Pradinis / Kultūra / Nacionalinės mokyklos kūrėjai

Nacionalinės mokyklos kūrėjai

Šiais metais minime žymaus pedagogo, chorvedžio, publicisto, visuomenės veikėjo Antano Vokietaičio (1877–1950) 140-ąsias gimimo metines.

Antanas Vokietaitis, 1877–1950

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas gausus A. Vokietaičio istorinis palikimas (rankraščiai, laiškai, dokumentai, nuotraukos, amžininkų prisiminimai ir kt.), kurį muziejui padovanojo A. Vokietaičio duktė Aldona Vokietaitytė.

Šiandien nieko nestebina, kad kauniečiai myli savo miestą, ypač juos traukia Žaliakalnis. Žalios gatvelės, apsodintos skirtingų rūšių medžiais, ir autentiška, originali medinė architektūra žavi savo ypatinga aura, paslaptingomis istorijomis, ten gyvenusiųjų likimais. Daugelis mūrinių bei medinių pastatų mena tarpukaryje čia gyvenusias Lietuvos garsenybes: Petrą Galaunę, Kazį Binkį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vincą Krėvę-Mickevičių, Balį Sruogą, Antaną Vienuolį, Matą Šalčių, Kiprą Petrauską, Antaną Samuolį, Adomą Galdiką, Juozą Zikarą, Feliksą Vizbarą, Petrą Kalpoką ir dar daug kitų įžymybių. Iki šių dienų Žaliakalnis išlaikė nepakartojamą, ypatingą laikmečio dvasią. Viena iš gatvių pavadinta A. ir J. Vokietaičių gatve. Galbūt retas kuris praeidamas šia gatve susimąsto apie A. ir J. Vokietaičių nuopelnus Lietuvos švietimui. Todėl, manau, verta apie juos priminti visuomenei.

Veiverių mokytojų seminarijoje…

Broliai Antanas ir Juozas Vokietaičiai gimė ir augo Suvalkijoje, Bevardiškių kaime.  Abu mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. Juozas ją baigė 1890 m., Antanas – 1897 m. Anuomet Veiverių  mokytojų seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų seminarija (veikusi XIX a. antrojoje pusėje – XX a. 2 dešimtmetyje.), kurioje tarp daugybės dėstomų dalykų ypatingas dėmesys buvo skiriamas muzikiniam ugdymui – net šešios septynios pamokos per savaitę. Įdomu tai, kad į seminariją buvo priimami jaunuoliai, tik turintys muzikinę klausą. Visi seminaristai privalėjo išmokti griežti smuiku. Seminarijoje buvo įkurtas simfoninis orkestras. Jame visą mokymosi seminarijoje laikotarpį – trejus metus – smuiku griežė  A. Vokietaitis. Muzikinis išsilavinimas A. ir J. Vokietaičių tolesnėje pedagoginėje karjeroje turėjo ypatingą reikšmę. Meilė muzikai juos lydėjo visą gyvenimą. A. Vokietaičio dukra mokytoja A. Vokietaitytė savo atsiminimuose apie tėvą rašė: „Visą savo gyvenimą iki mirties (1950 m.) nesiskyrė su smuiku, kasdien vakare mūsų namuose skambėdavo nuotaikingi Mendelsono, Šuberto, Dvoržako, Čaikovskio ir kt. kūriniai. Ypač tėtė mėgo kamerinę muziką, visur susirasdavo partnerių ir organizuodavo kvartetus, duetus. Dalyvavo Kauno „Dainos“ draugijos kvartete. Jame pirmu smuiku grojo senų laikų Kaune žinomas smuikininkas M. Leškevičius, antru smuiku tėtės brolis Juozas Vokietaitis, „Saulės“ mokyt. kursų direktorius, altu tėtė ir violončele kun. J. Byla. Tais laikais, kai dar nebuvo radijo, televizorių, daugelis inteligentų šeimų mėgdavo šitaip pamuzikuoti, grodavo ir tėvai, ir vaikai.“

Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ pedagoginių kursų dalyviai ir dėstytojai. 1-oje eilėje ketvirta iš dešinės sėdi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, penktas – Juozas Vokietaitis, šeštas – kunigas Konstantinas Olšauskas. Kaunas, 1911

Lenkijoje…

Kadangi Lietuvoje lietuviams nebuvo leidžiama mokytojauti, A. Vokietaitis buvo priverstas darbo ieškoti svetur. 1897 m. jis išvyko į Lenkiją ir savo pedagoginę karjerą pradėjo mokytojaudamas Lodzės, Varšuvos, Liublino apskričių pradinėse mokyklose. Laisvalaikiu A. Vokietaitis grojo mėgėjų orkestre ir kvartete, lankydavo visus koncertus. Pirmieji metai, praleisti toli nuo gimtinės, buvo labai sunkus išbandymas, ypač dvidešimtmečiui jaunuoliui, nemokančiam lenkų kalbos. Tik didelė meilė pedagogo profesijai ir vaikams padėjo nugalėti visus sunkumus ir įgyti vertingos patirties.

Žagarėje…

1907 m. vasario 16 d. A. Vokietaitis gavo paskyrimą užimti Žagarės pradinės mokyklos vedėjo pareigas. Tuo metu Žagarės pradinėje mokykloje lietuvių kalba dar nebuvo dėstoma. A. Vokietaitis vienas pirmųjų įvedė mokykloje lietuvių kalbos dėstymą, stengėsi dvi pirmąsias klases mokyti tik gimtąja kalba. Rūpinosi lietuviškų vadovėlių įsigijimu. Apie tai savo atsiminimuose buvusi A. Vokietaičio mokinė Pranciška Šimanskytė-Nemunienė rašė: „Turėdama vienuolika metų, pradėjau lankyti mūsų miestelio mokyklą. Mokytojas buvo rusas. Nė vieno žodžio lietuviškai. Pamokas pradėdavome ir baigdavome šlovindami carą. Bet štai 1907 m. žiemą mokyklon atvyko mokytojas Antanas Vokietaitis. Mes buvome baisiai nustebinti, kai jis pačią pirmą pamoką prabilo į mus lietuviškai. Sunku pasirodė iš karto suprasti žodį „sąsiuvinis“, kai jis visą laiką vadinosi „tetradka“, pieštukas – „alupka“, plunksnakotis – „ručka“. Atrodė, kad aš ne lietuvaitė, – tokia nesuprantama pasirodė lietuvių kalba. Bet taip buvo tik iš pradžių. Mūsų naujasis mokytojas taip gražiai ir nuoširdžiai viską išaiškindavo, kad nedaug reikėdavo patiems mokytis. Jis išmokė mus pajausti lietuvių kalbos grožį, turtingumą, išmokė ją pamilti ir gerbti.“ Naujasis mokyklos vedėjas iš mokytojų reikalavo atsisakyti knyginio mokymo, žinių kalimo. Jis siekė teorinį mokymą sieti su gyvenimo praktika, pamokose naudoti vaizdines mokymo priemones. Kad mokiniai geriau suprastų gamtos mokslus, A. Vokietaitis prie mokyklos užveisė sodą ir daržą. Jame kartu su mokiniais sodino medelius, mokė, kaip reikia juos prižiūrėti. Darželyje augino įvairias daržoves, gėles. Geografijos pamokas neretai vesdavo gamtoje, pvz., aiškindavo, kaip išmatuoti piliakalnio aukštį, sudaryti savo apylinkės planą ir kt. Jam labai rūpėjo estetiška aplinka. Mergaites ugdė, kad jos būtų tvarkingos, rūpintųsi klasės jaukumu, atneštų žydinčių gėlių, klasės sienas papuoštų moksleivių piešiniais. Ypač reikalavo, kad būtų švarūs sąsiuviniai. Tuomet tai buvo nauja ir pažangu.

Mokyklos sklype A. Vokietaitis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Jam vadovaujant, aukštesnių skyrių moksleiviai atlikdavo visapusiškus meteorologinius stebėjimus, duomenis kruopščiai užrašydavo ir siųsdavo į Peterburgą. Už 7 metų tiriamąjį darbą A. Vokietaičiui buvo suteiktas Vyriausiosios fizikos observatorijos Peterburge (Главной Физической Обсерватории) korespondento vardas ir specialus ženklelis. Diplomą pasirašė tuometinis Mokslų akademijos prezidentas ir naujai paskirtas observatorijos direktorius, žymus to meto geofizikas B. Golicinas.

A. Vokietaitis rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Sekmadieniais po pamaldų mokykloje lietuviškai skaitydavo paskaitas. Kartu su gyd. Petru Avižoniu ir kitais Žagarės inteligentais organizuodavo lietuviškus vakarus, rodydavo spektaklius, pvz., „Velnias ne boba“, „Amerika pirtyje“, „Genovaitė“, „Piršliai“, kuriuose ir pats vaidindavo. Iš vietos gyventojų buvo subūręs chorą, jam vadovavo iki 1913 m. Tokia aktyvi šviečiamoji veikla nepatiko caro valdininkams, todėl mokytojas buvo nuolatos sekamas, o 1913 m. perkeltas dirbti į Kuršėnų pradinę mokyklą vedėju.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Vokietaitis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę.  Pradžioje tarnavo Daugpilyje, vėliau Vitebske.

Ugdant naują, modernią pedagogų kartą…

Po karo, 1918 m., A. Vokietaitis grįžo į Lietuvą. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Nedelsdamas pradėjo mokytojauti Rietavo progimnazijoje. Labai jau buvo išsiilgęs mokytojo darbo… Jo nuomone, nėra kilnesnio ir malonesnio darbo kaip mokytojo. Nuo 1919 m. jis dirbo Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, o 1932–1938 m. – Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais ir kt. Net 19 metų  jis važinėjo po Lietuvos miestų ir miestelių pradines mokyklas ir tikrino mokytojų darbą. Ir tai darė ne formaliai, o suteikdavo mokytojams praktinių patarimų, aiškindavo, kaip mokymo procesą susieti su vaizdinėmis mokymo priemonėmis, o nesant jų – patiems pasigaminti. Visada pabrėždavo didelį vaizdinio mokymo pranašumą prieš abstraktų, žodinį. Patarė, kaip pamokoje panaudoti kraštotyrinę medžiagą. Prisiminimuose apie A. Vokietaitį buvusi mokytoja Ona Stoškienė rašė: „…manau nesuklysiu pasakiusi, kad A. Vokietaitis buvo labai geras pedagogas, mokytojo tikras draugas, reikale tėvas. Tai nešališkas, be išimties nepaprastai reiklus, griežtas inspektorius.“ Kita buvusi mokytoja Elena Chackelsytė prisiminimuose rašė: „A. Vokietaitis gerbdavo mokytojus. Jo teisingos pastabos neužgaudavo – taip nuoširdžiai ir taktiškai jos būdavo išreiškiamos. <…> Visuomet palaikydavo ir aukštai įvertindavo kiekvieną mokytojo bandymą ir pastangas naudoti savo darbe naujus metodus ir priemones.“

Pedagoginių kursų dalyviai ir dėstytojai. 1-oje eilėje šeštas iš dešinės sėdi Antanas Vokietaitis, septintas – Vincas Ruzgas. Šiauliai, 1926

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais labai trūko kvalifikuotų mokytojų. Tą problemą padėjo spręsti 1919 m. organizuoti vasaros mokytojų kursai, kuriems vadovavo ir kuriuose dėstė A. Vokietaitis. Pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursai buvo daugiau bendrojo lavinimo pobūdžio ir padėjo atlikti mokytojų parengimo funkcijas. Nuo 1922 m. mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai įgavo specializuotą pedagoginį, metodinį, praktinį pobūdį. Juos siekta labiau suderinti su pradinės mokyklos poreikiais.

1922–1923 m. Švietimo ministerija A. Vokietaitį komandiravo į Leipcigą Darbo seminariją susipažinti su naujais mokymo-auklėjimo metodais, su darbo principo taikymu pradinėse mokyklose. Grįžęs įgyta patirtimi mielai dalijosi su kolegomis pedagogais.  A. Vokietaitis, o neretai ir Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas, vadovavo (ir dėstė) mokytojų Pedagoginiams darbo kursams, kurie vyko Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Rokiškyje, Telšiuose, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose. Mokytojų kursuose A. Vokietaitis dėstė darbinio mokymo ir kraštotyros metodiką, knygrišystę, V. Ruzgas – gyvosios gamtos tyrimo darbų metodiką. Tokie kursai turėjo didelį pasisekimą ir buvo labai naudingi pradinių mokyklų mokytojams. Pasibaigus vasaros mokytojų kursams, buvo organizuojamos kursų klausytojų darbų parodos, ekskursijos po žymesnes Lietuvos vietas, rengiami koncertai. „Atsimenu tokį koncertą 1919 m. vasarą Telšiuose, kur tėtė vadovavo pradinių mokyklų mokytojų kursams. Tėtė smuikavo vienas, paskiau grojo kvartetas, mokytojų choras, duetai, be to, koncerte dalyvavo pianistė Aleksandra Dirvianskaitė, kuri akompanavo tėtei. Tuo metu toks koncertas padarė labai didelį įspūdį“, – prisiminimuose rašė A. Vokietaitytė.

A. Vokietaitis turėjo didelį autoritetą tarp mokytojų. Visus stebino jo nepaprastas punktualumas. A. Vokietaitis sakydavo, kad didžiausia žmogui duota brangenybė – tai laikas ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti, nes prarasta valandėlė dingsta negrįžtamai. Visada būdavo pasitempęs, energingas, temperamentingas, valingas, veiklus, nepailstantis, tvarkingas, santūrus, kupinas vis naujų idėjų, kūrybingas… Pasižymėjo nepaprastu darbštumu, pareigingumu ir reiklumu sau ir mokytojams, tačiau objektyvus, nepriekabus.

A. Vokietaičio išvaizdą mokytojas Jonas Vajega labai vaizdžiai aprašė prisiminimuose: „Visa jo išvaizda ne tik manęs neapvylė, bet dar sutvirtino tą nuomonę, kad Lietuvoje tebėra tikrų Vytauto laikų didvyrių. Aukštas, tiesus, plačiapetis, stambių kaulų vyras, galva jau kiek pirmyn pasidavusi, stuomeningas, rankos ilgos, didžiulės plaštakos, o galva tarsi liūto, tik ne plati, o siaura; didelė, atvira kakta, stambi nosis, aukštyn sušukuoti, jau pražilę, standūs plaukai ir akys mėlynos mėlynos, kurios visai išvaizdai priduoda kažkokio vaikiško gerumo. Vis susičiaupęs, rimtas. Ką sakydamas, retkarčiais pakelia galvą, į akis pasižiūri ir retai nusišypso plačia šypsena, kuri paperka pašnekovą. Toks tvirtas, kietas, valingas ir jo charakteris buvo. Tikras vyriškumo įsikūnijimas. Kai kam jis grėsmingai atrodė, jo bauginosi. Arčiau jį pažinę, kitokią nuomonę susidarydavo.

Aktyvus visuomenininkas

A. Vokietaitis buvo didelis Lietuvos patriotas, profesionalus pedagogas ir aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos, Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos ir kitų draugijų veikloje. Pedagogikos klausimais rašė straipsnius ir publikavo periodinėje spaudoje „Naujoji mokykla“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“ ir kt. Su dideliu entuziazmu organizavo pradinių mokyklų moksleivių dainų ir sporto šventes, iškylas, ekskursijas, vasaros stovyklas. Pvz., „1936 m. vasarą Giruliuose jis [A. Vokietaitis] <…> buvo vienos stovyklos viršininkas. Tai buvo Kauno miesto ir Klaipėdos krašto mokinių ir mokytojų lietuvių bendra stovykla. Sumaniai organizavo ir tvarkė jis visą darbą. Tas darbas jam nebuvo sunkus, nes mokėjo parinkti tinkamus padėjėjus. Čia jo dešinė ranka buvo mokytojas Pranas Karalius. Kiti – J. Mileris, V. Izokaitis, K. Palčiauskas, V. Šimkus, V. Kišonas, ir man teko būti. Iš Kauno miesto buvo 39 mokiniai ir 6 mokytojai, Klaipėdos krašto – 42 mokiniai ir 5 mokytojai. Klaipėdiečiai mokytojai dirbo su Kauno vaikais, kauniškiai – su klaipėdiškiais. Tikslas – susiartinti, pasižinti, susidraugauti. Stovyklavo tik berniukai. Pats stovyklos viršininkas kas rytą eidavo su visais į jūrą praustis ir maudytis. Dažnai ir pabėgėdavo, ir virvėmis vandenyje organizuodavo besimaudančiųjų apsaugą. Ir tinklinį pažaisdavo, mokėjo linksmai bendrauti su mokytojais ir mokiniais. Kaip brangu prisiminti tuos paskutiniuosius Klaipėdos krašto lietuvininkus! Baltaplaukiai mokinukai sakėsi esą žvejų arba liosininkų, vadinasi, bežemių, vaikai. O mokytojai Kasperaitis, Atas, Janužys, Virgininkas, Jurkaitis, retkarčiais pasirodąs inspektorius Šliaža – tikro pedagoginio darbo pažibos. Viso Klaipėdos krašto mokytojai lietuviai stovykloje pravedė savo pasitarimą. Stovykla pilnai pasiekė savo tikslą. Ir tai buvo A. Vokietaičio nuopelnas“,prisiminimuose rašė J. Vajega. 1938 m. A. Vokietaičio iniciatyva buvo organizuota didelė Kauno miesto pradinių mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventė, kurioje dalyvavo 3000 mokinių, bei Kauno miesto pradinių mokyklų pedagoginė paroda. Proteguodamas vaizdinį mokymą, organizuodavo mokytojų ir mokinių pagamintų vaizdinių mokymo priemonių parodas. Skatino ir rajonų pradinių mokyklų mokytojus dalyvauti Pedagoginio muziejaus rengiamose respublikinėse pedagoginėse parodose.

Menininkas

A. Vokietaitis visose gyvenimo situacijose daug dėmesio skyrė grožiui, estetikai, poezijai, muzikai, teatrui, menui. Tiek šventės metu, tiek kasdienybėje, tiek draugijoje, tiek vienumoje jis siekė grožio ir gėrio harmonijos. „Kaip gyvą jį matau sudarytame su Jurgiu Puodžiukynu ir kitais pedagogais smuikų kvartete ir kituose ansambliuose. Į muziką jis dėjo visą savo grožio ir gėrio ištroškusią sielą“, – prisiminimuose pašė žymus pedagogas, literatūrologas ir kolega Zigmas Kuzmickis.

Kad jam rūpėjo grožis, estetika, menas, galime suprasti iš vieno jo gyvenimo epizodo, kai A. Vokietaitis dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriumi (1938–1944). A. Vokietaitis atkreipė dėmesį, kad mokyklų aplinka gana niūroka, kad reikėtų ją praskaidrinti meno kūriniais–paveikslais. Pasirūpino, kad Ukmergės savivaldybė skirtų lėšų ir 1942 m. žiemą Ukmergės burmistras Stasys Martinaitis, dailininkas Petras Tarabilda, mokytojas J. Žemaitaitis ir A. Vokietaitis išvyko į Kauną pas Antaną Zmuidzinavičių. A. Zmuidzinavičius maloniai juos priėmė savo kabinete ir prie kavutės aptarė ir susitarė, kaip A. Zmuidzinavičiui tarpininkaujant iš Kauno dailininkų nupirkti per 100 paveikslų. Nepraėjo daug laiko ir tie paveikslai jau kabėjo vienoje Ukmergės mokyklų salėje. Tai buvo bene pirmoji dailės paroda Ukmergėje. Vienas didžiausių Petro Kalpoko tapybos darbų „Sielininkai“ papuošė Ukmergės gimnazijos vestibiulį.

Mokytojų ir mokinių darbų paroda. Pirmas iš kairės sėdi Antanas Vokietaitis, ketvirtas – Vincas Ruzgas. Kaunas, 1922

Ištikimiausi A. Vokietaičio gyvenimo draugai ir nenumaldoma aistra buvo  knyga, smuikas ir šachmatai. „Dar vieną meno sritį buvo aistringai pamilęs Vokietaitis – šachmatus. Tuo žaidimu turėjau pramuštą galvą ir aš. Malonu man prisiminti bendravimą šitame gyvenimo skiautelyje su didžiu šachmatų mylėtoju. Vienu metu buvome sudarę šachmatų būrelį iš kelių pedagogų. Klajojome pakaitais čia pas Vokietaitį, čia pas Puodžiukyną, čia pas mane… Reikėjo matyti, su kokiu menišku įkarščiu žaidė šachmatais Vokietaitis. Ne, jis nė žaidė – jis griežė grojo šachmatų figūromis.  Kitu metu buvo sudarytas pedagoginis šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo keliolika pedagogų, tarp jų, žinoma, ir Vokietaitis. Jis čia ir vėl liepsnojo: iš šachmatų jis, rodėsi, norėjo išskelti dieviškąją ugnį ir ja uždegti mūsų pedagogines širdis. Aš  sudrebėjau prieš tą didį menininką ir … prakišau jam abi partijas, nors buvau iškovojęs tame turnyre kone pirmąją laimėjimo vietą“, – prisiminimuose rašė Z. Kuzmickis.

A. Vokietaičio nuomone, tikras inteligentas negali būti abejingas muzikai, menui, grožiui. Jo manymu, kiekvieno pedagogo pareiga skatinti jaunimą domėtis ir pamilti teatrą, dainą, meną. Savo asmeniniu pavyzdžiu jis įrodė, kad gėris ir grožis plinta skleidžiamas… todėl pelnytai buvo gerbiamas ir vertinamas pedagogų, kolegų… „Jo [A. Vokietaičio] 60 m. sukaktuvės buvo tikras Kauno m. mokyklų gyvenimo triumfas. Visi mokytojai labai nuoširdžiai tam įvykiui ruošėsi. Pačios iškilmės vyko moderniausioje tuo metu Juozo Vokietaičio vardo pradžios mokykloje Šančiuose. Ir oficialioji dalis, ir pobūvis praėjo pakilia nuotaika. Tokie įvykiai Kauno pradžios mokyklų gyvenime tuo metu buvo labai reti. Solenizantas kukliai atsakė nesijaučiąs tokio pagerbimo, jis nieko ypatinga neatlikęs, tik savo tiesiogines pareigas sąžiningai ėjęs. Linksmojoje dalyje pats sukaktuvininkas pasirodė su kvartetu ir mudu su A. Nesavu, „Linksmieji broliai mokytojai“. Vėliau organizatoriams A. Vokietaitis atsidėkojo priėmimu savo namuose“, – prisiminimuose rašė J. Vajega.

A. Vokietaitis iki gyvenimo pabaigos atsidavęs dirbo pedagoginį darbą. 1938–1940 ir 1941–1944 m. vadovavo Ukmergės mokytojų seminarijai, o 1940–1941 m. – Trakų mokytojų seminarijai. Po karo 1944–1950 m. dirbo Kauno mokytojų seminarijoje ir Kauno 4-osios jaunimo mokyklos mokytoju.

Juozas Vokietaitis, 1872–1931

Antano Vokietaičio brolis Juozas Vokietaitis (1872–1931) taip pat buvo žymus pedagogas, chorvedis, visuomenės veikėjas. Beje, šiais metais minime jo 145-ąsias gimimo metines. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Lenkijoje. Grįžęs į Kauną, J. Vokietaitis 1907–1914 m. vadovavo „Saulės“ draugijos mokytojų kursams. Dėstė muziką ir vadovavo chorui. I pasaulinio karo metais J. Vokietaitis rūpinosi moksleivių perkėlimu į Voronežą, toliau dėstė pedagogiką, muziką mokytojų kursuose. Martyno Yčo lietuvių mergaičių gimnazijoje dėstė matematiką, vadovavo chorui.

Po  karo 1918 m. J. Vokietaitis ir kiti lietuvių inteligentai bei moksleiviai iš Voronežo grįžo į Lietuvą. J. Vokietaitis  su šeima apsigyveno Kaune. Lietuvių mokytojų rengimas buvo svarbiausias J. Vokietaičio rūpestis. Jis nedelsdamas ėmėsi pertvarkos – „Saulės“ mokytojų kursus pertvarkė į „Saulės“ mokytojų seminariją ir iki 1925 m. jai vadovavo. Dėstė psichologiją, pedagogiką, pedagogikos istoriją. Vadovavo chorui. 1919–1931 m. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktorius ir Knygų leidimo komisijos narys. 1931 m. J. Vokietaitis buvo Kauno miesto burmistras. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai, „Dainos“ draugijai, Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas Lietuvių mokytojų sąjungos Lenkijoje ir Voroneže steigėjų. Visas pedagogo gyvenimas buvo susijęs su spauda, jo straipsnius spausdino „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vienybė“, „Vilniaus žinios“, „Švietimo darbas“, „Lietuva“, „Tėvynės sargas“, „Rytas“  ir kiti leidiniai.

Turbūt daugelis sutiks, kad gyvenime nėra didesnio džiaugsmo, kaip dirbti mėgstamą darbą, turėti galimybę šviestis ir tą šviesą skleisti kitiems, būti pripažintu ir vertinamu. Manyčiau, kad būtent tokia ir buvo Antano ir Juozo Vokietaičių prasmingo gyvenimo formulė…

Kartais kyla dviprasmiškas (išties retorinis) klausimas – gal kartais nereikia toli ieškoti atsakymų į daugelį mums rūpimų klausimų, tiesiog pakanka pasisemti patirties iš praeities?.. Ir tiesiog imti ir daryti gerus darbus dėl savo tautos gerovės ir klestėjimo…

JŪRATĖ JAGMINIENĖ, Lietuvos  švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Nuotraukos iš muziejaus fondų

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top