Šiais metais akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ jaunieji skaitytojai Paauglių kategorijoje
laureate išrinko rašytojos Aušrinės Tilindės ir iliustruotojos Robertos Railaitės knygą
„Šiurpnakčio istorijos“. Nors siaubo žanras vaikų ir paauglių literatūroje vis dar laikomas
iššūkiu, Aušrinė įrodo, kad jis gali būti jautrus, prasmingas ir labai paveikus.
„Šiurpnakčio istorijos“ – tai dvylika tarpusavyje persipinančių šiuolaikinių siaubo pasakojimų
jauniesiems paaugliams. Knyga ne tik šiurpina skaitytoją, bet ir padeda saugiai tyrinėti savo
baimes, kviečia susimąstyti apie draugystę, atsakomybę, ribas ir silpnybes, apie ryžtą pavojaus
akivaizdoje, kelia klausimus, ar tikrai turėtume bijoti antgamtiškų reiškinių? O gal tikrasis
siaubas slepiasi mūsų pačių pasirinkimuose ir veiksmuose?, – knygą pristato akcijos „Metų
knygos rinkimai 2024“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė, prozininkė, vaikų ir
paauglių knygų autorė Kotryna Zylė.
Šiame pokalbyje – apie kūrybinį kelią, skaitytoją bei kritikę dukrą, ir nuoširdumą, kuris
svarbiausias kalbantis su jaunaisiais skaitytojais.
Neretai apie paauglius kalbame kaip apie vieną išrankiausių skaitytojų grupių. Ar Jums
sunku jiems rašyti?
Taip, manau, kad rašyti paaugliams iš tiesų nelengva. Gal net nesitikėjau, kad tai bus taip
sudėtinga. Nors jie tikrai skaito, visgi kyla klausimas – ką skaito? Parašiusi siaubo žanro knygą
supratau, kad visai netyčia pataikiau į svarbią nišą – tarp vaikų literatūros, kaip, pavyzdžiui,
Astrid Lindgren kūriniai ar nuotykių knygos, ir suaugusiųjų ar vadinamosios young adults
literatūros, kuriai iš pradžių paaugliai dar nebūna pribrendę. Siaubo žanras gali būti patrauklus –
jis intriguoja. Ir jeigu tokiame pasakojime atsiranda vertybinių klausimų, tai gali būti labai paveiku. Džiaugiuosi, kad „Šiurpnakčio istorijas“ skaitė įvairaus amžiaus vaikai ir paaugliai,
knyga atrado savo auditoriją.
Kaip atradote siaubo žanrą kaip tą, kurio trūksta paaugliams?
Dukros dėka. Ji nuo mažens buvo didelė siaubo knygų gerbėja – būdama aštuonerių jau buvo
perskaičiusi beveik viską, ką Lietuvoje tuo metu galėjome rasti. Vėliau ėmė skaityti knygas
anglų kalba, bet kartu pradėjo ir manęs prašyti, kad sukurčiau jai naujų, savo istorijų. Taip gimė
ne vienas siaubo pasakojimas, kol galiausiai nusprendžiau juos visus sudėti į knygą.
Vis dėlto pagrindinė motyvacija buvo mano pačios didelis noras pabandyti iliustruoti knygą.
Todėl teikdama knygą leidyklos „Alma littera“ vaikų ir jaunimo literatūros konkursui, siunčiau
ją su savo iliustracijomis. Visgi jos galų gale į knygą nepateko, tačiau turiu alternatyvius knygos
piešinius, kurie man labai brangūs. Juos rodau susitikimuose su skaitytojais. Parodau, kaip
piešiau būdama šešiolikos – labai paprastai, tarsi pradinukė – ir kaip piešiu dabar, po
dvidešimties metų. Viską išmokau pati, tai – mano žinutė vaikams: jeigu šiandien jums kas nors
nesiseka, tai dar nereiškia, kad nepavyks ateityje. Visko išmokstama.
Tad pirmoji skaitytoja buvo dukra? Ar ji įsitraukė į rašymo procesą?
Taip, ir labai rimta kritikė. Man tai be galo svarbu ir džiugu, nes suprantu, kad ji auga. Ir jei
rašysiu tik jaunesnio amžiaus vaikams, kuriuo nors metu jai bus nebeįdomu. Tačiau dabar ji labai
įsitraukusi. Ji daug skaito, turi platų žodyną, pastebi ne tik praleistą kablelį, bet ir pateikia
redakcinių pastabų pačiai istorijai. Stebiu jos reakcijas skaitymo metu, tai padeda suprasti, kaip
tekstas veikia, kas įtraukia, o kas ne.
Kokia buvo Jūsų reakcija pamačius Robertos Railaitės kurtas iliustracijas?
Pirmąją iliustraciją Roberta piešė savarankiškai, be mano dalyvavimo kūrybiniame procese,
pamačiusi buvau gerąja prasme šokiruota. Tikėjausi visai kitokio stiliaus, galbūt kažko
abstraktesnio, todėl anime stilistika buvo visiška staigmena. Buvau maloniai nustebinta –
iliustracijos patiko, o ir siaubo žanrui jos pasirodė itin tinkamos. Esu labai dėkinga Robertai ir
džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu. Manau, kad Lietuvoje tokio tipo iliustracijos dar ganėtinai
naujos, ypač literatūroje vaikams ir paaugliams. Vėliau su Roberta kartu tarėmės, kurias knygos
scenas reikėtų iliustruoti. Tai buvo labai sklandus ir kūrybiškas procesas.
Atrodo, kad siaubo žanro knygose įtampos konstravimas yra itin sudėtingas, reikalaujantis
iš autoriaus meistrystės. Ar visgi tai laisvos kūrybos rezultatas?
Nemažai kritikos iš literatūros lauko profesionalų sulaukiau būtent dėl to, kad nepasinaudojau
tradicinėmis rašymo technikomis. Tačiau, ar tikrai visiems reikia naudoti vienodus šablonus? Juk
tokiais atvejais tekstai ima panašėti. „Šiurpnakčio istorijas“ rašiau labai nuoširdžiai, be iš anksto
suplanuotų struktūrų ar schemų, kaip reikėtų teisingai sukurti siaubo atmosferą. Aš rašau labai
vizualiai, viską matau lyg kine. Vaizdai tiesiog bėga prieš akis, todėl rašymas tampa tarsi
lenktynės su vaizduote. Labai skubu viską užrašyti, nes man pačiai įdomu, kas bus toliau.
Kaip ir kada pradėjote rašyti? Kaip rašymą derinote su teisininkės darbu?
Teisininkės darbas taip pat susijęs su rašymu, nors tai visai kitokio pobūdžio tekstai. Kūrybiškai
rašyti pradėjau dar vaikystėje. Pirmąją savo knygą parašiau antroje klasėje spausdintinėmis
raidėmis. Kadangi mokiausi labai gerai, įstojau į teisę ir ilgą laiką dirbau teisme. Darbas buvo
prasmingas, bet jaučiau, kad mano kalba po truputį skursta. Kai palikau teismą ir su vyru
įkūrėme savo verslą, vėl pradėjau rašyti. Norėjau išlaikyti gebėjimą rašyti prozą, išsaugoti
turtingesnį, gyvesnį žodyną. Taip prieš penkerius metus pasirodė pirmoji knyga suaugusiesiems,
o vėliau visai netikėtai atsidūriau vaikų literatūroje. Šiandien rašymas man – hobis. Man svarbu,
kad rašymas netaptų prievole, noriu išsaugoti kūrybinę laisvę.
Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas?
Esu įpratusi dirbti struktūruotai. Kai turiu idėją, rašau kasdien – bent po valandą ar dvi, esu
nusistačiusi sau minimalią žodžių ribą. Rašymo procesas man labai įtraukiantis, dažnai atsiduriu
tarsi transo būsenoje. Ilgiausiai užtrunka pats idėjos brandinimas, nes reikia tokios, kuri įtrauktų
skaitytoją, iš kurios išsivystytų siužetas. Kai dėl jos apsisprendžiu, susidėlioju planą, bet jis
dažnai keičiasi rašymo metu ir man pačiai labai įdomu stebėti, kur viskas nuves. Rašydama
knygą „Dvylika kruvinų plunksnų“ buvau taip įsitraukusi, kad parašiau ją per mėnesį. Taip
įsijaučiau, jog atrodė, kad rašau ir skaitau ne savo, o kažkieno kitą knygą.
Ką Jums reiškia akcijos „Metų knygos rinkimai“ apdovanojimas?
Šis apdovanojimas man labai svarbus. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje rašytojų nėra daug, o
knygų tiražai – nedideli. Todėl bet koks įvertinimas, ypač kai rašymas daugeliui mūsų yra tik
papildoma veikla, už kurią negauname didelio atlygio, tampa itin reikšmingu pripažinimu.
Tiesą sakant, visiškai nesitikėjau būti nominuota. O vėliau, kol vyko balsavimas, buvo daug
malonaus jaudulio – kai balsuoja skaitytojai, niekada negali žinoti, kuo viskas baigsis. Labai
džiaugiuosi, kad mano knygą įvertino ir lemiamą balsą akcijoje turėjo būtent skaitytojai.
Kaip atrodo Jūsų susitikimai su skaitytojais?
Susitikimai su skaitytojais pareikalauja išmonės. Bendrauti tiesiogiai nėra lengva – kai jų ko nors
paklausi, dažnai tyli, nekelia rankų, nors matai, kad jiems įdomu. Tad teko sugalvoti būdų, kaip
juos įtraukti. Vienas iš jų – duoti nusiskenuoti QR kodą, kuris nukreipia į svetainę. Joje jie gali
anonimiškai man užduoti klausimus. Tai tikrai pasiteisino, klausimai pasipylė, o paaugliai
įsitraukė į bendravimą kur kas aktyviau. Tie susitikimai įkvepia, praturtina, iš jų parsivežu ne tik
idėjų, bet ir emocijų. Visgi pirmiausia vaikai dažnai paklausia… kiek man metų! Tikiu, kad daugelis rašančių vaikams ar paaugliams yra susidūrę su tuo pačiu klausimu. Netgi esu sukūrusi Kahoot viktoriną
susitikimams su skaitytojais, ir pirmas jos klausimas būtent apie mano amžių. Tai visada
pralinksmina vaikus. Vienas dažniausių klausimų – ar istorijos yra tikros? Per susitikimus net
parodau tai įrodančias nuotraukas, pavyzdžiui, iš miško, kuriame mačiau vienaakį meškiną.
Istorija apie jį knygoje yra viena populiariausių tarp skaitytojų.
Bendraujant su vaikais ir paaugliais, svarbiausia – geras humoro jausmas. Stengiuosi kalbėti kuo
atviriau, artimiau, per juoką, o ne moralizavimą, tuomet atsiranda visiškai kitoks ryšys. Pamenu
vieną susitikimą mokykloje, kai į klasę įėjęs berniukas iškart pareiškė: „Aš neskaitau. Man
neįdomu“, bet įpusėjus susitikimui jis taip įsitraukė, kad pats ėmė kurti savo istoriją, dalytis
mintimis. Tokios akimirkos labai daug reiškia.
Kai matyti „Instagram“, pabaigėte naujos knygos rankraštį. Ar galite daugiau apie ją
papasakoti?
Rankraštį pabaigiau jau seniau, tik dabar pasiskelbiau. Pradėjau knygą rašyti dar pernai rugpjūtį
– per vieną savaitę parašiau šeštadalį knygos, bet tada atidėjau į šalį ir nebegrįžau. Vėliau
pamačiau Lietuvos kultūros tarybos kvietimą teikti paraiškas stipendijoms, nusprendžiau
pamėginti ir nusiunčiau tai, ką buvau parašiusi. Sausį paaiškėjo, kad stipendiją gavau ir tai buvo
postūmis grįžti prie knygos. Balandį išsiunčiau knygą leidyklai, po redakcinių pastabų šiek tiek
taisiau rankraštį, bet ilgiausiai užtruko sprendimas dėl pavadinimo.
Pagal pirminę idėją knyga turėjo vadintis „Senelio batai greituoliai“. Knyga įkvėpta mano tėčio,
kuris praėjusią vasarą iškeliavo anapilin. Jis turėjo tokius batus, su kuriais labai daug
vaikščiodavo, o paskutinėmis savo dienomis, gavęs juos, netgi buvo pabėgęs iš ligoninės. Tai
buvo svarbus motyvas knygoje. Tačiau kai knygos rankraštį nusiunčiau iliustratorei, ji pastebėjo,
kad jau yra knyga su panašiu pavadinimu – Ignės Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“.
Perskaičiau tą knygą, istorijos visiškai skirtingos, bet buvo panašumų – batai, senelio ir anūko
ryšys. Nors mano knyga kitokia, nenorėjau, kad pavadinimas būtų panašus. Tad ilgai sukome
galvas šeimoje ir leidykloje, kol mano vyras netikėtai pasiūlė „Po šimts pypkių, seneli!“.
Pavadinimas iškart prilipo – smagus, intriguojantis, juolab kad ir senelis knygoje keikiasi tik
lietuviškai! Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko rasti tinkamą.
Bet tai jau ne siaubo žanro knyga?
Ne, norėjau save išbandyti kitame žanre, parašyti juokingai, pirmuoju asmeniu, ko iki šiol dar
nebuvau dariusi. Tai visiškai kitokia knyga – daug humoro, bet ir jautrių temų, istorija
pasakojama mažo berniuko akimis. Knygoje kalbu apie senelio ligą – demenciją, taip pat apie
tai, kaip berniukas sužino, jog senelis buvo partizanas, nemėgęs ginklų. Mano tėtis nebuvo
partizanas, bet labai nemėgo ginklų, man vaikystėje net neleisdavo žaisti su žaisliniais
šautuvėliais. Nepaisant tokio nusistatymo, jis buvo labai didelis patriotas. Noriu perduoti
vaikams žinutę, kad mes visi galime prisidėti prie laisvės – kiekvienas savaip, kiekvienas toks,
koks esame.