„Plaukiojome po Filipinų salynus. Nakvodavome paplūdimio nameliuose. Valgydavome šviežią žuvį ir daržoves. Rytais sportuodavome, nardydavome turkio spalvos vandenyje, o saulei leidžiantis atsiduodavome jogai ir meditacijai. Vakarėliuose žaisdavome susipažinimo žaidimus… Kartu leidome dienas ir naktis, todėl nieko keisto, jog kai kurios pažintys išaugo ne tik į draugystes, bet ir į romantiškus santykius. Mes nesame tipiškas retritas, mes esame nuotykių ieškotojai“, – apie, rodos, praėjusiame gyvenime įvykusią egzotišką kelionę pasakoja iš Kėdainių kilęs, Los Andžele užaugęs kelionių agentūros „Surf Yoga Beer“ įkūrėjas Mantas Žvinas.
Prieš per pasaulį nusiritant koronaviruso bangai, Mantas ne tik organizavo nuotykių pilnas keliones nuo miesto ritmo pavargusiems karjeristams, bet ir dirbo Londone, garsioje stacionarių dviračių treniruočių studijoje „Soul Cycle“. Nors pasaulis vis dar sustojęs, iš tėvų sunkaus darbo etikos išmokęs lietuvis nepasiduoda krizei ir pamažu grįžta į įprastą gyvenimą primenantį ritmą.
Kaip būdamas ketverių iš Kėdainių atsidūrei Los Andžele?
Mano tėtis Kėdainiuose turėjo įsteigęs meno mokyklą. Vienas giminaitis Los Andžele turėjo savo verslą ir pakvietė mano tėtį atvažiuoti kaip menininką. Po kelių mėnesių prie jo prisijungiau ir aš su mama.
Kiek Tavyje yra lietuvio ir kiek amerikiečio?
Aš esu iš Los Andželo, kur šis klausimas yra itin populiarus, nes šiame mieste gyvena iš įvairiausių šalių atvažiavusių žmonių. Paklaustas visuomet atsakau, jog esu lietuvis. Juk gimiau Lietuvoje, Lietuva yra mano tėvynė. Labai didžiuojuosi šalimi, kurioje gyvena daug mano giminių. Tačiau mano vaikystė nebuvo lietuviška: užsiėmiau banglenčių sportu, leisdavausi į kalnų žygius, gyvenau Kalifornijos ritmu.
Kokią Lietuvą išvydai, kai neseniai grįžai aplankyti mirties patale gulinčių senelių?
Paprastai į Lietuvą važiuoju kas penkerius metus, bet prieš pusantrų metų teko grįžti anksčiau. Radau pasikeitusį šeimos ratą: visi pusbroliai jau susilaukę vaikų… Kaskart grįžęs matau, kaip šalis keičiasi. Žmonės gyvena labai gražiai. Atsimenu, kažkada lietuviai svajojo apie Ameriką, norėjo išvažiuoti, bet šiandien gyvenimas Lietuvoje yra gražus. Tikrai negaliu sakyti, jog aš, užaugęs Los Andžele, turiu ką nors geriau nei mano šeima Lietuvoje.
Manai, jog amerikietiška svajonė nebėra tokia aktuali?
Šiandieną nebegalima sakyti, jog lietuvio gyvenimas bus geresnis, jeigu jis išvažiuos į Ameriką.
Kas Tave šiandien sieja su Lietuva?
Mano tėvai gyvena Los Andžele, o visi kiti giminaičiai Lietuvoje. Abu turi širdžiai mielas veiklas (mama – jogos instruktorė, tėtis – menininkas), bet pragyvenimui užsidirba nekilnojamojo turto industrijoje. Mama prižiūri keletą mūsų nekilnojamojo turto objektų, o tėtis turi statybų verslą. Visą savo gyvenimą matydamas, kaip tėtis negaili jėgų amerikietiškajai svajonei, išmokau vertinti sunkų darbą. Tipiniai amerikiečiai neturi tokio užsidegimo kaip imigrantai. Atvykę į Ameriką, mes neturėjome nieko. Būdamas penkerių jau su tėvais dažiau namus. Pradėjome nuo nulio ir sunkiai dirbome tol, kol užteko pinigų nusipirkti pirmam namui. Vietiniai amerikiečiai nepasižymi tokia stipria sunkaus darbo etika kaip atvykėliai. Šitoks imigranto mąstymas man gyvenime labai padėjo. Manęs negąsdina sunkus darbas.
Labai daug užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų nusisuka nuo lietuvių kalbos. Kaip sugebėjai per visus šiuos metus išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius?
Išvykęs iš Lietuvos jau kalbėjau lietuviškai ir mano anglų kalba buvo prasta iki trylikos metų. Jos mokydamasis, vis tiek kalbėjau lietuviškai su tėvais, taip pat lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą.
Daugelis Amerikos lietuvių Lietuvą idealizuoja, nes tai – jų tėvų ar senelių žemė. Kas yra Lietuva Tavo akyse?
Save laikau lietuviu, savyje turiu nacionalinio pasididžiavimo. Visi imigrantai Amerikoje didžiuojasi savo tautiniu identitetu ir stengiasi puoselėti gimtosios šalies kultūrą. Savo lietuvišką identitetą pradėjau branginti būdamas paauglys.
Kaip Tu tai išreiški?
Pradėjau skaityti istoriją, domėtis nacionalizmu, tautiniu identitetu, kuo mes skiriamės nuo latvių, kas bendra tarp aukštaičių ir žemaičių. Tačiau kuo daugiau laviniesi ir išmoksti apie įvairias kultūras, tuo labiau tolsti nuo nacionalizmo. Nenoriu savęs per daug sieti su viena kultūra.
Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš amerikiečių ir atvirkščiai?
Nenoriu kalbėti apibendrintai… Gal lietuviai per rimti, jiems reiktų atsipalaiduoti? Štai buvom bare Lietuvoje, matėm, kaip vietiniai vaikšto tvirtai atstatę krūtines. O štai lietuviai galėtų pamokyti amerikiečius apie gerą maistą, šeimą, krepšinį.
Kaip paprastai atrodo dviračių studijos „Soul Cycle“ komandos nario gyvenimas?
Sportuoju daug kartų per dieną – per dviračių treniruotes atiduodu viską. Prieš pandemiją dirbdamas Londone per du laisvadienius eidavau į sporto salę, bėgiodavau arba darydavau intensyvias jėgos treniruotes. Valgau labai daug, nuolat esu alkanas. Sportas šiuo metu užima beveik visą mano laiką.
„Soul Cycle“ treniruotės primena diskoteką: tamsa, muzika, šviesos, daug žmonių. Kokia filosofija už viso to slypi?
Į treniruotę ateina šešiasdešimt penki žmonės. Mano darbas – ne tik vesti treniruotę, bet ir pagerinti jų minčių būseną, kurią dažnai sudrumsčia kasdieniai reikalai. Kiekvieną kartą stengiuosi surasti naują temą, kuri suteiktų minčių aiškumo, padėtų galvoti drąsiau ir kūrybiškiau. Kalbu apie mažus įpročius, kurie gali privesti prie didelių asmeninių pokyčių. Prieš prisijungdamas prie „Soul Cycle“ komandos, dirbau jogos mokytoju, kaip ir mano mama. Man labai patikdavo galvą sujungti su kūnu, pažvelgti giliau.
Nuolatinis buvimas sporto grupių fronto linijoje reikalauja charizmos, neblėstančio entuziazmo ir gebėjimo uždegti aplinkinius, netgi aktorinių sugebėjimų. Pastebėjau, jog užlipęs ant dviračio tarsi pereini į sceninę būseną. Ar esi šou žmogus iš prigimties? O gal profesinis kelias išmokė būti tokį, suteikė reikiamus įgūdžius?
Čia, kaip ir užlipęs ant scenos, nesusmuksi sakydamas, jog pavargai. Vos atsisėdęs ant dviračio, gaunu adrenalino, jis varo mane į priekį, nors ir galiu būti pavargęs ar nepasiruošęs. Be to, geriu daug kavos.
Akivaizdu, jog sportas ir gera savijauta užima itin svarbią vietą Tavo gyvenime. Kaip šie prioritetai atvedė iki kelionių agentūros „Surf Yoga Beer“ įkūrimo? Papasakok apie savo profesinį kelią.
Augdamas Los Andžele, kaip ir visi lietuviai, žaidžiau krepšinį. Vėliau lankiau plaukimą ir pradėjau dirbti gelbėtoju. Šitai mane atvedė iki banglenčių sporto. Galiausiai tapau vaikų iš nepasiturinčių šeimų banglenčių sporto, baidarių ir nardymo mokytoju. Užaugau saulėje prie vandens. Gyvendamas Los Andžele galėjau dieną šokti ant banglentės, o vakarop čiupęs snieglentę pabėgti į kalnus. Tik gavęs darbą „Soul Cycle“ ir išvažiavęs į Niujorką įvertinau tai, ką turėjau, nes betono džiunglėmis vadinamuose naujuose namuose daug gamtos nerasi. Visa galva pasinėriau į darbą, norėdamas parodyti savo potencialą. Niujorke gali dirbti ištisą parą ir nė nepajusti, kaip tai tampa tavo gyvenimu. Šitai nutiko ir man. Dirbau tiek, kad nebuvo kada atsipalaiduoti, nebuvo kalnų ir vandens, gyvenimas apsivertė. Kadangi jau buvau ragavęs jogos, ieškojau su tuo susijusios kelionės. Tačiau, kadangi mėgstu vakarėlius, nenorėjau tipinio jogos retrito. Vien banglenčių sporto taip pat. Todėl, pakvietęs keletą pažįstamų, atostogas suorganizavau pats. Visiems labai patiko ir sulaukiau prašymų suorganizuoti ir antrą, ir trečią kelionę. Šitaip atostogų idėja virto verslu. Tai lyg fitneso kelionių agentūra.
Kokia šios agentūros filosofija?
Subalansuota. Gal kitur gauni mažai valgyti ir turi eiti anksti miegoti, dar kitur – vien vakarėliai, o mes esame tarsi draugų būrys, gerai leidžiantis laiką kartu. Mūsų tipiniai klientai yra nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimties. Visi turi gerus darbus, per kuriuos neranda laiko patys organizuotis kelionių, visiems patinka sportuoti, bet nebūtinai yra labai sportiški ar fiziškai stiprūs. Patys žmonės ir padaro kelionę įdomią. Dažnai kelionėje susiranda porą, susiranda draugų visam gyvenimui. Daugiau nei pusė keliautojų yra iš Niujorko – miesto, kuriame gali būti liūdna gyventi, nes sukantis didmiesčio ritmu kartais sunku susirasti bendraminčių draugų. O mūsų komanda surenka daugiau nei trisdešimt bendraminčių keliautojų, jie kartu sportuoja, linksminasi.
Kas įeina į kelionės paketą? Kokia jos koncepcija?
Nebūtinai apsistojame viešbučiuose. Kai pasaulis sukasi normaliu ritmu, kas mėnesį keliaujame į skirtingas šalis. Mes neturime rinkodaros strategijos, žmonės apie mus sužino iš draugų. Norintys keliauti su mumis pirmiausia užsiregistruoja. Tuomet mes sukuriame grupinius pokalbius, žmonės pradeda bendrauti dar prieš kelionę. Į kelionės paketą įeina daug kas, tik ne skrydžiai – jais keliautojas pasirūpina pats.
Mes turime savo akademiją, kurioje rengiame jogos mokytojus, mokome „Surf Yoga Beer“ filosofijos. Šie vėliau ja dalijasi mūsų kelionėse. Taip pat turime savo labdaros fondą, kuriame surinktos lėšos leidžia kasmet dovanoti kelionę į Meksiką vėžiu sirgusiems žmonėms. Tokiose kelionėse užsimezga dar daugiau ryšių, nes žmonės atranda bendrų interesų per panašias patirtis.
Kaip kilo tokia idėja?
Vienoje mūsų kelionėje dalyvavo dvidešimt trejų metų mergina, kuriai buvo diagnozuotas vėžys. Mes padėjome jai ir nuo to viskas prasidėjo. Turime įvairių lėšų rinkimo būdų, kurie padeda šiai idėjai gyvuoti. Pavyzdžiui, Niujorke vedžiau dviračių treniruotę ir už ją surinkti pinigai atiteko sergančiųjų vėžiu kelionėms remti.
Savo feisbuko paskyroje žmones skatini mokytis keliauti ir iš tų kelionių parsivežti kažką, kas pravers visam likusiam gyvenimui. Ką turi mintyje?
Mes, žmonės, paprastai siekiame saugumo, norime susiplanuoti ir numatyti gyvenimo kelią. Todėl dažnai patenkame į rutiną, kurioje sunku kurti nepaprastus prisiminimus. O „Surf Yoga Beer“ siūlo atsitraukti nuo rutinos ir leistis į kelionę, kuri nebūtinai bus lengva, bet garantuotai įsimintina. Tokia kelionė reikalauja drąsos, nes reikia pasiryžti leistis į nežinomus kraštus su nepažįstamais žmonėmis, daryti dalykus, kurių nesi įpratęs daryti. Gali būti baisoka. Bet tokios nepatogios situacijos – tai būdas įgnybti sau ir priminti, jog gyvenimas nėra inertiškas.
Dažnai mūsų keliones renkasi žmonės, kurie stovi kryžkelėje ir ieško būdo įgyvendinti galimus pokyčius, bet tiesiog neturi laiko sustoti ir pagalvoti, į ką iš tiesų norėtų nukreipti savo energiją. Mūsų kelionėse šie žmonės dalyvauja pokalbiuose, kurių nepasitaiko jų įprastame draugų rate, pamato naujų perspektyvų, kurios gali padėti įvertinti savo gyvenimą ir priimti autentiškus sprendimus.
Ar Tu pats jautiesi esantis tinkamame gyvenimo kelyje? Jau kelerius metus esi šiame versle. Kaip dėl tos komforto zonos?
Darau tą patį, ką rekomenduoju kitiems. Vadovaujuosi posakiu „Negalvok, tiesiog daryk“, kurį stengiuosi taikyti gyvenime, nes tikiu, kad kažkur savo kūne mes žinome sprendimus prieš juos apgalvodami. Kažkur giliai jaučiame, kad tai yra tikras kelias.
Bet kaip Tu žinai, ar tai yra Tavo širdies šauksmas, ar iliuzija, nuo kurios gyvenime gali nukentėti?
Sunkus klausimas. Sakyčiau, praktika. Kuo daugiau įsiklausai į savo intuiciją mažiau rizikinguose sprendimuose, tuo didesnė tikimybė išgirsti savo vidinį balsą priimant svarbius gyvenimo sprendimus, kurie ir formuoja autentišką gyvenimą.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti vadovaujant kompanijai?
Labai sunku rasti patikimus darbuotojus. Per kelerius metus teko ir atleisti. Vienintelis būdas pamatyti, ar žmonės tinkami šiam darbui, – stebėti jų elgesį ne tik treniruotėje, bet ir vakarėlyje, nubudus šeštą ryto ir įvairiose kitose situacijose, kuriose atsiskleidžia charakteris. Galbūt asmuo yra pats geriausias treneris, tačiau jei nemoka gerbti aplinkinių, jį reikia atleisti.
Kokias gyvenimo spalvas Tau atskleidė „Surf Yoga Beer“?
Visada maniau, kad gimusiems Amerikoje gyventi yra lengviau nei imigrantams. Bet keliaudamas su savo klientais supratau, jog visi žmonės turi savų kliūčių gyvenime. Nėra vieno gyvenimas lengvesnis nei kito, nors gal taip ir atrodo žiūrint į jo socialinio tinklo profilį ar prabangų viršininko automobilį jo kieme. Visi žmonės turi išmokti, kaip įveikti savo kelyje pasitaikiusias kliūtis.
Aš pats susiduriu su tomis pačiomis kliūtimis. Kartais man emociškai sunku kalbėti su žmonėmis, sunku būti pažeidžiamam. Aš esu stiprus, bet turiu ir silpnųjų pusių. Kai kelionėje trečią ryto po žvaigždėtu dangumi kalbėdamas su žmogumi, kuris, iš pirmo žvilgsnio atrodo, turi viską, suvokiu, kiek duobių jam pasitaikė, dingsta iliuzijos apie tobulą gyvenimą… Štai tokių gyvenimo spalvų man atskleidė mano verslas.
Kokią ateitį sieki sukurti šiai agentūrai?
Niekas nesukuria verslo tam, kad jis stovėtų vietoje. Mes taip pat norime augti. Atlikdami apklausas suprantame, kad kiekvienas keliautojas iš kelionės su mumis parsiveža ką nors gero. Kai kurie žmonės pasisemia tiek daug, kad netgi išsitatuiruoja mūsų kompanijos logotipą. Ši tatuiruotė jiems ne tik primena jų patirtis, bet ir skelbia apie mūsų veiklą kitiems žmonėms.
Kuria kelione labiausiai džiaugiesi? Kodėl?
Jau suorganizavome daugiau nei septyniasdešimt penkias keliones, todėl sunku išsirinkti. Gal Italija, kurioje viskas taip gražu ir skanu. Nikaragva mūsų dažniausia kryptis, ten galima užsiimti banglenčių sportu.
Kaip gyvenime išlaikai zen būseną? Ar greitas miesto gyvenimo ritmas neišmuša iš vėžių?
Jogos pamokos ir kelionės padeda išlaikyti balansą. Atidžiai klausau savo kūno, kad suprasčiau, ko man reikia.
Kaip apskritai susidomėjai sportu? Ką jis Tau reiškia gyvenime?
Mama dar vaikystėje sudomino joga. Ir šiaip aš visada labiau mėgdavau žaisti nei mokytis mokykloje. Ir dabar aš žaidžiu, nes mano darbas man prilygsta žaidimui.
Ar asmeninės, karjeros ambicijos užima didelę dalį Tavo gyvenimo? Kaip išlaikai balansą tarp buvimo akimirkoje ir ateities planavimo, augimo?
Treniruotėje aš kartais sakau, kad žmonės bijo nesėkmių. Bet mes turime prisiminti, kad jei prarandame darbą ar verslą, tai nėra pabaiga. Mūsų stiprybė – žinojimas, kad visuomet galime atsikelti ir eiti toliau. Nesėkme ar praradimu gyvenimas nesibaigia. Jei sutelki dėmesį į tai, ką turi, o ne į tai, ko trūksta, pasidaro ne taip ir baisu dėl to, kas laukia ateityje.
Aš nebandau labai stipriai laikytis įsikibęs į tai, ką turiu. Jei viskas veiks – puiku. Jei prarasiu darbą, prarasiu. Neleidžiu, kad baimė dėl ateities užgožtų gyvenimo džiaugsmą. Šypsausi dabar ir nenustosiu šypsotis, kad ir kas nutiks ateityje. Kažkada būdamas Niujorke pamečiau pasą ir turėjau praleisti skrydį, bet dėl to labai nesinervinau, tiesiog nusprendžiau gerai praleisti laiką užuot jaudinęsis dėl prarastų pamokų. Viskas priklauso nuo požiūrio. Visada galvoju apie savo babą, gyvenančią Alsėdžiuose, kuriai tik prieš septynerius metus namų viduje buvo įrengtas tualetas. Kaip aš galiu bambėti dėl savo mažų problemų, kai ji tik neseniai gavo savo tualetą?
Tačiau ar nemanai, kad įsisukus į savo reikalus lengva pamiršti džiaugtis tuo, ką turi, nustoti būti dėkingam?
Lengva. Todėl reikia sustoti, padaryti pertrauką. Būtent kelionės ir padeda tai padaryti, jos leidžia prisiminti, kas gero egzistuoja gyvenime.
Iki pandemijos keliavai iš šalies į šalį, nenustygsti vietoje. Ar nuolat keičiantis horizontams lengva kurti asmeninius santykius?
Nuolat gyvenu ant lagamino. Kai mokiausi mokykloje, skaičiau Čako Palaniko knygą „Kovos klubas“, kurioje jis rašė, kad galiausiai tampi priklausomas nuo turimų daiktų. Kuo daugiau jų prisiperki, tuo labiau jie tave supančioja. Nors ir turiu būstą Niujorke, stengiuosi nieko nekaupti. Man nereikia daiktų, keliauju lengvai. Mano tėvai sveiki, jiems sekasi gerai, neturiu šeimos, esu laisvas, man lengva susirasti draugų ir daryti tai, ką noriu.
Živilė Kasparavičiūtė
Nuotraukos iš Manto Žvino asmeninio archyvo
Publikuota el. žurnale „Lietuvė“ Nr. 9.
Daugiau žurnalo straipsnių rasite: https://lietuve.lt/elektroninis-zurnalas/