„Lietuva viduj“, – pasakė Frankfurte prie Maino gyvenanti dešimtmetė Aistra, pauosčiusi eglės kankorėžį. Jį į Hiutenfelde (Vokietija), Vasario 16-osios gimnazijos bendrabutyje, Vokietijos lietuvių bendruomenės organizuojamą lituanistinę vaikų stovyklą iš Lietuvos atsivežė lėlininkė, dramos pedagogė, Klaipėdos universiteto lektorė Salomėja Burneikaitė. Mat stovyklos tema buvo lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“.
Lituanistinė vaikų stovykla Hiutenfelde jau tampa tradicinė – VLB valdybos ir tarybos narė, buvusios šeštadieninės mokyklėlės „Kiškių klubas“ vadovė Jurgita Noreikaitė-Pickel šiemet ją organizavo trečiąkart. Džiugu, kad klubas išaugo ir vyresni vaikai turi galimybę mokytis lietuvių kalbos šeštadieninėje akademijoje „Moku lietuviškai“. Į liepos 25–rugpjūčio 2 dienomis vykstančią stovyklą susirinko 7–12 metų vaikų iš Europos šalių. Šiais metais stovyklavo dvidešimt šeši vaikai, iš jų du buvo iš Šveicarijos, du – iš Didžiosios Britanijos, penki – iš Lietuvos, kiti – vietiniai, suvažiavę iš Brėmeno, Hanoverio, Frankfurto, Koblenco ir kitų Vokietijos miestų. Daugelis pastarųjų gimę jau Vokietijoje, ne tik lietuvių šeimose, bet ir mišriose (kai namuose bendraujama vokiečių ar kita kalba). Visi šie vaikai daugiau ar mažiau šneka lietuviškai, vieniems tai sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Šioje stovykloje jie susipažįsta su kitais vaikais, bendraudami lavina savo lietuvių kalbą. Atidarymo savaitgalį stovykloje viešėjo ir pora svečių – Štutgarte gyvenantys broliai Mykolas ir Bernardas.
„Mus jungia viena kalba – lietuvių. Tai yra labai svarbu, – dalijosi mintimis J. Noreikaitė-Pickel. – Štai atvažiavo vaikai į stovyklą iš įvairių šalių ir gali bendrauti lietuviškai. Vienas iš stovyklos tikslų yra suteikti vaikams žinojimą, kad jie, lietuviai, ne vieni, kad reikia mokytis šitos kalbos, nes tada jie galės bet kurioje pasaulio šalyje susitikę lietuvį susišnekėti lietuviškai. Siekiama padėti jiems suprasti, kad mama ar tėtis ne šiaip sau kalba su jais lietuviškai. Lituanistinėje stovykloje vaikai sustiprės kaip lietuviai, kad išsaugotų savo identitetą, nesusilietų su vietiniais šalies, kurioje gyvena, gyventojais. Tik taip jie galės pažinti save, suvokti, kas yra, – pažindami tautosaką, papročius.“
J. Noreikaitė-Pickel džiaugiasi, kad pavyko išplėtoti tokią įdomią temą. Mintis surengti stovyklą, kurios ašimi būtų pasaka „Eglė žalčių karalienė“, Jurgitai gimė pavasarį, dalyvaujant seminare Lietuvoje. Ten jai teko ilgiau pabendrauti su jau nuo „Kiškių klubo“ pradžios laikų pažįstama lietuve dr. Sandra Petraškaite-Pabst, gyvenančia Štutgarte: „Šnekėjomės apie patirtį šeštadieninėse mokyklėlėse ir pokalbio metu sugalvojau, kad stovykla galėtų būti teminė. Taip vaikai labiau susipažintų su lietuviškomis autentiškomis pasakomis, kartu – ir su lietuviškais papročiais, amatais, žaidimais.“
Kiekvienas stovyklos rytas prasidėdavo vėliavos pakėlimu ir Lietuvos himno giedojimu, prieš pusryčius – rytinė mankšta ir saulės pasveikinimas. Diena baigdavosi vėliavos nuleidimu. Vaikai patys rūpinosi savo ir kambarių, valgyklos bei aplinkos švara ir tvarka.
Stovyklautojai lankėsi Heidelbergo zoologijos sode, liejo prakaitą sporto vakarą, atsivėsino Viernheimo atvirame baseine, važiavo linijiniu autobusu bei OEG traukinuku, dalyvavo naktiniame žygyje Hiutenfeldo miške. Žygeiviai pakeliui aplankė vietinį bitininką Georgą Kistnerį, šis pavaišino medumi. Smaguriai galėjo jį ragauti ir tiesiai nuo korio! Vaikai sužinojo daug įdomybių apie bites, pamatė, kaip jos auginamos. Bitininkas pavaišino vaikus ir lauže keptomis bulvėmis. Vėliau stovyklautojai, dainuodami dainas, pasišviesdami žibintuvėliais, vaikščiojo po Viernheimo mišką.
O kokia stovykla be talentų vakaro? Jis taip pat buvo. Vaikai jam pasiruošti turėjo visą dieną. Kas piešė, kas ruošėsi šokti, dainuoti arba darė skulptūras iš medžio. Vieni vaikai šiam vakarui ruošėsi visai savarankiškai, kitiems reikėjo padėti. Dienos metu vadovui Nikodemui dažnai teko sukti galvą, kaip, kas ir ką darys, nes pageidavimai, norai keitėsi labai dažnai. Bet vakaras praėjo puikiai, vaikų pasirodymai buvo vieni už kitus įdomesni, o geriausi buvo nominuoti. Tiesa, paskutinę nominaciją stovyklos vadovė Jurgita atšaukė ir nominavo visus vaikus, nes labai sunku išskirti vieną geriausią, kai skirtingi ir vaikų gebėjimai, ir amžius.
Vieną vakarą stovyklautojai, prižiūrimi Dariaus Šulco, laužą susikūrė ir stovykloje. Kepė bulves, dainavo, sekė pasakas.
Vaikai visą savaitę, vadovaujami N. Lukšės ir A. Jankauskienės, repetavo muzikinį spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Laisvalaikiu žaidė, bendravo tarpusavyje.
Buvo daug darbo organizuojant šią stovyklą. Jos metu Jurgitai trūko ir miego, kartais vos spėjo suktis, nes ji buvo atsakinga už viską: vaikus, išvykas, maitinimą… Bet moteris rado laiko dar ir vaikus priglausti, pasikalbėti, pažaisti, ko nors pamokyti.
Nors ir, atrodo, J. Noreikaitės-Pickel energija trykšta per kraštus, stovykla nebūtų įvykusi be gausaus būrio lektorių ir padėjėjų. „Visi jie nuostabūs žmonės. Manęs vėliau klausė, kaip radau šiuos žmones, kaip jie rado kelią iki šios stovyklos. Atsakymas yra vienas: juos man kažkas atsiuntė iš Aukščiau, jų aš pati neieškojau, tai jie susirado mus“, – džiaugėsi J. Noreikaitė-Pickel.
Stovyklos vadovai buvo Vilniaus konservatorijos studentas, būsimas chorvedys, ateitininkas, stovyklos senbuvis ir siela, dalyvaujantis jau trečioje stovykloje, Nikodemas Lukšė ir režisierė, teatro mokytoja bei aktorė Anželika Jankauskienė. Padėjo Šakių rajono Gelgaudiškio gimnazijos gimnazistas Mindaugas Butkus, Vasario 16-osios gimnazijos gimnazistas Rytis Lazuta, iš Brėmeno atvykusi savanorė – dviejų stovyklos vaikų mama Asta Harms. Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė visą stovyklos laiką talkino vadovams, fotografavo.
Jurgitos mama Danutė Noreikienė, visų vadinta močiute Danute, padėjo valgyklos virtuvėje. „Be jos moralinės ir fizinės pagalbos išvis nebūtų įvykusi stovykla. Tai mama mane palaikė kritinėmis situacijomis. Esu jai ypač dėkinga“, – gerų žodžių savo motinai, atvykusiai iš Londono, negailėjo organizatorė.
Virtuvėje sukinėjosi ir savanorė Lina Lazutienė, ir stovyklos komendantas Marius Karalius, vadovaujantis rytinei vaikų mankštai.
Darius Šulcas fotografavo, filmavo, rūpinosi sporto vakaro programa. Sergej Šišulin sukūrė marškinėlių ir stovyklos logotipo dizainą. Sandra Petraškaitė-Pabst stovyklos pradžioje įvedė vaikus į lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ mistikos ir užkoduotų prasmių kupiną pasaulį. Salomėja Burneikaitė, plėtodama pasakos „Eglė žalčių karalienė“ temą, su vaikais kalbėjosi apie Lietuvą, amžinas vertybes: gebėjimą laikytis duoto žodžio, bendruomeniškumo jėgą, žaidė seną lietuvninkų žaidimą „Žuvininkai“. Daiva A. Digaitytė mokė vaikus pasigaminti nesudėtingą rištinę lėlytę, nusivyti trispalvę juostelę.
Kad stovykla įvyktų, labai prisidėjo ir VLB valdyba – Antanas Šiugždinis, Laura Conrad, Dalia Henke, Sergej Šišulin.
Vaikai stovyklos metu gėrė natūralų pieną iš vietinio ūkio „Treiber-Milchäusel“, kalakutienos gaminius ir dešreles tiekė kalakutų ūkis „Weilerhof“ iš Odenvaldo. Maistą pietums darbo dienomis atveždavo įmonė „Europa Catering“ iš Hepenhaimo.
Atėjo paskutinė, stovyklos uždarymo, diena. Sugužėję tėvai ir svečiai pirmiausia buvo pavaišinti šaltibarščiais ir cepelinais. Juos pagamino iš Londono anksčiau atvykę Alina ir Audrius, kurių dukrelės irgi tą savaitę leido su kitais stovyklautojais. Vėliau visi susirinko VLB priklausančios Renhofo pilies salėje pažiūrėti stovyklautojų parengto spektaklio. Vaikai vaidino jį taip įtikinamai, kad žiūrovai negalėjo atitraukti akių, spragsėjo fotoaparatais, ne vienas slapčia braukė ašarą.
Buvo labai graži sekmadienio popietė – būtų buvusi nuodėmė visą laiką praleisti patalpoje. Pilies kieme stovyklos uždarymo dalyviai šoko ir dainavo. Specialiai į šį renginį atvyko ir akordeonu pagrojo Vitas Balyta, lietuvis iš Punsko, šiuo metu gyvenantis Frankfurte prie Maino. Nuleidę vėliavą stovyklautojai, nors ir labai nenoriai, išsiskirstė.
„Atrodo, viskas vyko gerai, – nuveikusi didelį darbą atsidūsta J. Noreikatė-Pickel. – Žinoma, yra ir šiokių tokių nuoskaudų. Čia dirbo visi savanoriai, buvo dar daugiau pažadėjusiųjų savo pagalbą, bet, deja, po stovyklos atidarymo jų stovykloje daugiau nebematėme. O taip trūko kiekvienos jų rankos… Na bet tai jau jų sąžinės reikalai. Geriau nežadėk, jei negali ar nenori ištesėti savo pažadų.“
Stovykloje užsimezgusi draugystė išlieka ir vėliau: vaikai susirašinėja, bendrauja. Organizatorė J. Noreikaitė-Pickel kviečia vaikus atvykti ir į kitą vasarą vyksiančią lituanistinę vaikų stovyklą.
Daiva Angelė Digaitytė
Nuotraukos Daivos Angelės Digaitytės, Marytės Dambriūnaitės-Šmitienės ir Dariaus Šulco
Komentarų: 1
Pietaudamas tadien su visais,supratau ,koks visgi neįkainuojamas darbas visų prisidėjusių žmonių,savanorių.Kokia svarbi yra panaši lietuvių veikla užsienyje.Gyvenat,dirbant toli nuo namų,Lietuvos.
Kada tu matai,kaip vaikas,galbūt is mišrios šeimos, aplinkos skatinamas bando prisitaikyti ir tarti lietuviškus žodžius,kad jį suprastu kiti…Viskas taip vyko intensysiai,kad antrą dieną lietuvių kalbos buvo tiek daug,kad kalbas galėjo keisti lietuviškos dainos. Na ir tėvai ,turėjo tiek daug klausymų apie pačią Gimnazija.Gerai,kad Marytė Dambriūnas Schmitienė,kaip Gimnazijos atstovas,mokytoja buvo,papasakojo,aprodė.Na ir Darius,kaip buves darbuotojas,abituriento tėvas,apšviete nuo Rennhofo pilies istorijos iki pagyrų pačiai gimnazijai.