Nenoriu būti panaši į savo mamą

Kiekviena mūsų turi savitą ir unikalią santykių su motina patirtį. Kai kurios ją apibūdintų itin teigiamai, gal net idealizuotų. Laikytų motiną pačia geriausia, rūpestingiausia ir supratingiausia pašnekove, drauge, pagalbininke. Visada ja pasikliautų, klaustų jos patarimo, siektų jos pripažinimo, norėtų būti į ją panašios. Kitos galbūt sakytų, kad jų mamos visada jas kritikuoja: šioms netinka dukterų pasirinkti partneriai, karjera, vaikų auklėjimo metodai ir kt. Tokiu atveju kiekvienas dukters ir motinos pokalbis turbūt baigiasi konfliktu, pykčiu ir nuoskaudomis.

Abu minėtieji požiūriai yra gana kraštutiniai: nė vienas jų greičiausiai neparodo Jūsų mamos tokios, kokia ji iš tikrųjų yra. Nė vienas žmogus nebūna tik blogas arba tik geras, tačiau kartais mes esame linkę pastebėti tik neigiamas artimo žmogaus savybes, nepastebėdami gerųjų, arba tik teigiamas, nedrįsdami pažvelgti giliau ir pripažinti, kad mus užauginęs žmogus kartais irgi gali daryti klaidų. O kas, jei esame linkusios kritikuoti savo motinos požiūrį, pasirinkimus ir elgesį? Galbūt net sakome sau: „Aš niekada tokia nebūsiu.“ Bet pažiūrėjusios atidžiau matome, kad esame kur kas panašesnės į savo motinas, nei norėtume. Kodėl? Nes motina – žmogus, kuris mus suformavo.

Vaikystėje kiekvienas vaikas jaučiasi gana silpnas: negali pats nusikelti saldainių nuo viršutinės lentynos, miegoti tenka eiti pačiu netinkamiausiu metu ir anksčiau nei visiems kitiems, o gal dar pats ir savo sagų užsisegti ar batų užsirišti nemoka. Ir tada pasirodo mama – didelė, galinga, galinti įvykdyti kiekvieną norą: ir saldainius pasiekti, ir žaislą nupirkti, ir mėgstamiausią patiekalą pagaminti. Vaikas juk taip norėtų užaugti, mokėti viską padaryti pats, viską padaryti taip gerai, kaip tai padaro tėvai. Iš jų jis mokosi, kaip reikia gyventi. Jei jam pavyksta pačiam įgyvendinti net mažas užduotis, jo savivertė kyla. Ypač kai tėvai palaiko, pagiria, nekritikuoja už nesėkmes. Taip ir mažos mergaitės mokosi būti moterimis žiūrėdamos į mamą – tiesiog ją kopijuodamos. Tam tikrus dalykus galime pastebėti nesunkiai: atsistojusios prieš veidrodį jos sukiojasi ir vaizduoja, kad šukuojasi lygiai taip, kaip mama; kalbėdamos kopijuoja jos kalbos manierą, balso intonacijas; nori avėti jos aukštakulnius, eiti į darbą, turėti tokį vyrą, kaip tėvelis, ir t. t.

Vaikas perima ne tik išoriškai lengvai pastebimus dalykus – jis nukopijuoja ir elgesio modelius, reakcijų būdus, požiūrį, kaip reikia suvokti ir spręsti problemas, supratimą, kas gyvenime yra gerai, o kas blogai. Iš tėvų vaikas mokosi pažinti ir suprasti jį supantį pasaulį. Ir iš kartos į kartą keliauja ne tik močiutės receptai ir lininės staltiesės, bet ir išmokti elgesio modeliai, santykių kūrimo būdai, požiūriai, vertybės… Netgi savivertės dalykai, gebėjimas save suvokti, suprasti ir priimti. Kiekvienos iš mūsų mama turėjo savo mamą, iš kurios daug ko išmoko. Ir tai perdavė mums. Greičiausiai dalį to mes perduosime ir savo vaikams. Bet kai kurių dalykų perduoti juk nenorime? Kaip suprasti ir paaiškinti tai, kad mano mama ištekėjo už vyro, kuris, sakykime, yra nepatikimas ar neatsakingas? Turbūt galvojame: aš tai jau tikrai su tokiu negyvensiu. Ir štai, atidžiau pažvelgusios, galbūt galime rasti labai daug savo sutuoktinio ir savo tėčio charakterių panašumų… Ar tai reiškia, kad ir mano dukra išsirinks tokį vyrą?

Taigi, iš arčiau pažiūrėjusios, pamatysime, kad į motinas esame panašios daugiau, nei norėtume. O ar galėtų būti kitaip: juk pirmiausia jos ir formavo mūsų suvokimą, kas tas pasaulis ir kaip jame reikia gyventi. Bet ką daryti, jei taip, kaip gyvename, mums nebepatinka, o kitaip gyventi tiesiog nemokame?

Visi atsakymai apie mus supantį pasaulį prasideda nuo savęs pažinimo. Kokia aš esu iš tiesų? Ko aš noriu? Koks yra Mano požiūris į tam tikrus dalykus? Galbūt dalį sprendimų savo gyvenime priimame nepakankamai sąmoningai, vedami neaiškių ir nesuvoktų priežasčių. Savęs pažinimas padarytų sprendimų nekeičia, tačiau suteikia galimybę kitą kartą renkantis pasielgti naujai. Ne pakartoti išmoktą elgesį, o vadovautis Savo įsitikinimais apie pasaulį. Padaryti kitokį, sąmoningesnį sprendimą ir prisiimti už jį atsakomybę, kuri visada atkeliauja kartu su juo.

Parengė psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologė Eglė Domarkienė, www.psichologo-konsultacija.lt