Pradinis / Knygos / Knygų skaitymas – pasimatymas su savimi

Knygų skaitymas – pasimatymas su savimi

„Manau, kad žmogus, kuris neskaito, save apvagia, praranda labai daug. Knygų skaitymas man yra kokybiškiausias pasimatymas su savimi“, – sako didelę knygų mėgėjų bendruomenę subūrusi „Kavagerio“ klubo įkūrėja Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė. Nei gausi šeima, nei darbai, nei kasdieniai rūpesčiai neatima iš moters malonumo skaityti, nes ji įsitikinusi, kad tik leisdamas sau daryti tai, ką labiausiai mėgsti, gali jaustis laimingas ir kurti laimę aplink.

Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Esi trijų nuostabių mergaičių mama, užsiimi fotografija – tam reikia labai daug laiko. Ir dar spėji perskaityti begalę knygų. Kada skaitai?

Būti mama, žmona, dukra, fotografe ir dar rasti laiko sau kartais būna tikrai didelis iššūkis. Bet tokia jau aš esu – kovoju už savo poreikius ir laiką sau. Mano vyras žino, kad jeigu negalėsiu skirti laiko savo veikloms, poilsiui, būsiu nelaiminga. O kai nelaiminga aš, tada visi namai liūdi ir savotiškai nukenčia.

Man knygų skaitymas yra terapija, laisvalaikis ir gyvenimo būdas. Beveik nemokamas malonumas, nes knygas galima skolintis iš bibliotekų, dažnai knygynų išpardavimo skyriuje galima rasti tikrų perlų už puodelio kavos kainą.

Turiu skaitymo ritualų, kurie susiformavo savaime. Man nereikia planuoti, kada skaitysiu, nes skaitau kasdien: vakarais prieš miegą, kartais dieną, jei pavyksta rasti laiko bent keliems puslapiams, ir savaitgaliais, kai vyras mane lepina. Geriu kavą ir skaitau, kiek noriu, jei nereikia lėkti darban ir pan.

Tokios dienos yra geriausios ir skaitydama jaučiuosi laiminga. Gana dažnai pasirenku knygos skaitymą, o ne kitokį laisvalaikio praleidimo būdą. Beje, pastebėjau, kad jei kažkas sutrikdo mano įprastą rutiną ir kelias dienas neatsiverčiu knygos, tampu pikta, irzli. Matyt, turiu priklausomybę nuo knygų ir skaitymo (šypsosi).

Ką pasakytum moterims, kurios knygoms neranda laiko?

Jei nori, bet neranda, vadinasi, nepakankamai nori (šypsosi). Manau, kaip ir sportuoti, taip ir skaityti reikia visiems, bet kiekvienam savo. Aš jau kelintus metus stengiuosi rasti laiko reguliariam sportui, bet visada jį iškeičiu į laiką su knyga. Matyt, mano tokie prioritetai. Visi esame skirtingi ir svarbiausia daryti tai, kas tau teikia džiaugsmo, o ne tai, ką daro kiti.

Kaip kilo mintis įkurti knygų skaitymo klubą „Kavageris“?

Pavadinimas „Kavageris“ atsirado dar tada, kai dirbau mokykloje. Per ilgąsias pertraukas su kolegėmis visada susirinkdavome išgerti kavos ir paplepėti apie viską ir apie nieką. Kai susilaukiau pirmagimės ir susidūriau su vienatve, vienišumu namuose, nusprendžiau ieškoti kitokios bendravimo erdvės. Tad sukūriau tinklaraštį „Kavagerio klubas“.

Iš pradžių planavau dalytis visokiomis gyvenimo įžvalgomis, bet paskui pagalvojau, kad niekam neįdomūs mano patyrimai, niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimo ypatumai (taip manau ir dabar). Nusprendžiau dalytis atsiliepimais apie perskaitytas knygas, nes mačiau to prasmę. Norėjosi įkvėpti žmones skaityti, imti į rankas tikrai geras knygas, nes dažnas turi neigiamą skaitymo patirtį: vienus galbūt kažkada vertė skaityti, kitiems pakliuvo netinkamos knygos.

Tuo pačiu metu plėtojau dar vieną labai moterišką veiklą ir svajojau, kad kai paaugs dukra, turėsiu savo studiją, joje organizuosiu visokias veiklas moterims, o viena jų tikrai bus susijusi su knygomis. Taip pamažu susikūrė „Kavagerio“ klubas. Dabar jau esame nemaža knygų mėgėjų bendruomenė, kas mėnesį susitinkame aptarti perskaitytų knygų. Turime daug tradicijų, taisyklių, ritualų ir visokių kitokių smagių dalykų, kurie mus jungia.

Ką, Tavo manymu, knygų skaitymas duoda žmogui?

Knygos duoda nepaprastai daug. Man jos – tarsi draugai, tarsi žmonės, su kuriais susipažįstu, bendrauju; vienas įsimyliu, kitų nesuprantu, dar kitomis nusiviliu, vienas noriu turėti šalia, o nuo kitų sprukti kuo toliau. Knygos lavina vaizduotę, ugdo kūrybingumą, stiprina empatiją, praturtina žodyną. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog skaitymas teigiamai veikia mūsų smegenis ir apskritai sveikatą. Manau, kad žmogus, kuris neskaito, save apvagia, praranda labai daug. Knygų skaitymas man yra kokybiškiausias pasimatymas su savimi.

Tave galima drąsiai vadinti knygų eksperte, Tavo įžvalgos labai įdomios. Galbūt jau esi sulaukusi dėmesio iš knygynų ar knygų autorių?

Aš gal save vadinčiau knygų gurmane, o ne eksperte. Knygą galima vertinti skirtingais aspektais, pavyzdžiui, literatūriškai – kokiais sakiniais ji parašyta, kaip autorius įvaldęs plunksną; jei tai verstinė knyga, didelis knygos vertėjo indėlis. Man labai svarbus emocinis knygos lygmuo – kaip stipriai ji mane paliečia, kiek savęs, savo gyvenimo aktualijų joje atpažįstu. Kiti vertina knygas pagal jų išliekamąją vertę. Man irgi patinka namų bibliotekoje turėti knygų, kurias ateityje norėsiu perskaityti dar kartą arba rekomenduoti kažkam iš draugų, dukroms. Anksčiau laikydavau visas skaitytas knygas, dabar pasilieku tik atitinkančias minėtus kriterijus. Kitas dovanoju bibliotekoms, senelių namams, kartais išsimainau arba tiesiog jos iškeliauja ir negrįžta (šypsosi).

Esu tikra, kad knygos turi sielas, jos susideda iš to, ką jautei jas skaitydamas. Kartais jas prilyginu kvepalams – mane jie, kaip ir skaitytos knygos, nubloškia į praeitį, padeda prisiminti kažką brangaus, svarbaus. Atsimenu, ką skaičiau, kai susipažinau su savo būsimu vyru, kai laukiausi dukrų, kai išgyvenau sunkius ir pačius linksmiausius, geriausius gyvenimo etapus.

Šiuo metu bendradarbiauju su keliomis leidyklomis. Jos mane lepina knygomis, ir dėl to esu labai laiminga. Man patinka, kad nesijaučiu varžoma – galiu atvirai išsakyti savo nuomonę apie knygas, neturiu rašyti tik teigiamai, jų liaupsinti.

Kuo išskirtinis Tavo tinklaraštis?

Manau, jis išsiskiria tuo, jog perskaitytas knygas aprašau nuoširdžiai, nepučiu miglos, jeigu skaitinys nepatiko. Stengiuosi išlaikyti pagarbą autoriui, nes suprantu, kad knygos rašymas – labai daug darbo, laiko, pastangų reikalaujantis procesas. Bet kartais nepakanka tiesiog parašyti. O kartais būna kaltas knygos vertimas.

Aprašydama knygas neišduodu nei jų turinio, nei siužeto, viską perteikiu per emocijų, kurias patyriau skaitydama, prizmę. Pati dažnai net neskaitau anotacijų knygų nugarėlėse, nes negaliu pakęsti, kai jose pasakoma per daug. Kai kurių leidyklų atstovai jau žino mano skonį ir pasiūlo man atrinktas knygas, tai belieka tik mėgautis kūriniu.

Skaitau ne tik populiarias, naujas knygas, bet ir nemažai klasikos. Turiu slaptą aistrą – „gelbėti“ knygas, ieškoti perlų nukainotų knygų stenduose, kuriuos turi beveik visi knygynai. Kartais randu tikrą lobį ir niekaip nesuprantu, kodėl tokios vertingos knygos kainuoja kaip puodelis kavos…

Turbūt svarbiausias išskirtinumas tas, kad „Kavagerio“ klubo susitikimai vyksta gyvai. Yra būrys nuostabių moterų (nežinau, kodėl vyrai neprisijungia, jie klube taip pat laukiami), su kuriomis kas mėnesį skaitome tas pačias knygas ir susitinkame jų aptarti jau ketvirtus metus.

Būtų labai įdomu sužinoti kelias pačias geriausias Tavo perskaitytas knygas. Kodėl išskirtum būtent jas?

Kuo daugiau knygų perskaitau, tuo sunkiau kažką abstrakčiai rekomenduoti kitiems. Kai rekomendacijų prašo nepažįstamas žmogus, visada stengiuosi daugiau apie jį sužinoti. Labai atsakingai tai vertinu, nes netinkamai pasirinkta knyga gali atgrasyti nuo skaitymo, o aš svajoju, kad kuo daugiau žmonių atrastų šį malonumą. Todėl nerekomenduosiu jokių knygų. Ateikite į „Kavagerio“ klubo paskyrą instagrame arba feisbuke ir rasite daug apžvalgų. Gal kažkuri paskatins perskaityti knygą (šypsosi).

Vis dėlto kokias dvi knygas rekomenduotum būtinai perskaityti?

Na, gerai, pasiduodu (šypsosi). Rekomenduočiau Ericho Marios Remarque romaną „Trys draugai“ ir Isabel Allende romaną „Dvasių namai“.

Gal turi savo mylimiausią autorių? Kas jo knygose Tave žavi?

Turiu kelis mylimiausius autorius, kuriuos labai vertinu už gebėjimą parašyti taip, kad atrodo, jog rašė knygą tau, už tai, kad kaskart geba paliesti širdį ir įtraukti, už tai, kad visuomet justi, jog knygas tikrai rašė jie (literatūros pasaulyje egzistuoja rašytojų vaiduokliai – žmonės, kurie populiariems autoriams rašo knygas pagal jų šabloną). Tai Herbjorg Wassmo, Isabel Allende, Colleen McCullough, Joëlis Dickeris, Philippe’as Claudelis, Grahamas Swiftas, iš klasikų – Theodore’as Dreiseris, Johnas Steinbeckas, Erichas Maria Remarque’as, Gabrielis García Márquezas, iš lietuvių autorių – Balys Sruoga, Antanas Škėma, Kristina Sabaliauskaitė. Mėgstu istorinius romanus, skandinavų literatūrą dėl jos atšiaurumo, kartais pasilepinu geru detektyvu (pavyzdžiui, Larso Keplerio, Jussi Adlerio-Olseno) ar trileriu. Pastaruoju metu pamėgau noveles ir prozą, o mano mylimiausias poetas – Henrikas Radauskas.

Ar norėtum pati parašyti knygą? Jei taip, apie ką ji būtų?

Kažkada svajojau, kad kai pasensiu ir gyvensiu savo pajūrio namuose, rašysiu knygą. Gilinausi į knygų rašymo niuansus ir supratau, jog man tai per sunkus darbas, negalėsiu parašyti taip gerai, kad knyga turėtų vertę ne tik man, bet ir pasauliui. Nusprendžiau neteršti gamtos, nenaikinti medžių be reikalo. Savo poreikį rašyti patenkinu kurdama „Kavagerio“ klubo įrašus ir kitose veiklose. Tačiau gal su laiku sukaupsiu pakankamai gyvenimo išminties, kad galėčiau sukurti kažką vertingo, tik nebūtinai visiems. Galbūt savo vaikams paliksiu knygą – išpažintį, kad suprastų, kas per paukštis iš tikrųjų buvo jų mama (šypsosi).

Vienu metu Lietuvoje buvo labai populiaru rašyti knygas, atrodė, kad visi tik ir svajoja parašyti apie savo gyvenimą. Ką manai apie tai? Ar bet kas gali išleisti knygą, kurią būtų įdomu skaityti?

Rašyti gali bet kas, bet tikrai ne bet kam reikia išleisti knygą. Mokslas pripažįsta rašymo terapinę naudą, bet, mano nuomone, bėda ta, kad dauguma rašo ne tam, kad lavintų šį įgūdį, gerai praleistų laiką, padėtų sau, o tik tam, kad išleistų knygą ir užsidėtų pliusą. Na, bet ne man teisti ir spręsti, verti jų rašiniai knygos ar ne. Tikriausiai tai sprendžia leidyklos, o jei jos imasi tai leisti, matyt, ne be reikalo… Aš gal šiek tiek pavydžiu tokiems žmonėms drąsos, pasitikėjimo savimi (šypsosi).

Ar kartais nepavargsti organizuodama „Kavagerio“ klubo susitikimus, užsiimdama kita su tuo susijusia veikla? Kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Visko būna. Kartais tikrai pavargstu ir įrašus kurti, ir klubo susitikimus organizuoti, nes kai turi įsipareigojimų, prisiimi tam tikrą atsakomybę, turi apgalvoti įvairius techninius niuansus, tos veiklos tampa ne vien smagiu laiko praleidimu. Bet kad ir kokia pavargusi būčiau, kaskart grįždama namo iš susitikimų širdyje parsinešu tokį gerą jausmą, būnu tokia įkvėpta ir pasisėmusi tiek moteriškos energijos, kad žinau, jog ir dvigubai tiek padaryčiau tam, kad šis klubas toliau gyvuotų.

O kai sulaukiu žinučių ar komentarų, kad kažkam grąžinau meilę knygoms, įkvėpiau daugiau skaityti, kad apskritai mano dėka tas žmogus atrado skaitymo malonumą, kad naudojasi mano knygų rekomendacijomis ir pritaria pastebėjimams, apima pats geriausias jausmas pasaulyje. Tai suteikia šiai veiklai prasmės. Tad kai liūdna ar pavargstu, leidžiu sau tai išjausti, o paskui su dviguba jėga grįžtu į „Kavagerio“ klubą. Jis visus mus augina, o mane labiausiai…

Inesa Uktverienė

„Ąžuolaitytė foto“ nuotraukos

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top