„Dideli lūkesčiai mokiniams“, – šie žodžiai, girdimi švietimo erdvėje, sukelia įvairius jausmus: nuo nežinios ir sutrikimo iki nustebimo, džiugesio ar net įkvėpimo. Išties mokytojo lūkesčiai yra svarbūs – jie turi didelę įtaką moksleiviams, jų lūkesčiams, mokymosi procesui ir pasiekimams. Todėl svarbu, kad visiems mokiniams būtų brėžiami dideli lūkesčiai ir taip padedama atskleisti jų stipriąsias puses. Tačiau negana tik pasakyti „Tu gali“: reikia dirbti, priimti iššūkius ir dar labiau stengtis.
Lūkesčių įtaka
Daugiau nei prieš 50 metų, 1968-aisiais, Roberto Rosenthalio ir Lenore Jacobsen pradinėje mokykloje atliktas tyrimas parodė, kad mokytojų lūkesčiai daro įtaką mokinių rezultatams ir lemia jų elgesio ir požiūrio pokyčius. Tyrėjai pedagogams pasakė, kad kai kurie moksleiviai, remiantis intelekto testo rezultatais, šiais akademiniais metais patirs intelektinių gebėjimų augimo spurtą. Šie moksleiviai iš tiesų buvo pasirinkti atsitiktinai, tačiau mokytojai to nežinojo.
Eksperimentas buvo vykdomas vienus metus ir buvo nustatyta, kad pasirinktų mokinių mokymosi veikla iš tikrųjų reikšmingai pagerėjo dėl palankių mokytojų lūkesčių. Dirbdamas su šia „intelektinio sužydėjimo“ mokinių grupe, mokytojas sukūrė emociškai šiltesnius santykius su ja, dėjo daugiau pastangų, kad paaiškintų mokymo medžiagą, suteikė daugiau galimybių atsakinėjant, pavyzdžiui, ilgiau laukė jų atsakymų, dažniau klausdavo ar suteikdavo galimybę kalbėti, teikė jiems teigiamą grįžtamąjį ryšį. O moksleiviai, kurie nebuvo priskirti šiai „intelektinio sužydėjimo“ grupei ir kurių atžvilgiu mokytojai neturėjo tokių palankių lūkesčių, atitinkamai pademonstravo reikšmingai prastesnę mokymosi veiklos kokybę.
Šis eksperimentas buvo pavadintas Pigmaliono efektu. Tai, ko pedagogai tikėjosi iš mokinių, paveikė šių elgesį – pastebimai prisidėjo prie jų intelektinio augimo. Kai tikimės tam tikro kitų elgesio, mes esame linkę elgtis taip, kad elgesys, kurio tikimasi, pasireiškia labiau.
Raginama nevadinti vaikų „vidutiniais“
Per 50 metų nuo minėto tyrimo yra surinkta daug empirinių įrodymų, kad mokytojo lūkesčiai veikia jo sąveiką su mokiniu, moksleivių mokymąsi ir elgesį. Nėra abejonių, kad tam tikrų lūkesčių įvardijimas gali turėti didžiulę įtaką tam, kaip žmogų vertiname ir kaip su juo elgiamės. 2017-aisiais atlikta tyrėjų iš Jungtinės Karalystės analizė parodė, kad vidutiniškai besimokančių vaikų žymėjimas „vidutiniškais“ kenkia jų bendrojo vidurinio išsilavinimo (angl. GCSE) įvertinimams. Ataskaitoje („GL Assessment“, „The Lost Middle“) mokytojai ir tėvai raginami nelaikyti nė vieno vaiko „vidutiniu“, nes tai per plati sąvoka, kad būtų naudinga. Ši sąvoka nesuteikia pedagogams išsamios informacijos, kuri gali būti reikalinga padedant mokiniams įveikti mokymosi kliūtis ar atskleidžiant jų potencialą.
Mokslinių tyrimų rezultatai taip pat leidžia patvirtinti, kad moksleivių akademiniai pasiekimai priklauso ne tik nuo jų žinių ir gebėjimų, mokytojų keliamų lūkesčių, bet ir nuo to, kokius lūkesčius mokiniai kelia sau. Kai kurių mokslininkų teigimu, mokinių lūkesčiai yra pats svarbiausias veiksnys, darantis įtaką jų pasiekimams. Todėl svarbu, kad būtų suformuoti optimalūs, derami lūkesčiai, – tai reikšmingas aspektas dirbant su vaikais kasdien klasėje, nes lūkesčiai veikia moksleivio elgesį, jo emocinę reakciją į nesėkmę ar elgseną, susidūrus su mokymosi sunkumais.
Savo gebėjimais tiki mažiau nei pusė tirtų mokinių
Mūsų, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų, vykdyto projekto „GALIA“ tyrimo rezultatai rodo, kad tikėjimas savo gebėjimais ir jų tobulinimu yra būdingas mažiau kaip pusei tyrime dalyvavusių mokinių. Tie, kurie tiki savo gebėjimų tobulinimu, pasitiki savimi, mano, kad stengdamiesi geriau mokytis ir įdėdami daugiau pastangų gali tobulinti savo gebėjimus. Tai leidžia patvirtinti ir šių mokinių pasiekimai: jų 2020–2021 mokslo metų metinių pažymių vidurkis buvo aukštesnis nei tų, kurie netikėjo savo jėgomis ir atitinkamai nekėlė sau aukštesnių lūkesčių.
Pastariesiems mokiniams būdingesnė nuostata, kad neverta stengtis mokytis, nes rezultatai visada bus tokie patys. Paaiškėjo, kad beveik du trečdaliai tyrime dalyvavusių moksleivių iš nepalankios socioekonominės ir kultūrinės aplinkos galvoja apie save kaip apie negebančius pasiekti aukštesnių akademinių rezultatų. Taip pat tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad mokiniai, kurie tiki savo galimybėmis, labiau įsitraukia į mokymąsi, užduočių atlikimą pamokose ir įdeda daugiau pastangų siekdami savo mokymosi tikslų.
Tad ką mokytojas, mokyklos bendruomenė gali padaryti, siekdami skatinti kiekvieno mokinio tikėjimą savo gebėjimais ir jų tobulinimu, nepriklausomai nuo jo lyties, socioekonominės ir kultūrinės padėties, esamų mokymosi rezultatų ir pan.?
Kaip paskatinti mokinius stengtis?
Mūsų požiūriu, svarbu brėžti aukštus mokymosi lūkesčius visiems mokiniams. Aukšti lūkesčiai turi didelę įtaką mokymosi rezultatams ir tam, kaip yra planuojamas ar įgyvendinamas ugdymo darbas mokykloje. Keldami aukštus ir kartu realius lūkesčius, mes ugdome mokinius – jų pasitikėjimą savimi, įgūdžius ir supratimą, kad jie gali daugiau.
Kita vertus, neužtenka tik sakyti „Tu gali“ ir mokiniui akcentuoti jo pastangų reikšmę. Jei jam nepavyksta atlikti užduoties ar tam tikro dalyko išmokti, nėra naudinga tik pasakyti: reikia dirbti, priimti iššūkius ir dar labiau stengtis. Tokiais atvejais patariame mokytojams imtis konkrečių priemonių.
Pirmiausia, vertėtų stengtis užtikrinti sėkmę parenkant tokią užduotį, kuri atitinka arba šiek tiek viršija mokinio gebėjimus, – taip užtikrinamas jausmas „Aš galiu“. Taip pat kartu su mokiniu reikėtų suformuoti mokymosi tikslą, susijusį su konkrečiu mokymosi rezultatu: aiškiai įvardytas tikslas padės jam suprasti rezultatą.
Pateikiant nurodymus, ko reikia užduočiai atlikti, reikėtų ją susieti su tuo, ką moksleivis jau žino arba yra pasiekęs. Be to, užduotį reikėtų išskaidyti, pateikti atlikimo pavyzdį. Parodymas, kaip atlikti užduotį, turi būti siejamas su paaiškinimu, kodėl ją reikia atlikti. Taip mes susiejame mokinio žinias su tuo, kaip įgytos žinios ir įgūdžiai jam gali būti prasmingi.
Svarbu, kad mokytojas mokiniui suteiktų grįžtamąjį ryšį, mokytų jį, kaip pačiam vertinti savo darbą. Atsiliepimai, detali pagalba padės jam siekti savo tikslų, suprasti, ką reikėtų daryti. Savo ruožtu, moksleivis irgi turėtų teikti grįžtamąjį ryšį pedagogui apie tai, kaip jis galėtų jam padėti.
Reikia padėti mokiniui išsiaiškinti, kas kliudo pasiekti gerus rezultatus. Pavyzdžiui, mokinys neturi motyvacijos, nes mano, kad negali kontroliuoti priežasčių, dėl kurių kyla sunkumų mokantis. Tuomet reiktų klausti jo: „Kas nutiko atliekant užduotį? Kaip jautiesi? Kas sukėlė tokius jausmus? Ką ir kaip galėtum padaryti kitaip kitą kartą toje pačioje situacijoje, siekdamas pakeisti mokymosi rezultatus?“
Mokytojas turėtų susieti mokinio gerus rezultatus su jo dedamomis pastangomis – įkvėpti jį tolesnei sėkmei. Tačiau svarbu nesudaryti klaidingo įspūdžio, perdėtai negirti pažangos ir netvirtinti, kad „jis gali viską, jei tik stengiasi“.
Klasei reikalinga apčiuopiama tobulėjimo vizija
Visos klasės lygmeniu mokytojas taip pat gali įvairiais būdais parodyti savo lūkesčius mokiniams. Pirmiausia – aiškiai juos išreikšti per pamokas. Kitaip tariant, apibrėžti, kad mokymosi sėkmė yra konkrečiomis žiniomis ar įgūdžiais pagrįstas tikslas ar rezultatas: kažką suprasti, atlikti, panaudoti, palyginti ir t. t. Sėkmė neturi būti matuojama atsiskaitymų, pavyzdžiui, kontrolinių darbų, įvertinimais.
Reikalinga apčiuopiama tobulėjimo vizija: parodant, o ne pasakojant, kaip atrodo mokymosi meistriškumas. Mokiniai turi suprasti, kad aukšti lūkesčiai yra pagrįsti darbu ir meistriškumo siekiu. Mokyklos gyvenime reikėtų saugoti ir branginti moksleivių gerus, pavyzdinius darbus, nes jie suteikia moksleiviams galios tikėti savimi. Tokie darbų pavyzdžiai, kuriuos sukūrė lankiusieji tą pačią mokyklą arba galbūt net sėdėjusieji toje pačioje klasėje, gali labai motyvuoti mokinius.
Aiškiai išreikškite lūkesčius dėl mokinių elgesio. Tyrimai rodo, jog aukštus lūkesčius keliantys mokytojai užtikrina, kad jų lūkestis dėl moksleivių elgesio prasiskverbtų į kiekvieną aspektą, susijusį su mokymosi procesu. Tai apima mokinių mokymosi nuostatas, elgesį ir tvarką pamokoje. Pavyzdžiui, jei pamokoje užtikrinama drausmė, moksleiviai bus pasirengę didesniems kognityviniams reikalavimams. Turint atitinkamą aplinką klasėje ir nuostatas, beveik visuomet tikėtina, kad atsiras ir tinkamas elgesys. Net jei taip nėra, netinkamai besielgiantis mokinys apsidairys aplinkui ir pamatys, kad daugelis jo bendraamžių dirba ir intensyviai mokosi. Mokytojas, keliantis aukštus lūkesčius, turės ir galės parodyti ne kokį nors nežemišką elgesio idealą, o tikslingai besielgiantį bendraamžį. Tai apčiuopiamas tinkamo elgesio pavyzdys, sėdintis visai šalia, tiems, kuriems to reikia.
Apibendrinant galima teigti, kad mokytojo aukšti lūkesčiai yra svarbūs visiems mokiniams. Pirmiausia, jie kreipia pedagogo darbą tam tikra linkme, parenkant atitinkamą mokymo strategiją, modeliuojant pagal tai mokymo ir mokymosi tikslus, turinį, metodus ir vertinimą. Antra, jie daro įtaką mokinių lūkesčiams ir jų mokymosi procesui. Galiausiai, mokinius, kurių pasiekimai žemi, mokytojo lūkesčiai skatina mokytis, jei jie yra siejami su mokymosi iššūkiais, kurie atitinka mokinio gebėjimus ir šiek tiek juos viršija. Iš esmės geras mokytojas aiškiai mato ir galutinį tikslą, susijusį su aukštais lūkesčiais, ir kiekvieną dieną siekia konkrečių tikslų, vedančių jo link.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Mokymuisi palankios aplinkos kūrimas: mokyklos bendruomenę įgalinančių veiksnių paieška“ (GALIA Nr. S-DNR-20-1), finansuojamą pagal apraše „Dėl Europos Sąjungos fondų lėšomis tikslingų finansuoti veiksmų ir projektų“ numatytą veiksmą „Trumpalaikiai (reikminiai) tyrimai (sveikatos, socialinėje ir kitose srityse), analizė ir diagnostikos diegimas (suderinus su SAM), susiję su COVID-19“.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Agnė Brandišauskienė, Psichologijos katedros profesorė dr. Loreta Bukšnytė-Marmienė