Penktadienio vakarą festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko kultūros antropologo ir dokumentinio kino kūrėjo Manto Kvedaravičiaus naujausio filmo „Mariupolis“ premjera. Renginį savo dalyvavimu pagerbė pirmą kartą festivalyje apsilankiusi „Kino pavasario“ globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Filmo pasaulinė premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje, jo konkursinėje programoje „Panorama“, o štai praėjusį savaitgalį „Mariupolis“ buvo parodytas ilgiausias Azijos kino festivalio tradicijas turinčiame tarptautiniame Honkongo kino festivalyje, jo konkursinėje dokumentinių filmų programoje. „Kino pavasaryje“ M. Kvedaravičiaus filmas taip pat varžosi konkurse, jis įtrauktas į programą „Baltijos žvilgsnis“.
M. Kvedaravičius tarptautinės kino bendruomenės dėmesį atkreipė 2011 m., kai pristatė savo pirmąjį dokumentinį filmą apie karo sugriautą Čečėniją, joje be žinios dingusius žmones „Barzakh“. Filmas buvo gausiai apdovanotas tarptautiniuose kino festivaliuose: Berlyno kino festivalyje pelnė Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizą, valstybinį Suomijos kino meistrystės apdovanojimą. „Barzakh“ festivalyje „Kino pavasaris“ pripažintas geriausiu lietuvišku debiutu, pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias dokumentinis filmas.
Šį kartą kino režisierius fiksuoja industrinio Ukrainos uostamiesčio Mariupolio, kuriame kažkada buvo įsikūrę graikai, gyventojų kasdienybę. Žmonės gyvena nuolatiniu karo laukimu, neišvengiamai keičiančiu miestą. Filmą-esė „Mariupolis“ režisierius dedikavo miesto poetams ir batsiuviams.
Berlyno kino festivalyje „Mariupolis“ buvo nominuotas tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimui.
Po premjeros režisierius M. Kvedaravičius atsakė į filosofo, rašytojo Kristupo Saboliaus ir žiūrovų klausimus.
Ar tai yra politinis kinas?
Režisierius Jeanas-Lucas Godardas yra pasakęs, kad kėdė, ant kurios aš sėdžiu, yra politiška. Be abejo, bet kokia meno forma savaime patenka į politinių manipuliacijų sistemą. Taip, tai yra politinis kinas, nes tam tikra prasme nėra nieko už politikos ribų. Mano filmas galbūt yra bandymas kalbėti apie ideologijas ir diskursus, kurie padaro mus tuo, kas esame, ir kurie įrašo mus į nacionalizmo, religijos ar meno rūšių atstovų gretas.
„Mariupolis“ tiesiogiai susijęs su graikiška kultūra ir jos šaknimis mūsų kultūroje.
Graikiškumas yra ypatinga sąvoka, su kuria reikia elgtis labai atsargiai. Kartu „Mariupolyje“ bandoma kalbėti apie politinį sambūvį, kuriame gyvename ir kurį vadiname demokratija. Ši santvarka turi tam tikrą genealogiją ir istoriškumą, dėl to įdomu, kokias naujas formas tai įgauna.
Filmas „Mariupolis“ atsirado kuriant kitą, dar nepasirodžiusią juostą pavadinimu „Stasis“. Kaip tai nutiko?
Epizodas buvo filmuojamas kitam filmui, bet kažkuriuo metu tapo aišku, jog tai atskiras ir savarankiškas filmas. Be abejo, bus sugrįžimų į Mariupolį kituose filmuose.
Ar daug nufilmuotos medžiagos neįtraukėte į filmą?
Taip, daug. Neįtraukėme maždaug 298 nufilmuotų valandų.
Pristatydamas filmą minėjote, jog čia tikriausiai paskutinė galimybė pamatyti šią filmo versiją. Gal galite paaiškinti kodėl?
Filmas kurtas labai intensyviai, todėl yra nemažai dalių, prie kurių dar reikėtų padirbėti. Greičiausiai vėliau išvysite kitą filmo versiją.
Filme daug stambių planų. Kodėl Jums buvo svarbu iš taip arti vaizduoti žmogų?
Šiame filme mane domino žmogaus kūnas ir erdvė. Žmogaus kūno detalizavimas.
Kaip Jums pavyko užfiksuoti taip natūraliai ir organiškai priešais kamerą besielgiančius filmo herojus?
„Mariupolį“ filmavome pavasarį maždaug pusantro mėnesio. Filmavome trise – du operatoriai ir aš. Kartais filmuodavome kartu, kartais atskirai. Tai darėme tose vietose, kurias kiekvienas geriausiai žinojome. Kažkas filmavo žveją, kažkas kareivius, kažkas repeticijas. Be abejo, stengėmės kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis. Tą laiką pagreitino karas ir muzika. Kai sprogsta bombos ir sviediniai, nėra laiko kada žiūrėti į kamerą, taip pat kaip ir nėra laiko galvoti, ar gražiai sugrojai. Tada kamera nebėra tokia svarbi, kaip galėtų atrodyti.
Nuotraukos Audriaus Solomino ir Gedimino Gražio