojimui parke ar net šeimos iškylai šimtamečių liepų pavėsinėje.
Tad dabar kiekvienas mūsų gali pasijusti dvariškiu – sėsti į dvidešimt pirmojo amžiaus karietą ir aplankyti patikusį dvarą ar tiesiog klestelėti į patogų fotelį ir su šia knyga rankose mintimis pakeliauti po gražiausius Lietuvos dvarus.
Knygos sudarytojai: Vytautas Kandrotas ir dr. Ingrida Veliūtė