Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto magistrantas, LEU tarybos narys ir istorijos mokytojas Gintautas Rimeikis – aktyvus akademinės bendruomenės narys. Įdomiausia tai, kad Gintautas, būdamas aktyvus studentas, nemažą savo laiko dalį paskiria darbui. „Studijų tvarkaraštis yra pritaikytas tiems, kurie dirba ir studijuoja“, – pasakoja vaikinas, kuris dirba Vilniaus Sausio 13-osios mokykloje.
Studentas prasitaria, kad mokytojo kelią pasirinko neatsitiktinai, o į LEU įstojo pirmu numeriu. „Jeigu tikrai esi apsisprendęs būti pedagogu, tai kito universiteto net neverta rinktis, nes tik čia gali būti tinkamai paruošti mokytojai. Žinoma, turime trūkumų, bet būtų malonu pamatyti Lietuvos universitetą, kuris tų trūkumų neturėtų“, – tvirtina pašnekovas.
Rinktis pedagogo kvalifikaciją G. Rimeikį motyvavo noras būti kompetentingu mokytoju ir dirbti tarp jaunų žmonių. „Prieš studijas pakliuvau pas mokytoją, kuris visiškai nekompetentingas mokyti, todėl pats sau pasakiau, jog tikrai būsiu daug geresnis už jį“, – teigia pedagogo kelią pasirinkęs vaikinas. Kitas labai svarbus dalykas, kuris G. Rimeikį paskatino rinktis mokytojo profesiją, buvo tas, kad pedagoginė veikla jam visada atrodė įdomi ir nemonotoniška.
Dirbti mokykloje studentą labiausiai skatina mokinių noras mokytis, taip pat paties troškimas tobulėti profesinėje srityje. „Galima sakyti, jog esu dar žalias mokytojas, kuris beveik neturi patirties, todėl didžiausias iššūkis yra sugebėti sukurti tinkamą mikroklimatą klasėje, kad visi jaustųsi tvirtai, būtų drąsūs, motyvuoti, nebijotų kalbėti, pasireikšti“, – teigia pašnekovas.
G. Rimeikio manymu, svarbiausia per mokymosi procesą supažindinti mokinius su mokyklos tradicijomis, išmokyti juos tinkamai prisidėti prie bendro mokyklos gyvenimo ir iš karto sugebėti išdėstyti savo reikalavimus, įvesti taisykles per pamokas. „Daug kas sako, kad mokiniai žino tik teises, bet tai priklauso nuo kiekvieno mokinio šeimos. Yra nemažai mokinių, kurie tinkamai išauklėti, jiems nereikia priminti jų pareigų. Bet yra ir tokių mokinių, kurie jau iš šeimos ateina nusistatę prieš mokytojus, mokyklą ir bendrąją sistemą“, – patirtimi dalijasi 5–10 klasių mokinius istorijos mokantis G. Rimeikis.
Magistrantas mano, kad kompetentingu mokytoju galės būti tik tada, kai išmoks ugdyti mokinių gebėjimą mąstyti. „Sunku, kai mokiniai yra pratę prie klausimų, kurių atsakymai yra vadovėlyje. Jeigu mokiniams pateiki loginių užduočių, kurių atsakymai vadovėlyje nurodyti tik iš dalies, mokiniai tuojau pat pradeda bambėti. Žinoma, bendrųjų žinių reikia, bet sunkiausia tai, kad mokiniai pratę viską daryti „copy paste“ principu. Tai, manau, yra labai ydinga. Be abejo, šito negalima absoliutinti, nes tikrai yra nemažai mokinių, kurie mąsto“, – samprotauja G. Rimeikis.
Pedagogas neneigia, kad dirbant mokykloje būna ir sudėtingų situacijų. Kartais jam pavyksta pačiam jas išspręsti, kartais tenka klausti vyresnių kolegų patarimų. Vaikino nuomone, mokytojas turi mokėti bendrauti su mokiniais, būti tvirto, lankstaus, pozityvaus charakterio. „Gebėjimas bendrauti mokiniams suprantama kalba yra labai svarbus dalykas. Manau, kad būtina neatsilikti nuo naujovių ir naujų tendencijų, visada domėtis tuo, kas aktualu mokiniams (žaidimai, muzika ir pan.), tai išbandyti. Kai seki tendencijas, gali mokiniams viską daug lengviau ir įdomiau išaiškinti. Istorijos mokymas, remiantis net ir kompiuterinių žaidimų siužetais, mokiniams padeda geriau orientuotis istorinėje erdvėje. Pavyzdžiui, kalbant apie viduramžių kasdienybę, ginkluotę ir dar daug kitų dalykų. Svarbu suvokti, jog visada yra svarbu atrasti būdų, kad mokiniai tinkamai išmoktų dėstomą medžiagą“, – teigia švietimo vadybą ir lyderystę studijuojantis LEU magistrantas. Jis mano, kad būti mokytoju lemta ne visiems, bet pamėginti verta tiems, kurie tikrai mėgsta dirbti su vaikais ir jaunais žmonėmis.
LEU