Kai pasaulyje kažkas paspaudė priverstinės pauzės mygtuką, dalis mūsų pasijuto tarsi iš rankų paleidę savo gyvenimo vadžias. Rutinišką, saugią kasdienybę sudrebino nežinia, nerimas dėl ateities, iššūkiai ieškant naujų kelių. Kai kuriems išsiugdytas emocinis atsparumas, pozityvus mąstymas padėjo į šią padėtį pažvelgti kitaip. Aktorė ir šokėja Marija Baranauskaitė stengiasi pamatyti net sudėtingiausios situacijos šviesiąją pusę ir tuos dalykus, kurie atrodo kaip problemos ar nesėkmės, priimti kaip didžiausias gyvenimo dovanas. To ją išmokė klounados studijos ir ilgametė pagalba tiems, kam labiausiai reikia palaikymo, vilties, įkvėpimo ir džiaugsmo.
Marija, ar anksti supratote, kad esate meno žmogus ir kad priešintis savo prigimčiai neverta? Kas lėmė sprendimą mokytis šokio ir aktorystės meno?
Ne, neanksti. Leidimą jaustis tikra meno kūrėja drįsau sau suteikti gal tik prieš dvejus ar trejus metus. Iki tol neapleido abejonės, vis susimąstydavau: „Ar tikrai? Kam man tai?“
Baigdama mokyklą svajojau apie teatro arba kino vaidybą, režisūrą. Šokio menas papuolė atsitiktinai. Tais metais, kai baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo renkamas rusakalbių aktorių kursas bei aktorių ir šokėjų kursas. Man šokti buvo lengviau nei kalbėti rusiškai, tai ten ir atsidūriau.
Dažnai kalbama, kad jauniems aktoriams pradėti karjerą nėra lengva. Kokie buvo Jūsų pirmieji profesiniai žingsneliai?
Tiesa, nebuvo lengva. Galbūt labiausiai koją kišo nežinojimas, ko tiksliai noriu, kas tokia esu, ir kad ta nežinia man atrodė problema. Tik po studijų Prancūzijoje supratau, kad ta nežinia niekada iki galo nedings ir kad būtent ji man suteikia daug galimybių, kūrybinės laisvės. Pradžioje buvo ypač sunku, nes maniau, kad kiti žino kažką daugiau už mane. Tik supratusi, kad ir kiti yra nežinioje (tik vieni tai priima, o kiti susikuria iliuziją, jog rado tikrąjį save), nurimau.
Esate turbūt pirmoji lietuvė, baigusi klounados studijas prestižinėje prancūzų teatro mokykloje International theatre – clown school of Philippe Gaulier Prancūzijoje. Kodėl klounada?
Baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tapau organizacijos „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ aktore – tai buvo pirmasis mane užbūręs darbas. Šioje srityje man sekėsi ir patiko. Po kelerių klounados kūrybinių dirbtuvių, kurioms vadovavo užsienio dėstytojai, po savaičių, kupinų ir juoko, ir ašarų, supratau, kad šis meno žanras yra stebuklingas: jis išlaisvina nuo pernelyg didelio galvojimo ir atveria žmonių širdis, emocijas. Klounada man atskleidė, kad tie dalykai, kurie mums atrodo kaip problemos, klaidos ar nesėkmės, yra didžiausios mūsų gyvenimo dovanos. Būtent per klaidas mes susipažįstame su žmogiškąja prigimtimi, būtent trūkumai yra mūsų unikalumas, individualumas, trapumas ir gražiausios stiprybės. Tik pamilus savo baisiausią, kvailiausią pusę galima pajusti laisvę ir tvirtą ryšį su savimi, kitais žmonėmis, savo aplinka. Iššūkis yra tas, kad išmokęs mylėti vieną savo trūkumą visada rasi kitą. Tai nesibaigiantis smagus procesas.
Kuo ši mokykla patraukė Jūsų dėmesį?
Apie Philippe’o mokyklą išgirdau gyvendama Briuselyje. Kažkas man pasakė, kad jis išprotėjęs žmogus ir kad tik stipriausi atlaiko jo mokymo metodą. Kadangi buvau labai jauna ir troškau didelių iššūkių, panorau įrodyti sau bei kitiems, kad esu viena iš tų stipriausių. Panašiu metu pažiūrėjau „Red Bastard“ (aktorius Ericas Davisas) pasirodymą. Jis mane labai įkvėpė. Kai sužinojau, kad minėtas aktorius studijavo toje mokykloje, nusprendžiau ryžtis šiam nuotykiui.
Papasakokite apie šias studijas. Kuo jos skyrėsi nuo studijų Lietuvoje? Kokiomis ypač vertingomis žiniomis, gebėjimais jaučiatės praturtėjusi?
Philippe’as Gaulier visą savo mokymą grindžia žaidimo filosofijos principais. Į nieką nežiūrėti per daug rimtai, ieškoti džiaugsmo, malonumo, daryti tai, kas patinka, ir tuo dalytis su kitais buvo kasdienės mūsų, studentų, užduotys. Jei tau bus gera ir būsi laimingas, tai ir kitiems bus gera ir jie taps laimingi tave matydami. Užuot sukęs galvą, ko kiti nori iš tavęs, tiesiog darai tai, ką mėgsti, kas tau svarbu. Skamba gana paprastai, bet klounaujant viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Po studijų suvokiau, kad iki galo nesuprantu, kaip iš tiesų ir kada veikia ta klounada, nes dalis jos, regis, yra virš žmogaus suvokimo ribų. Kai pripažinau sau, kad to ir nesuprasiu, priėmiau tą nežinią ir pasijutau praturtėjusi ramybe, pasitikėjimu savimi. Juk jei nėra teisingo būdo, vadinasi, nėra ir klaidingo, taigi ne taip svarbu, kurį kelią pasirinksi. Mėgaujantis juo eiti yra maloniau nei nesimėgaujant. Tuo labiausiai ir skyrėsi studijos Prancūzijoje nuo studijų gimtojoje šalyje: Lietuvoje mokiausi kurti į viską žiūrėdama labai rimtai, giliai kapstydamasi, o Prancūzijoje išmokau tai daryti iš malonumo, lengvai ir žaismingai.
Ką apskritai Jums davė Prancūzija, kokį įspūdį paliko? Ar spėjo tapti sava?
Labai sava Prancūzija tapti nespėjo. Vėl čia atvykau kuriam laikui, tai pažiūrėsim, kiek artimesnė ji taps. Prancūzija man vis dar atrodo labai didelė, neaprėpiama. Šioje šalyje jaučiuosi maža, niekam nepažįstama ir tai tam tikra prasme mane išlaisvina. Galiu joje dar labai daug atrasti, eksperimentuoti ir daug klysti. Tačiau kartu, žinoma, ir esu mažiau saugi, jaučiu daug daugiau rizikos ir nepatogumų, nežinios jausmas visada šalia, todėl nesu tikra, ar galėčiau čia likti ilgam.
Galbūt studijų metais buvote įsitraukusi į „užklasines“ veiklas?
Visi, kurie mokėsi Philippe’o Gaulier mokykloje, privalėjo turėti „užklasinių“ veiklų. Paskaitos trukdavo tik keturias valandas per dieną. Philippe’as sakydavo, kad kitu laiku turime mėgautis gyvenimu, socializuotis, dalyvauti renginiuose, skaityti knygas, žiūrėti filmus, skaniai valgyti, bučiuotis – tik tada būsime tikrai įdomūs scenoje. Tai taip ir dariau.
Grįžote po studijų Prancūzijoje… ir kas tada?
Grįžti į Lietuvą buvo labai gera. Parvykau, nes gavau nemažai darbo pasiūlymų. Jaučiau, kad parsivežiau naujų žinių, požiūrio kampų, kurie kitiems tuo metu buvo vertingi, įdomūs ir įkvepiantys. Porą metų buvau kupina jėgų ir ambicijų prisidėti prie Lietuvos bei Šiaurės šalių naujojo cirko kultūros vystymo. Dabar kuriam laikui grįžau į Prancūziją, kad vėl papildyčiau savo energijos šaltinį.
Kaip tą energijos šaltinį pildote?
Šiuo metu ilsiuosi, renku kūrybinę medžiagą, rengiu planus menų rezidencijoje „Performing Arts Forum“. Šis didelis pastatas – buvęs vienuolynas, jame daug erdvių, studijų repeticijoms, medijų erdvė filmams žiūrėti, aplink daug gamtos ir gyvūnų. Bibliotekos pilnos nuostabių knygų. Ir, svarbiausia, čia yra būrys kitų kuriančių mokslo ir kultūros srities rezidentų, su kuriais galiu nuolat bendrauti gyvai, dalytis patirtimi, mokytis, reflektuoti savo gyvenimą, įsikvėpti.
Koks, Jūsų požiūriu, yra klouno vaidmuo – žmogų linksminti, priversti susimąstyti, o gal dar kitoks? Ar šioje srityje jaučiatės kaip žuvis vandenyje?
Mano požiūriu, klounas, kuris prajuokina žmones, yra smagesnis nei tas, kuris neprajuokina, bet tai nereiškia, kad linksminti kitus turėtų būti vienintelis jo tikslas. Labai patiko mano kito gyvenimo mokytojo Jano Ritsemos neseniai išsakyta mintis: „Marija, būti juokingam yra smagu, bet būti juokingam kontekste – smagiau.“ Turbūt to labiausiai ir pasigendu daugelyje žiūrimų komedijų. Neatsižvelgdami į savo laikmetį, negalvodami, ko reikia šiuolaikiniams žmonėms, atimame iš savęs galimybę sukurti ilgalaikį klounados efektą. Prajuokinti kažką akimirkai yra viena, bet prajuokinti taip, kad tai atvertų naujų galimybių, įkvėptų kurti ateitį, siekti pokyčių, yra kita.
Kurdama pasirodymus, niekada nebūnu tikra, kaip iš tiesų daryti geriau ar svarbiau. Čia jaučiuosi ne kaip žuvis vandenyje, o kaip begemotas medyje. Bet smagiai laiką medyje leidžiantis begemotas.
Kas paskatino prisidėti prie organizacijos „Raudonos nosys – gydytojai klounai“?
Dar studijų Lietuvoje metais draugai mane pakvietė į šios organizacijos aktorių atranką. Jie „nuskenavo“ mane ir nusprendė, kad šis darbas turėtų man tikti. Šioje organizacijoje esu jau dešimt metų, nes jaučiu, kad dauguma mūsų vertybių sutampa. Mes visi mėgstame juoką, džiaugsmą ir stengiamės tai suteikti tiems, kam to labiausiai reikia. Tiems, kurie mano, kad jų bėda akligatvis, mes parodome, kad kiekviena bėda gali būti ir dovana. Man tiesiog labai gera tai daryti ir šį požiūrio kampą kaskart priminti ne tik kitiems, bet ir sau pačiai.
Ar prieš karantiną dažnai imdavotės gydytojo klouno vaidmens? Kokie jausmai apimdavo? Ar nebuvo pernelyg sunku?
Klounauti į ligonines vykdavau bent po keturis kartus per mėnesį, kartais ir dvigubai daugiau. Klounaujant jausmų būta visokiausių – kokių tik gali būti. Pernelyg sunku, manau, nebuvo – vis dar tai darau. Visada sugebėjau rasti būdą net sudėtingiausią situaciją apversti aukštyn kojom ir pamatyti jos šviesiąją pusę.
Prasidėjus pandemijai, visa mūsų organizacijos tarptautinė komanda kaip niekada stipriai susivienijo. Nebegalėdami lankytis ligoninėse, radome kitą būdą pasiekti savo auditoriją – internetu. Šis sprendimas leido pasijusti dar reikalingesniems ir stipriems sunkiausiu momentu. Pasakiškas jausmas. Parodėme, kad net karantino metu gyventi gali būti linksma ir prasminga.
Kaip vaikai priima raudonnosius?
Dažniausiai vaikai mus priima kaip stebuklą, atviromis širdimis. Jie džiaugiasi, kad pagaliau apsilankė bičiuliai, su kuriais galima rimtai pabendrauti, pažaisti, pasilinksminti. Kai kurie vaikai pradžioje būna drovūs ar bailūs, kartais liūdni ar pikti. Mes jų būsenas priimame ir nesistengiame jų pakeisti. Pabuvus su savo nerimastingais jausmais, dažniausiai visada ateina laikas vėl džiaugtis ir žaisti.
Kaip ruošiatės susitikimams su ligoniais? Galbūt gilinatės į kiekvieno istoriją ar tiesiog improvizuojate?
Be gausybės klounados mokymų, kurie kasmet rengiami po kelis kartus, kiekvienam susitikimui padeda pasiruošti kone viskas, kas tuo laiku vyksta aplink. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje galima rasti įkvepiančių momentų, stengiamės pasakodami juos padovanoti tiems, kuriuos lankome. Taip pat labai svarbu apšilti kūną, balsą, apgalvoti savo vizito intenciją, šiandienę misiją. Mūsų vizitai yra nuolatinė improvizacija, bet visada turime pasiruošę triukų, dainų – tarsi slaptų įrankių skrynelę, kurioje prireikus galime rasti gerų staigmenų.
Kas gali tapti gydytojais klounais?
„Raudonos nosys – gydytojai klounai“ dažniausiai priima profesionalius scenos artistus, kurie yra bent truputį juokingi ir labai empatiški. Svarbu, kad žmogus turėtų muzikos, scenos judesio, aktorystės ir klounados žinių. Taip pat reikia baigti įvairius psichologijos, medicinos, sociologijos, geriatrijos sričių mokymus.
Empatija labai svarbi, bet kartais ji daro meškos paslaugą: kai pernelyg stipriai įsijauti į kito būseną, negali tinkamai atlikti savo vaidmens, kitų problemos tampa sunkia emocine našta. Ar Jums taip nebūna? Kaip pažaboti jautrumą, kad jis neapsunkintų gyvenimo ir darbo?
Būtent čia labai pasitarnauja klouno nosis. Taip, mes einame dirbti šio darbo, nes esame empatiški žmonės, tačiau užsidėję kaukę esame aktoriai, žaidžiame žaidimą ir turime galią priimti emocijas tokias, kokios jos yra. Kai emocijos priimtos ir išjaustos, jos nebebūna našta, nes jas išgirdus jos greitai pasikeičia, niekad nelieka tokios pat. Našta, manau, jos tampa tuomet, kai lieka kažkur giliai užspaustos, neatskleistos. Jei kuriam nors aktoriui taip nutinka, visada galima gauti organizacijos palaikymą, pasikalbėti su psichologu.
Ką Jums, kaip asmenybei, davė veikla „Raudonų nosių“ organizacijoje? Kas buvo įsimintiniausia?
Man ji davė labai labai daug, net negalėčiau visko išvardyti. Pastaruosius dešimt metų ši organizacija mane augino: suteikė galimybių ieškoti savęs, atsiskleisti, kristi ir keltis, padėjo pajusti savo veiklos prasmę. Leido suprasti, kad kiekvieną akimirką pasaulyje yra labai daug žmonių, kuriems reikia palaikymo, vilties, įkvėpimo, ir mes galime jiems padėti. Suteikęs tokią pagalbą jautiesi labai praturtėjęs – nuveikęs kažką išties gero.
Maloniau vaidinti suaugusiesiems ar vaikams?
Man malonu vaidinti ir tiems, ir tiems. Vaikams smagiau, nes privalai būti nuoširdus. Jie atspindi tavo emocijas tiesiogiai, tad lengviau pamatai realią situaciją. Vaidindamas suaugusiesiems gali ir pameluoti, krėsti daugiasluoksnius pokštus, kurti intrigas. Tai irgi labai smagu.
Egzistuoja įdomus reiškinys – klounų baimė. Ar kada pagalvojote, iš kur ji gali kilti?
Manau, kad arba iš amerikietiškų siaubo filmų apie klounus žudikus, arba tiesiog iš nežinojimo, kas tas klounas, o gal iš prastų patirčių sutikus nejautrų klouną. Suaugusieji gali klounų bijoti, nes jaučia, kad jie turi galią atskleisti tikrus, nuoširdžius jausmus. Jei esi ilgai jų neatskleidęs, tai gali pasirodyti tikrai labai baisus dalykas.
Dalyvaujate Šiuolaikinio cirko asociacijos veikloje. Kuo rūpinasi ši organizacija? Kokios Jūsų pareigos?
Esu viena iš šios asociacijos steigėjų ir tarybos narė. Mūsų tikslai – vystyti ir populiarinti šiuolaikinį cirką Lietuvoje, sukurti aktyvią, nuolat tobulėjančią ir bendradarbiaujančią šiuolaikinio cirko bendruomenę, ginti jos narių teises, laisves ir interesus, kurti sąlygas šiuolaikinio cirko profesionalams dirbti ir tobulėti.
Koks yra šiuolaikinis Lietuvos cirkas, Jūsų akimis?
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos šiuolaikinis cirkas padarė didelį šuolį, pradėjo plėstis ir stipriai paaugo. Nors bendruomenė vis dar nėra didelė, Kaune jau atsirado pirmasis šiuolaikinio cirko centras, kuriame vyksta pamokos tiek suaugusiesiems, tiek mažiesiems. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje vis daugiau žmonių pažins šią sritį.
Skaičiuojama, kad kas penktas žmogus bent kartą per gyvenimą susiduria su depresija. Kaip manote, kas yra veiksmingos savigynos nuo prislėgtos būsenos priemonės?
Kaip klounė gydytoja geresnei emocinei higienai palaikyti siūlau praktikuoti šį mano mėgstamą pratimą: kas vakarą prieš miegą užsirašyti ar kam kitam pasakyti, už kokius septynis nuostabius dalykus, nutikusius tą dieną, esate dėkingas. Išsiugdžius šį įprotį, laimingesnis gyvenimas garantuotas.
Inga Nanartonytė