Dažna įvairių renginių viešnia, visada originaliai atrodanti mados fotografė Rasa Kijakauskienė teigia anksčiau svajojusi apie visiškai kitokias profesijas. Tačiau, atradus fotografiją, jos gyvenimas įgavo naują prasmę. Šiame interviu ji atskleidė sėkmingos savo veiklos paslaptį, sunkumus, su kuriais neretai susiduria fotografai, ir kodėl lengviau dirbti su žinomais žmonėmis.
Išduokite paslaptį, kaip Jums pavyko išsikovoti tvirtą vietą šiame be galo konkurencingame versle.
Lietuva – maža šalis, todėl konkurencija tarp fotografų tikrai nemaža. Kita vertus, tai yra ir privalumas, nes kalbos apie gerus ir prastus fotografus sklinda greitai. Patenkinti klientai yra pati geriausia ir veiksmingiausia reklama. Taip pat bendravimas per fotosesijas tiek su komanda, tiek su modeliu yra labai svarbus. Deja, daugumai fotografų tai yra sunku, jie daugiau gilinasi į techninius parametrus, nei skiria dėmesio nejaukiai besijaučiančiam modeliui. Nuoširdus dėmesys, draugiškumas, lankstumas padeda žmonėms atsipalaiduoti, geriau pozuoti, atskleisti asmenybę, o tai, manau, yra svarbiausia komercinėje fotografijoje. Jei fotografuoji tai, ko nori klientas, o ne principingai laikaisi savo fotografinio stiliaus, jis tai vertina ir rekomenduoja tave kitiems.
Tikriausiai pradžia nebuvo lengva?
Turbūt kiekviename versle pradžia nebūna lengva. Kiekvienas pradedantis žmonių fotografas, be abejo, mokosi bendrauti su modeliais, tobulina technines žinias, bando savo jėgas skirtingose fotografijos srityse, ieško savo braižo. Sukaupus daugiau patirties ir įgijus pasitikėjimo savimi, sunkiausia dalis, manau, būna peržengti ribą tarp nemokamų ir mokamų fotosesijų. Manau, šis etapas daugumai yra sunkiausias. Man prireikė pusmečio visiškai pereiti nuo nemokamų fotosesijų prie klientų. Tuo metu iš esmės keičiasi mąstymas, požiūris į fotografiją. Kartais sunku susitaikyti su tuo, kad komercinėje fotografijoje fotosesijos sudaro tik apie 20 % darbo – visa kita yra vadyba ir mokėjimas parduoti.
Ar svajojote tapti fotografe?
Mano tėtis namie buvo įsirengęs fotolaboratoriją, todėl fotografiją mėgau nuo pat vaikystės. Pirmasis didesnis mano pirkinys iš sutaupytų kišenpinigių buvo paprastutis fotoaparatas. Vėliau mokykloje mamos duotus pinigus, skirtus bandelėms, taupydavau juostelėms. Nors, tiesą sakant, niekada nežiūrėjau į šį užsiėmimą rimtai. Baigusi mokyklą, svajojau būti rašytoja, psichologe, žurnaliste. Tikrai nemaniau, kad fotografija galėtų būti rimtas darbas.
Kas buvo pirmasis Jūsų mokytojas?
Fotografijos mokiausi daugiausia iš knygų ir vaizdo įrašų interneto svetainėje „Youtube“, žiūrėdama nufilmuotus fotosesijų užkulisius. Taip pat teko truputį padirbėti keliose fotografijos studijose Londone, pamatyti, kaip vyksta komercinės fotosesijos, kaip bendraujama su modeliais ir klientais. Tai paskatino pasirinkti ne meninę, o būtent komercinę fotografijos kryptį.
Rimčiau į fotografiją, kaip galimą profesiją, pažvelgiau susipažinusi su Lietuvos fotografo Tomo Kaunecko darbais. Pamenu, užgniaužusi kvapą tyrinėdavau jo reklamines nuotraukas, rodos, nužengusias iš fantazijų pasaulio, ir svajodavau kada nors sukurti kažką panašaus. Vėliau atsirado kitų įkvėpėjų, šiuo metu ypač žaviuosi Annie Leibovitz darbais.
Atradusi fotografiją, atradote ir save?
Tiesą sakant, taip. Fotografuodama dažnai naujas idėjas ir techninius eksperimentus išbandau pati, taip pat dažnai tenka matyti save nuotraukose, darytose užkulisiuose. Tai privertė iš šalies pažvelgti į save, savo išvaizdą, stilių, charakterį. Per fotosesijas, ypač įtemptomis situacijomis, išryškėja tam tikri nemalonūs charakterio bruožai. Tikrai ne viskas, ką sužinojau apie save, man patinka, bandau tobulėti.
Šiuo metu fotografija man yra būdas išreikšti save, savo požiūrį į pasaulį ir žmones. Buvo keista suvokti, kaip vis dėlto savitai aš matau pasaulį. Nuotraukos visuomet iš dalies atspindi fotografo vidinį pasaulį, todėl fotografuodama žmones aš tyrinėju save ir savo supratimą apie visuomenę, savo vaidmenį joje.
Fotografo veikla ne vienam atrodo tikras svajonių darbas. Tačiau tik patys fotografai žino, kaip yra iš tikrųjų.
Taip, fotografo darbas dažnai atrodo žavus: gražūs žmonės, laisvas darbo grafikas, galimybė išreikšti save. Bet, kaip ir kiekvienas darbas, fotografija turi savų trūkumų. Man turbūt sunkiausia yra dėl to, kad ne visada laiku aplanko įkvėpimas. Klientui neįdomu, kokia fotografo nuotaika ir ar jis turi vizijų fotosesijai. Arba štai atlikus fotosesiją, retušuojant nuotraukas nepavyksta rasti tinkamo sąskambio, idėja nebeatrodo tokia gera. Todėl, jei galva visiškai tuščia, tenka suktis iš padėties ir naudotis šablonais.
Nors man atrodo, kad vis dėlto atsakingiausia fotografo darbo dalis yra bendravimas su modeliais. Kiekvienas fotografas, dirbantis su žmonėmis, privalo būti geras psichologas. Žmonės, ypač Lietuvoje, yra labai kompleksuoti, nepasitiki savimi. Norint pasiekti gerų rezultatų, iš pradžių reikia susidraugauti su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą, perprasti asmenybę, kompleksus ir sugebėti atskleisti tai nuotraukose. Aš pati esu dalyvavusi keliose fotosesijose ir puikiai žinau, kaip nejauku būna atsistojus prieš fotoaparatą. Todėl visuomet bandau padėti žmonėms pasijausti jaukiai. Ne visada tai yra lengva, nes žmonių charakteriai ir geranoriškumas yra skirtingi, retkarčiais reikia gerokai paprakaituoti, kol perpranti žmogaus norus ir baimes.
Ar lengva susikalbėti su aikštingomis žvaigždėmis?
Dažnai tenka girdėti, kad žvaigždės yra aikštingos. Tiesą sakant, negaliu su tuo sutikti. Žinomi žmonės, kaip ir kiekvienas mūsų, turi savo charakterį, baimių, kompleksų, norų, ir iliuzijų apie savo išvaizdą. Kai kurie žinomi žmonės paniškai bijo fotografuotis, todėl retkarčiais, be abejo, gali atsirasti įtampa. Bet, tiesą sakant, daugiausia tai būna charizmatiškos, draugiškos, paprastos asmenybės, tiesiog turinčios spalvingesnį charakterį nei dauguma žmonių. Fotografuoti žinomus žmones man yra lengviau. Jie dažniausiai žino, ko nori, nebijo to pasakyti, ateina nusiteikę dirbti ir sąžiningai stengiasi pasiekti gerų rezultatų. Vadinamo „žvaigždiškumo“ per fotosesijas pasitaiko labai retai, dažniausiai dirbant tik su pradedančiais garsėti žmonėmis, kuriems šlovė būna truputį apsukusi galvą. Bet iki šiol puikiai sekėsi su tuo susitvarkyti. Šiaip žvaigždiškumas dažniausiai pasireiškia teigiamai, tokios stiprios, talentingos asmenybės negali nežavėti. Todėl turiu prisipažinti, kad dauguma pramogų pasaulio atstovų po fotosesijos įgyja dar vieną gerbėją.
Ką Jums pačiai suteikė ši profesija?
Fotografija suteikė pasitikėjimo savimi. Nuostabu būti gerai įvertintai, sulaukti komplimentų. Save šiuo metu tapatinu su savo profesija, tai man suteikė gyvenimo prasmę, kurios ieškojau jau seniai. Taip pat savo profesijai esu labai dėkinga už galimybę susipažinti ir susidraugauti su tiek nuostabių žmonių. Per ketverius metus, dirbdama Lietuvoje, sutikau nemažai talentingų žmonių; jais žaviuosi ir juos myliu. Pramogų pasaulio atstovai, politikai, verslininkai, menininkai. Dauguma iš jų labai paprasti ir draugiški žmonės, su jais toliau bendraujame, kartu pramogaujame, kuriame bendrus projektus.
Ar turite širdies draugą?
Taip, esu ištekėjusi jau 10 metų, prieš tai su vyru draugavome 8 metus. Esu labai laiminga, nes jis yra ne tik mano vyras, bet ir geriausias draugas, globėjas, verslo partneris. Be jo turbūt nebūčiau tiek pasiekusi, ypač fotografijos versle. Žodžiu, galiu pasigirti viena iš tų retų laimingų santuokų, kurios metams bėgant ir asmenybėms keičiantis tik stiprėja.
Ar nekyla noras paklajoti po pasaulį?
Esu gana konservatyvus ir nesavarankiškas žmogus, todėl kelionių nuotykiai manęs nežavi. Vis dėlto norėčiau kada nors aplankyti dvi šalis – Ameriką ir Japoniją. Taip pat, gal ir banaliai skamba, norėčiau kada nors kokį pusmetį paklajoti po Rytų šalis, atrasti save, įgyti vidinio stabilumo, ramybės. Deja, kol kas gyvenimo būdas to padaryti neleidžia, tad apsiriboju literatūra, savišvieta. Kasdienybę praskaidrinu trumpomis kelionėmis į Londoną.
Kokios patirties po septynerių metų parsivežėte iš Londono?
Gyvenimas Londone visų pirma išmokė tolerancijos skirtingiems žmonėms. Supratau, jog nereikia bijoti žmonių, kad ir kiek daug jie pasiekę, išdidūs, populiarūs būtų. Visi yra paprasti, ir dažnai išorinis įvaizdis neatitinka asmenybės; su visais galima rasti bendrą kalbą ir susidraugauti. Taip pat išmokau fotografuoti nestandartinės išvaizdos žmones: Londone daugiausia dirbau su tamsiaodžiais, taip pat su žmonėmis, kilusiais iš Tolimųjų ir Artimųjų Rytų. Taigi odos spalvų ir veido bruožų įvairovės netrūko.
Kaip manote, ar geras fotografas turi laužyti stereotipus?
Vyrauja nuomonė, kad menininkas privalo laužyti stereotipus, jei nori sukurti kažką originalaus ir išskirtinio. Deja, dažnai būtent dėl to kai kurie fotografai savo kelią pradeda būtent nuo šablonų laužymo, net nesusipažinę su pagrindinėmis fotografijos taisyklėmis, su tuo, ką ir kaip derėtų laužyti. Manau, kad kiekvienas turi atrasti savo fotografinį charakterį ir stereotipų laužymo lygį. Yra tokių, kurie renkasi saugų, daugumos šios srities profesionalų išbandytą kelią. Kiti yra daugiau maištininkai, taisyklės – ne jiems. Ir nemanau, kad vieni yra geresni ar labiau lydimi sėkmės už kitus, daug priklauso nuo to, ar fotografo kūryba patraukli klientams, kurie jo nuotraukas perka. Manau, kad stereotipų laužymas galbūt yra gerai: atkreipia dėmesį, padeda išsiskirti, retkarčiais šokiruoja. O tai ir yra komercinės fotografijos esmė – išsiskirti iš minios, atkreipti dėmesį į save ir sėkmingai parduoti savo talentą.
Parengė pilietė reporterė Greta Kondrataitė