Šalies švietimo sistemoje diskusijos apie pedagogų darbo krūvį, perdegimą ir psichologinę gerovę tampa vis aktualesnės. Vis dėlto supervizijos, kurios sėkmingai įsitvirtinusios socialinio darbo sferoje ir verslo sektoriuje, dar tik ieško kelio į Lietuvos mokyklas. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja doc. dr. Ilona Tandzegolskienė-Biegalovė sako, kad supervizijos galėtų tapti veiksmingu įrankiu sprendžiant pedagogų patiriamus sunkumus.
Supervizija – tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus darbe su sudėtingomis situacijomis, kurioms išspręsti įprastų būdų nepakanka, tuomet suteikiama erdvė ir laikas apmąstyti profesinį veikimą sudėtingose situacijose. Supervizija padeda išsiaiškinti ir reflektuoti darbines funkcijas ir vaidmenis, siekiant profesinės gerovės ir veiklos veiksmingumo, tvarkytis su pokyčių procesais, ieškant alternatyvių sprendimų kylantiems iššūkiams spręsti, ir pasiūlo priemones mobingo ir perdegimo įveikai bei prevencijai.
„Apie superviziją diskutuojama seniai, tačiau Lietuvoje ji pripažįstama dar ne visose srityse. Supervizija dažniausiai naudojasi socialiniai darbuotojai, pagalbos specialistai, taip pat versle jos įsigali kaip puiki priemonė vieningai komandai burti ir išlaikyti“, – sako doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė.
Užsienyje, ypač medicinos srityje, supervizijos jau yra tapusios įprasta praktika. Lietuvoje tai dar naujiena, tačiau pamažu atkeliauja ir į medicinos sritį. VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja apgailestauja, kad Lietuvos švietimo sistemoje šis metodas nėra įsitvirtinęs: „Labiausiai man, kaip edukologei, norėtųsi, kad supervizijos atsirastų pedagogikoje, kad jos atkeliautų į švietimo įstaigas ir pedagogai pajustų ir suprastų supervizijos naudą.“
Supervizijos švietime, anot pašnekovės, galėtų veikti keliomis kryptimis – stiprinant komandas mokyklose, dirbant grupėse, kai susirenka pedagogai iš skirtingų švietimo įstaigų ir drauge kelia bei analizuoja probleminius klausimus, taip pat kaip individualios supervizijos, kurios galėtų padėti pedagogams pažinti save, suprasti asmeninius lūkesčius, spręsti situacijas, iškylančias jų darbinėje aplinkoje.
Kliūtys supervizijų plėtrai Lietuvos mokyklose
I. Tandzegolskienė-Biegalovė įvardija keletą priežasčių, kodėl supervizijos sunkiai skinasi kelią į šalies mokyklas. Pasak jos, nors pavienių iniciatyvų atsiranda, tačiau sisteminio požiūrio trūksta.
„Jeigu tai nėra organizuojama konkretaus projekto ar iniciatyvos rėmuose, tai yra papildoma finansinė našta švietimo įstaigai. Jei tam finansavimo nėra numatyta ir suplanuota, tuomet pedagogams, norintiems dalyvauti supervizijose, tektų tai dengti patiems savo asmeninėmis lėšomis“, – sako VDU dėstytoja.
Dar viena opi problema yra teisinių pagrindų stoka. Norint gauti valstybinę paramą, turėtų būti ir teisinis reguliavimas. Pavyzdžiui, socialinio darbo srityje supervizijos yra įteisintos dokumentacijoje – specialistams per metus yra privalomas tam tikras valandų, skiriamų supervizijoms, skaičius. Tokio reikalavimo ir įteisinimo švietime neturime.
Dar viena kliūtis, pasak dėstytojos, yra netinkamai sudėlioti prioritetai: „Švietime daug dėmesio skiriame žinioms ir profesiniam tobulėjimui, turtiname savo dalykinį žinojimą, tačiau vis dar per mažai skiriame dėmesio sau, kaip asmenybei, vidiniam auginimui. Vadinasi, nėra intencijos ir trūksta vidinės energijos bei motyvacijos galvoti dar ir apie tai, kaip dirbti pačiam su savimi ir kur ieškoti emocinės paramos.“
VDU Socialinių mokslų fakulteto Profesionalios supervizijos studijų įgyvendintoja doc. Rasa Naujanienė teigia, kad švietimo sistemoje supervizija, kurios pagrindą sudaro profesinės veiklos refleksija, yra unikali konsultacinė pagalba, skatinanti darbuotojų asmeninį ir profesinį augimą bei atsakomybę visuomeninei raidai.
Padeda išbūti ir spręsti sudėtingus klausimus
Supervizijos gali padėti spręsti pedagogų perdegimo problemas, talkinti mokytojams valdant įvairias stresines situacijas, stiprinant save, padėti pažinti save bei kitus per bendras diskusijas, patirtis ir kt.
Anot doc. R. Naujanienės, viena esminių supervizijos idėjų – ilgalaikis grupinis darbas, kurio metu būnama kartu, kalbamasi, dirbama grupėse, mokomasi iš kitų. Supervizijų metu iškeliamos aktualios temos, jos analizuojamos, aptariamos, gaunama pagalba iš grupės narių, o supervizoriaus misija – padrąsinti kalbėti apie tai, kas svarbu, skatinti priimti kitus, mokytis iš kitų.
„Grupinė supervizija – tai bendra patirtis, refleksija, gebėjimas girdėti kitą, aktyviai klausytis kito ir atrasti sau geriausius sprendimus, – akcentuoja ji. – Tai toje pačioje srityje dirbančiųjų grupė, kurie kartu gali aptarti panašias situacijas, pasimatuoti, atrasti sąlyčio taškų, kuo esame panašūs ir galime padėti vieni kitiems sprendžiant tam tikras situacijas. Tokia paramos ir savitarpio pagalbos grupė padeda išbūti arba būti.“
Iššūkių mokyklose apstu
Doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė įsitikinusi, kad supervizijų ciklai mokytojams yra būtini. Supervizijos gali padėti išsigryninti, kas svarbu, ir suprasti, kad nesi vienintelis šiame kelyje ir šiuose sunkumuose. O šiandien mokytojai susiduria su daugybe iššūkių.
Pasak VDU dėstytojos, vienas aktualiausių klausimų – kaip tinkamai valdyti klasę, kurioje mokosi skirtingi vaikai: itin gabūs, hiperaktyvūs, turintys dėmesio sutrikimų ar kitų sunkumų. „Tai reikalauja skirtingų strategijų vienoje klasėje – kaip dirbti ir spręsti sunkumus, kaip pateikti mokymo(si) turinį, kad ir gabiam vaikui būtų įdomu klasėje, ir hiperaktyviam, ir tam, kuris negeba sutelkti dėmesio. Vaikai klasėje labai skirtingi, o mokytojas, dirbantis su jais, yra tik vienas“, – atkreipia dėmesį ji.
Kitas iššūkis – nuolatiniai pokyčiai švietime. Per pastaruosius penketą metų šalies švietime įvykdyta daugybė reformų, įvesta įvairių pokyčių. Kiekvienas pokytis, kiekviena nauja situacija įneša nestabilumo, nerimo, kelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti, atneša poreikį ieškoti naujos informacijos, stiprinti savo įgūdžius, žinias ir jas tinkamai pritaikyti klasėje.
Kalbėdama apie pedagogų emocinę sveikatą bei gerovę, doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė pabrėžia ir darbo bei asmeninio gyvenimo balanso problemą: „Mokytojas parsineša dalį darbo į namus, nes jis turi ruoštis pamokoms, pildyti informaciją TAMO dienyne, rengti naujas užduotis, planuoti tam tikras užklasines veiklas, taisyti namų darbus ir kt. Visa tai reikalauja papildomo laiko, ir tuomet atsiranda darbo ir asmeninio gyvenimo balanso paieškos. Be to, mokytojai kone kasdien susiduria su patyčių mokykloje problema, tėvų lūkesčiais, mobiliųjų įrenginių keliamais iššūkiais, kai iš mokinių atimamas dėmesys ir jį reikia kažkokiu būdu susigrąžinti į klasę.“
Kaip neperdegti?
Pasak pašnekovės, kad mokytojai neperdegtų, jie turi atrasti energijos ir laiko asmeniniams poreikiams patenkinti. Tam gali pasitarnauti meditacija, joga, sportas, pasivaikščiojimai gryname ore, buvimas gamtoje, kelionės ar įvairūs kiti pomėgiai. Supervizija – dar viena profesionali pagalba perdegimo prevencijos klausimais.
„Nepamiršti savęs ir stengtis duoti sau dėmesio bei laiko, kas tai bebūtų: teatras, kinas, bendravimas su draugais, buvimas su šeima. Tai labai svarbu“, – pabrėžia ji.
VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokytojai dažnai patenka į apgaulingą situaciją, kai, atrodo, štai užbaigsiu dar vieną darbą ir bus galima pailsėti, tačiau nejučia užsisuka nesibaigiančių darbų ratą.
„Akivaizdu, kad šiuolaikiniam mokytojui keliami vis didesni reikalavimai, o emocinė parama ir psichosiocialinė gerovė turėtų tapti ne tik asmeniniu, bet ir sisteminiu prioritetu. Supervizijos galėtų tapti tuo įrankiu, kuris padėtų pedagogams lengviau įveikti kasdienius iššūkius, kartu tai padėtų augti jiems kaip asmenybėms, tai gerintų ir visos švietimo sistemos kokybę“, – neabejoja doc. dr. I. Tandzegolskienė-Biegalovė.